Romano veiksmas vyksta XIX a. antrojoje pusėje po baisių Napoleono karų, kurie sugriovė senąjį pasaulį ir nusinešė milijonus žmonių gyvybių.
„Mano romanas primena įvykius, kuriuos taip buvo stengiamasi ištrinti iš žmonių atminties. Bet, deja, žmonijos istorija kartojasi, ir bet koks karas, net ir politiniu požiūriu pats teisingiausias, atneša tik skausmą ir griuvėsius“, – sakė J.Bružaitė.
Tačiau maskvietė neįsivaizduoja, kaip kitaip, nei dеrybų keliu, būtų įmanoma sustabdyti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.
Pasak jos, nuo sankcijų Rusijos intelektualai jau yra labai pavargę, tačiau jos šios šalies gyventojų net nestebina. Ir ką nors pakeisti jie jaučiasi bejėgiai.
– Kaip Rusijos intelektualai reaguoja į savo šalies veiksmus Ukrainoje?
– Mes su jais šiomis temomis kalbamės jau seniai, nuo 2014 m. ar netgi 1990 m., kai griuvo Sovietų Sąjunga. Bet tai, kas vyksta pastarąsias dvi dienas, visiems kelia šoką, siaubą, baimę, nežinomybę. Visi išsigandę, bent jau mano aplinkoje. Žmonės pasibaisėję, žinoma, nenori karo, nejaučia jokios agresijos Ukrainos atžvilgiu.
Žmonės labai stipriai išgyvena. Žiūri „Youtube“, tai, ką rodo centriniai kanalai, ką randa internete ir iš vienos, ir iš kitos pusės, kad suprastų informaciją. Visus Ukrainos klausimas labai jaudina ir domina, ir tai normalu. Rusijos intelektualams tai nelaimė.
– Ar jūsų aplinkos intelektualai, menininkai rengia kokius nors kreipimusis į savo valdžią, kad būtų nutrauktas smurtas, ar tiktai stebi?
– Už visus negaliu kalbėti. Mano pažįstami daro tai, kas jų galioje – į socialinius tinklus kelia pasisakymus, paveikslėlius prieš karą, taip išreikšdami savo poziciją.
Man susidaro toks įspūdis, kad visi gyvena laukime, kaip praeis ši diena, kas bus rytoj.
– Ar pavojinga socialiniuose tinkluose išsakyti tiesioginį palaikymą Ukrainai? Ar įmanoma palaikyti tik pasisakant už taiką?
– Visi mano aplinkoje palaiko Ukrainą. Bet palaiko ją skirtingai. Daliai žmonių rūpi, kas vyko su rusais gyventojais Donbaso teritorijoje, kurie gyveno izoliuoti, nuolat bombarduojami, ir kurių problemų Ukrainos valdžia neišsprendė, jie palaiko vienaip.
Kiti palaiko teigdami, kad tai svetima šalis, nelįskit, tegul patys tvarkosi, kaip nori, jie turi tokią teisę.
Bet yra ir tokių, kurie kalba agresyviai – „tegul būna karas, tik kariniu būdu galima ką nors pakeisti, nes Ukrainos valdžia nieko nesugeba išspręsti, o jeigu spręs – tai tiktai prieš Rusijos interesus“. Rusijos gyventojai labai pasidalinę, visi tarsi palaiko Ukrainą, bet labai skirtingai.
– Ar meno žmonės bijo kitų pasaulio šalių sankcijų? Galbūt partneriai iš Europos šalių jau atsisako bendrų projektų?
– Mes visi dar gyvename pandemijos epochoje, kuomet visos sienos uždarytos, mes negalim išvažiuoti, ir neaišku, kaip bus toliau. Nėra galimybės išvykti pas savo giminaičius, draugus į Lietuvą. Tiesą sakant, Rusija jau labai seniai gyvena sankcijose – vien sankcijos, sankcijos, tai labai slegia ir gyvenimo lygio tikrai nepagerina nei psichologiškai, nei ekonomiškai.
– Galima sakyti, kad Rusijos žmonės pripratę prie nuolatinių sankcijų, ir jos jų nebejaudina?
– Negalima sakyti, kad pripratę. Jie pavargę. Visi galvoja, kada tai pasibaigs ir kada bus galima pasaulyje ramiai gyventi. Visi nori taikos, nori draugauti, mylėti, bendrauti. Rusija – daugiatautė šalis, ir kažkokio nacionalizmo Europos, europiečių, Baltijos šalių atžvilgiu tarp intelektualų nepastebiu. To nebuvo ir sovietiniais laikais. Čia prasme Rusijos intelektualai visada buvo kosmopolitai.
– Sakote, kad jūsų aplinkos žmonės išgyvena dėl Ukrainos, o ar išgyvena dėl pačios Rusijos, kas jai gali nutikti?
– Labai daug apie tai kalbama. Sako, kad Rusija lenda, kur nereikia. Bet tai ne tik Rusijos problema, tai viso pasaulio problema. Agresija vienas kitam – bendras dalykas. Meno žmonės išlieka atsiriboję nuo viso to, bet dėl visko labai išgyvena. Širdį plėšo į dalis.
– Kaip intelektualai galvoja, kokios priemonės galėtų sustabdyti jūsų prezidentą? Ar jis supranta tiktai jėgą?
– Mano asmenine nuomone, nebūna žaidimo į vienus vartus. Tai turėtų būti visų pusių derybos. Tiktai pokalbiai, tiktai diplomatija, susitikimai, derybos. Vis dėlto reikia rasti kažkokius kompromisus, sąlygas, variantus taikiam egzistavimui.
– Jūsų aplinkos žmonės tiki, kad V.Putinas dar gali leistis į derybas?
– Taip, žinoma. Turėtų susitikti su Ukrainos puse, padedant Europos pusei, ir visi kalbėtis, kaip tai sustabdyti. Tikiuosi, šitas karas pasibaigs jeigu ne šiandien, tai rytoj, jau pakanka. Šitas siaubas prasidėjo, šitas siaubas turi pasibaigti. Tiktai taikios derybos, ir galiausiai išgirsti vieniems kitus.
– Kokia daugumos nuomonė, kaip viskas gali baigtis? Ar įvyks derybos, ar V.Putino laukia Hagos tribunolas?
– Niekas nežino, kaip viskas pasibaigs. Neduok Dieve, kad tai išvirstų į pasaulinį karą, tai būtų katastrofa visai žmonijai. Juk visi vienoje valtyje, planetoje nėra nė vieno žemės lopinėlio, kurie gali būti tikri, kad jų tai nepalies. Laivas atsidurs dugne.
To galime pasimokyti iš XIX a. istorijos, apie kurią esu parašiusi knygą. Tie dalykai vyko ne taip ir seniai, tarsi vakar. XIX a. degė visa planeta, viso pasaulio civilizacija. Žuvo milijonai žmonių. Tai buvo visos civilizacijos griūtis, ant tų griuvėsių kūrėsi naujos civilizacijos. Bet jos kūrėsi dėl baisaus, žiauraus karo visame pasaulyje, ant milijonų žmonių kraujo. Reikia, kad tai nepasikartotų, kad nebūtų sugriautų miestų, sudegintų miškų. Tokiais atvejais nebūna laimėtojo. Net ir gamta reaguoja – metai be vasaros, ištisinė žiema, badas. Mes, žmonės, visi kaip vienas organizmas, jeigu su kažkuo elgiamės agresyviai, galvodami, kad esame teisūs, geresni už savo priešą, tai veda į katastrofą. Ne tik prarandami žmonės ir valstybės – kenčia visa planeta. XIX a. – to pavyzdys.
– Ką gali padaryti žmogus, kuris nenori karo?
– Kokie variantai galimi žmogui, kuris neturi valdžios? Galima tik kreiptis į savo valdžią, į visų šalių valdžias, kviesti būti protingiems, pažiūrėti į praeities įvykius. Ateiviai iš kitų planetų nepadės. Mes patys turime mokėti kalbėtis, žinoti ir suprasti praeitį, prie ko tai prives. Nes šis kartas gali būti toks, kad po to jokia nauja civilizacija nebeužgims. Įmanoma tik kreiptis į visus prezidentus, į tuos, kas turi valdžią – sustokite, atsipeikėkite! Susitikite, kalbėkitės.
Daugiau padaryti negalite nei jūs, nei aš, nei mūsų giminaičiai. Mes galime tik raudoti, kentėti, prarasti savo artimuosius, kažką rašyti socialiniuose tinkluose, eiti į demonstracijas, bet, deja, mes nieko nesprendžiame. Deja, sprendžia visai kiti žmonės, esantys valdžioje ir už mus sprendžia mūsų kartos likimą.
