Svajonės apie gausią šeimą ir pirmoji santuoka
– Ar visada svajojai turėti didelę šeimą?
– Tikrai taip. Mano svajonių šeimoje būtų bent keturi vaikai, o dar geriau, kad ir visi septyni. Pati esu kilusi iš daugiavaikės šeimos. Visos šventės vykdavo gausiame būryje pusseserių ir pusbrolių. Tas smagus bruzdesys, apsikabinimai, juokas, žaidimai… Vaikams gera augti būryje. Jei ne pandemija, šiuo metu jau laukčiausi ketvirtos atžalos. Tačiau su vyru pakoregavome planus, laukiame saugesnio meto.
– Papasakok trumpai apie pirmąją savo santuoką: kiek ji truko, kas jus su vyru siejo?
– Su pirmuoju vyru buvome klasiokai. Neilgai trukus po mokyklos baigimo ėmiau lauktis pirmagimės. Kadangi mano tėvai kilę iš krikščioniškos giminės, susituokėme „iš reikalo“. Vyro tėvai vestuvėse nedalyvavo – jie nepritarė mūsų santuokai, nemėgo manęs, o gal tiesiog žinojo, kad mudviem ne pakeliui. Kai pirmagimei buvo keturiolika mėnesių, susilaukėme ir sūnaus. Buvome labai jauni ir neatsargūs.
Santuoka truko ketverius su puse metų. Tuomet supratau, kad metas eiti skirtingais keliais. Vyras tuo metu dirbo ir gyveno Vilniuje, mes – Klaipėdoje, turėjome prisijungti prie jo pavasarį. Taip ir neprisijungėme.
Vienišos mamos statusas ir engiantys darbdaviai
– Kodėl įvyko skyrybos ir kaip jos tave paveikė? Ar buvo labai sunku?
– Mūsų santykiai buvo šalti, kaip pora neturėjome nieko bendra, nuolat ginčijomės. Visa buitis, vaikų auginimas, auklėjimas gulė tik ant mano pečių, tad jaučiausi vieniša. Buvome pas šeimos psichologą, tačiau tai mūsų santuokos neišgelbėjo. Išsiskyrėme mano iniciatyva. Jis to nenorėjo, ypač dėl vaikų. Įtikinau jį, kad skyrybos yra teisingas sprendimas.
Su vaikais likome gyventi pas mano tėvus. Vaikai ir toliau matėsi su tėčiu kaip įprastai. Sunkiau pasidarė vėliau, kai jie suprato, kad jų tėtis jau nebegrįš namo, kad gyvensime atskirai. Kad jie yra vaikai iš išsiskyrusios šeimos ir jų pavardė skiriasi nuo mamos. Visuomenėje dar gausu asmenų, su gailesčiu ar neigiamai vertinančių išsiskyrusias šeimas. Vaikai tą jaučia, tad skaudu ir man.
– Ar išsiskyrus teko ieškoti darbo? Kaip sekėsi?
– Kadangi buvau vieniša dviejų mažamečių vaikų mama, darbą susirasti tapo neįmanoma. Prakalbus apie vaikus, pokalbiai su potencialiais darbdaviais pasibaigdavo: „ačiū už pokalbį, mes Jums paskambinsime“. Nesulaukiau nė vieno skambučio. Buvo laikotarpis, kai gyvenau pusbadžiu, svarbiausia buvo, kad nieko netrūktų vaikams.
Skyrybos privertė mane susiimti ir stengtis iš paskutiniųjų: su pagyrimu baigiau kolegiją, vėliau baigiau lyginamąsias studijas, gavau valstybės finansuojamą vietą studijuoti magistrą. Netrukus buvau pakviesta dirbti administratore kolegijos studijų skyriuje. Tačiau vienišai mamai ilgai šilta nebus jokia samdoma kėdė. Vaikai negaluoja, juos reikia prižiūrėti. Vaikams sergant, namuose papildomai dirbau naktimis. Darbdaviams tai nerūpėjo. Man buvo nuolat priekaištaujama, atmosfera darbe buvo labai karšta.
Išsiskyrusių tėvų vaikai: iššūkiai šeimoje ir mokykloje
– Kaip skyrybos paveikė vaikus? Kaip jiems sekėsi išgyventi pokyčius?
– Kol vaikai buvo ikimokyklinio amžiaus, jiems buvo lengva – vaikai iš susitikimų su tėčiu grįždavo laimingi ir kupini įspūdžių. Tačiau vaikams augant, situacija keitėsi. Mokyklinio amžiaus vaikus itin domina suaugusiųjų gyvenimo peripetijos, tad skyrybų tema vaikų pokalbiuose iškyla nekaltais klausimais. Klasiokai giriasi, ką veikia kartu su visa šeima, su tėčiu ir mama. Vaikai iš išsiskyrusių šeimų tokiuose pokalbiuose jaučiasi nejaukiai, jaučiasi kitokie, nevisaverčiai.
Kaskart grįžti iš tėčio namų vaikams būna labai sunku. Su dabartiniu vyru, vaikų patėviu, šluostome jų ašaras, guodžiame. Jų ilgesys beribis, tuštuma širdy skausminga mums visiems. Atsiprašau vaikų, kad jie negali gyventi su mama ir tėčiu, tačiau vis švelniai primenu, kad, jei nebūtume išsiskyrę, mūsų gyvenimuose nebūtų nei puikaus patėvio, nei nuostabios pamotės, nebūtų mažojo broliuko ir sesutės. Buvęs vyras neilgai trukus po skyrybų sutiko kitą moterį, susituokė ir susilaukė sūnaus, o aš su antruoju vyru susilaukėme dukters.
– Ką pasakytum savo buvusiam vyrui?
– Ačiū. Ačiū už tokius nuostabius vaikus, ačiū, kad tesėjo pažadą jų nepamiršti ir juos mylėti iki galo, lankyti kaip įmanoma dažniau ir neapleisti. Ačiū už visas gyvenimo pamokas, už visas klaidas, kurias padarėme – jos atvedė mus abu prie laimingo gyvenimo. Tapome stipresni.
Naujas etapas meilės fronte
– Kaip sutikai savo naują meilę? Ar jos ieškojai? Kokius etapus praėjai ir kaip susiklostė nauji santykiai?
– Naujos meilės neieškojau, tam tiesiog nebuvo laiko. Nors, nemeluosiu, visada buvau svajoklė ir tikėjausi sutikti tą princą ant balto žirgo, kuris privers drugelius pilve plasnoti.
Po skyrybų susitikinėjau su pora vaikinų, tačiau jiems bendrauti su moterimi, turinčia vaikų, buvo tik egzotika. Vos iškilo atsakomybės klausimas, santykiai baigėsi. Tačiau geriausia mano draugė mane sudomino, papasakojusi apie karį, grojantį būgnais. Pakvipo jaudinančiu nuotykiu, pilve suplazdeno drugeliai. Susipažinome, netrukus pradėjome susitikinėti.
– Kaip jis reagavo į tai, kad tu išsiskyrusi ir augini du vaikus?
– Daugiausiai laiko mes leisdavome dviese arba su mūsų draugais. Vakarais, kai vaikai užmigdavo, vaikščiodavome mieste, lankydavomės koncertuose, o mano tėvai tuo tarpu vaikus namie prižiūrėdavo. Aš labai pavargau nuo tokio tempo, fiziškai. Laviruoti tarp mamos ir merginos vaidmenų, plius darbas ir saviraiška, laisvalaikis, kurio norėdavau ir sau asmeniškai skirti, dar mokslai universitete. Tad ėmėme daugiau laiko leisti kartu su vaikais. Jam nebuvo lengva, jis gi – užkietėjęs viengungis, dar ką tik buvo laisvas kaip paukštis. Jam teko itin daug darbo: pažinti ne tik mane, bet dar du mažus žmones, kurių kiekvienas turi savitą charakterį, prisitaikyti prie kiekvieno iš jų ir dar išmokti mano vaikų auklėjimo ypatumų. Tačiau kuo daugiau laiko leidome kartu su mano vaikais, tuo darėsi lengviau.
Nauji santykiai atvėrė duris į svajonių darbą
– Kaip nusprendei imtis tatuiravimo meno?
– Dar mokyklos laikais mokiausi dailės klasėje, laikiau dailės egzaminą, o baigiamajame darbe naudojau kūno puošybos techniką. Pati nuolat svajojau apie tatuiruotes – man atrodo, kad jos puošia kūną, leidžia pabrėžti savo išskirtinumą, yra tarsi vidinio pasaulio žemėlapis. Tačiau nuo mokyklos baigimo nepasitikėjimas savimi ir kompleksų gausa neleido į rankas imti pieštukų.
Prieš kelis metus užsigeidžiau naujos tatuiruotės. Interneto platybėse neradau nieko panašaus į savo viziją, tad nusprendžiau nusipiešti eskizą pati. Mano vyras, pamatęs, kaip piešiu, sugalvojo beprotišką idėją: „O kodėl tau pačiai nepradėjus tatuiruoti?“.
Jau buvau pakankamai stipri asmenybė, skyrybų ir naujų santykių dėka atsikračiusi daugumos kompleksų, tad pamaniau – kodėl gi ne? Palaikoma ir skatinama, ėmiau piešti, kelti nuotraukas į socialinius tinklus, kol mane pastebėjo grupelė tatuiruočių meistrų iš Klaipėdos ir pasiūlė prisijungti.
Po trečio vaiko gimimo kartu su vyru atidarėme savo tatuiruočių studiją. Dabar jaučiu, kad augu – kaip asmenybė ir kūrėja. Kasdien tobulėju, nebebijau klaidų ir suvokiu, kad nuo kiekvienos klaidos mes galime atsispirti ir eiti toliau tik stipresni.
– Kaip tau sekasi laviruoti tarp darbų ir vaikų?
– Yra posakis, kad vaikui užauginti prireikia viso kaimo. Esu be galo dėkinga, kad turiu tą savo „kaimą“. Mano vyras neseniai išėjo iš darbo, kad galėtų atsiduoti meninei veiklai – muzikai ir grafikos dizainui, tatuiravimui. Tad, jei nespėju laiku pabaigti savo darbų, vyras paima vaikus iš mokyklos. Mažąją, kol dirbu, prižiūri mano tėveliai.
Laiką stengiuosi paskirstyti taip, kad jis būtų kokybiškas visiems mano gyvenimo žmonėms. Rytais iki vaikų pamokų pabaigos intensyviai dirbu, bendrauju su klientais. Vakarai skirti šeimai – bendrauti, gaminti maistą, palaikyti tvarką, žaisti, reflektuoti dieną, kartais pasibarti. Stengiuosi, kad kiekvienas šeimos narys turėtų savo atsakomybes ir darbus.
Duokite mamoms ramybę!
– Kaip, tavo manymu, tau sekasi motinystėje, darbe, būtyje?
– Aš nuolat mokausi – būti mama, dirbti savo darbą, būti savimi ir laviruoti tarp šeimos, klientų ir savo asmeninių poreikių tenkinimo. Kartais darau klaidų, nesugebu visko suderinti taip, kad visi būtų patenkinti. Būna akimirkų, kai fiziškai pavargstu ir grįžusi namo po darbų griūnu ant sofos ir užmiegu. Būna dienų, kai nuobodžiauju ir tinginiauju, o rankos nekyla daryti nieko. Būna, kad dėl viso to save baudžiu ir sau priekaištauju, o tada sąmoningai stabdau save, stengiuosi būti pati sau draugė ir savęs nesmerkti.
Ar pastebėjote, kaip mūsų visuomenėje sudievinamos mamos? Aš galvoju, kad ant mamų užkraunama pernelyg didelė našta. Jos tarsi supermenės privalo viską suspėti, pasirūpinti visų gera emocine būsena ir fiziniais poreikiais, jokiu būdu nepamiršdama ir savųjų – tiek fizinių, tiek dvasinių, tiek saviraiškos. Mamoms skiriama per daug dėmesio ir reikšmės, todėl jos dažnai perdega ir nesijaučia laimingos.
Aš nesu svarbiausia. Aš nesu pagrindinė ašis šeimoje. Kiekvienas turi savo asmenines atsakomybes, pareigas. Dirbti ties savo gyvenimo laime turime kiekvienas atskirai ir visi kartu lygiomis dalimis. To mokomės kasdien, ir šis mokymosi gyventi procesas einasi savu lėtu tempu, o aš savo ruožtu mokausi šio tempo neskubinti.
