Ir jam pavyko – tapo ne tik sąžiningu piliečiu, bet ir žinomu komiku, jau ir galinčiu pragyventi iš savo mėgstamos veiklos.
Po mokyklos Emilis pirmiausia išlėkė į Angliją, kur užsidirbo vairavimo teisėms. Ten dirbo tai fabrikuose, tai sandėliuose. Grįžęs namo laikyti teisių, kaip pats sako, dar ir pradėjo „užsiimti nesąmonėm“. Netrukus išvyko į Vokietiją. Oficiali versija – dirbti statybose, o iš tiesų turėjo pargabenti į Lietuvą vogtų daiktų.
Buvo likusi viena diena iki grįžimo su kroviniu namo, jis krovė vogtus daiktus į autobusiuką, slėpdamas juos balduose, kai staiga buvo suimtas policijos.
Tada Emilis atsidūrė Vokietijos kalėjime, kuriame praleido 7 mėnesius iki teismo (teisiamas buvo už vogtų daiktų slėpimą). Neabejoja, kad toje įkalinimo įstaigoje buvo geriau nei lietuviškoje, bet vis tiek pasitaikė nesmagių momentų.
„Kai mane ir kitus naujokus vedė į didelius keturaukščius „barakus“, kur įrengtas kalėjimas, už tokių grotų apačioje matėsi kalinių veidai. Jie švilpė, šaukė vokiškai „šviežia žuvis“, žodžiu, vaizdas buvo kaip filme ir aš tikrai išsigandau“, – atsiminė Emilis.
Dar baisesnė buvo nežinia – jis buvo uždarytas iki teismo, kuris turėjo įvykti neaišku kada. Gavo popierius, kuriuose buvo aprašytas jo atvejis, ir kiti kaliniai vis paprašydavo juos pažiūrėti. „Jų versijos labai skyrėsi. Pažiūrėjęs vienas sakė: „Nieko baisaus, po teismo tave paleis“, kitas sakė, kad gausiu du metus, trečias – kad šešis, dar vienas – kad dešimt. Sėdėdavau ir galvodavau: o ką, jei rimtai liksiu kalėti visus dešimt metų?..“, – atsiminė pašnekovas.
Slėgė ir tai, kad su artimaisiais galėjo bendrauti tik paprastais popieriniais laiškais, kurie ilgai keliauja. Bet jau pirmuosiuose laiškuose jis labai atsiprašė tėvų už tai, ko prisidirbo – aiškiai suprato, kad toks elgesys kenkia ne tik tau pačiam, bet ir artimiesiems.
Gyveno kameroje dviese su arabu, vėliau – su albanu. Būtent kalinių iš Albanijos buvo daugiausia, o europiečių – mažai. Tiesa, buvo ir keli lietuviai, bet su jais susidurdavo tik trumpai grįždamas iš darbo.
Dauguma kalinių dirbo (iš tų, kurie dirbti atsisakydavo, būdavo atimamas televizorius ir mažiau laiko leidžiama praleisti lauke). Emilis tapo suvirintoju, bet prisipažino, kad metalo virinimas jo netraukė, tad daugiau laiko praleisdavo nešiodamas geležis ir atlikdamas kitus pagalbinius darbus, ir apskritai nepersidirbdavo.
O ką jis gaudavo valgyti? „Daugiausia – duonos. Pirmą rytą pasibaisėjau, kad atnešė kažkokios šlapios duonos ir dar sviesto. Pietums duodavo makaronų su mėsa ar dar kažko normalesnio, o vakarienei – vėl tos duonos. Turiu tokią teoriją, kad ten duodavo valgyti daug angliavandenių ir mažai baltymų, kad kaliniai negalėtų užsiauginti raumenų. Tiesa, už darbą šiek tiek sumokėdavo, už tuos pinigus būdavo galima vietos parduotuvėje kažko nusipirkti ir pasigaminti normalesnę vakarienę“, – atsiminė vaikinas.
Galiausiai po 7 mėnesių kalėjime ir teismo Emilis buvo išleistas į laisvę, tik nutarta, kad jei per trejus metus vėl nusikals, bus nubaustas už abu nusikaltimus.
Tuojau po to vaikinas parlėkė į Lietuvą, apsisprendęs daugiau niekur niekada neįsivelti. „Atvažiavau autobusiuku, čia mane pasitiko mama – apsikabinome, paverkėme...“, – atsiminė pašnekovas.
Laimės ieškoti – į Vilnių
Kurį laiką Emilis bandė savo vietos ieškoti ir Lietuvoje, dirbdamas padavėju, ir JAV, kur dirbo logistikos sandėliuose dispečeriu. Be to, mąstė, kad gal reikėtų pradėti studijuoti, bet jokie mokslai ypatingai netraukė, o ir joks darbas džiaugsmo neteikė. Ir vis galvoje sukirbėdavo mintis, kaip norėtųsi tapti komiku.
Dar nuo paauglystės Emilį domino ne tik filmai apie gangsterius, bet ir komedijos. Ir pats jis visuomet mėgdavo būti kompanijos centre ir juokinti žmones. Mintį apie tai, kad norisi tapti komiku, paversti realybe atrodė sudėtinga, bet galiausiai ryžosi mėginti.
Taigi prieš daugiau nei dvejus metus išsiruošė iš Panevėžio į Vilnių, nes atrodė, kad svajonę įgyvendinti geriausiai pavyktų sostinėje. Išsinuomojo butą ir įsidarbino padavėju restorane, nes suprato, kad dar ilgai užsidirbti pragyvenimui teks paprastesniu darbu.
Netrukus sudalyvavo „Atviro mikrofono“ vakare, kur įvairūs pradedantieji ir žinomi komikai pasirodo žmonėms. Emilio parodyta programėlė žiūrovus prajuokino, jis sulaukė aplodismentų ir tai buvo labai geras jausmas. „Po to vakare gulėdamas lovoje galvojau, kad dar niekada gyvenime nesijaučiau toks laimingas“, – atsiminė jis.
Tačiau kol pavyks iš to kažką uždirbti, dar teko paplušėti. Vis kurdavo naujus juokelius, stebėjo kitus komikus ir domėjosi „stand up“ pasirodymų teorija.
Kūrybiniam darbui po 12 val. pamainos restorane likdavo mažai jėgų, tad perėjo dirbti pardavėju į batų parduotuvę viename prekybos centre. „Tapo paprasčiau, galėdavau šį tą sukurti ir darbe. Būdavo ramesnių valandėlių, kai pirkėjų nebūdavo – tada vaikščiodavau po salę ratais, murmėdamas po nosimi, ir kurdavau naujus juokelius, o kai kas gero ateidavo į galvą, pasižymėdavau popieriaus lapelyje. Kolegoms tai turbūt atrodydavo keistai. Grįžęs namo, visas dienos mintis iš lapelio suvesdavau į kompiuterį ir tobulindavau tekstą“, – pasakojo Emilis.
Be to, jis kėlė filmukus į „Youtube“, nepraleisdavo nei vieno „Atviro mikrofono“ vakaro – tai, pasak jo, puiki vieta treniruotis ir pasitikrinti, kurie tavo juokai patinka žmonėms, o kurie pripažinimo nesulaukia.
Valgė grikius ir skolinosi pinigų
Kūrybinę veiklą, iš kurios vis dar nieko neuždirbdavo, tapo per sunku suderinti ir su darbu batų parduotuvėje. Tada vaikinas perėjo į sportinių prekių parduotuvę darbuotis puse etato.
Štai tuomet prasidėjo ypač sudėtingas finansiškai laikotarpis: algos vos pakakdavo susimokėti už būsto nuomą, jis dažnai valgydavo grikius, nes daugiau nelabai kam užtekdavo pinigų, ir vis skolindavosi jų iš mamos, kuri į savo sūnaus kūrybinę veiklą žiūrėjo įtariai.
Bet visgi didžiulės Emilio pastangos, kurias jis įdėjo, pradėjo atsipirkti: pirmiausia ėmė gauti simbolines pinigų sumas už reklamas, rodomas „Youtube“, paskui pats nufilmavo kelias reklamas.
Kai prisijungė prie kitų jaunų komikų Antano Sadausko, Manto Patarako ir Evaldo Karoso, su kuriais susibūrė į trupę „K2 Comedy“, jau būdavo ir kvietimų į renginius, už kuriuos gaudavo atlygį. Taip pat pradėjo sulaukti kvietimų pasirodyti įmonių vakarėliuose ar vestuvėse.
Netrukus, kovo mėnesį, su „K2 Comedy“ keliaus į turą po Lietuvos miestus.
Jau metus Emilis nebedirba pardavėju ir pragyvena iš mylimos veiklos. Be to, mama dabar tiki, kad sūnus pasirinko neblogą gyvenimo kelią – jis neseniai buvo rodomos TV3 žaidime „Galvok“ (tai mamai imponuoja labiau už faktą, kad sūnus turi beveik 45 tūkstančius sekėjų „Youtube“ platformoje).
Idėjų ieško ir prekybos centre
Ir dabar, nors nereikia stovėti už prekystalio, dirbti tenka daug, kartais ir 12 valandų per parą. Emilis sukuria du vaizdo įrašus per savaitę, kurių vieną nufilmuoti užtrunka apie 5 valandas, o sumontuoti – 10-12 valandų. Toliau dalyvauja visuose iš eilės „Atviro mikrofono“ vakaruose, o jų nuo jo karjeros pradžios prieš keletą metų iki dabar labai padaugėjo, štai vien šį mėnesį Vilniuje jų 18 (taip pat jie vyksta Kaune).
Daug laiko užima ir naujos programos kūrimas – senąją Emilis įkėlė į „Youtube“, o tai prilyginama jos išmetimui – tie juokeliai žmonėms parodyti, tad reikia naujų. Rašymui jis skiria po kelias valandas per dieną.
Kartais idėjos ateina į galvą labai nesunkiai, o kartais jų trūksta. Kai visai nieko nesugalvoja, būna, eina su kompiuteriu į prekybos centrą, žiūri į žmones ir laukia, kol kažką pamačius kils noras pajuokauti. Arba atsidaro kompiuteryje anglišką programėlę „random words generator“, išmetančią atsitiktinius žodžius. Ji parodo, tarkim, žodį „mašina“, o jis sėdi ir suka galvą, ką juokingo papasakoti apie mašinas.
„Darbui skiriu dar daugiau laiko nei restorane ar parduotuvėje, bet esminis skirtumas – ten man darbas būdavo kančia, o čia jis malonus, būna, visai nejaučiu laiko, tik susigriebiu, kad jau labai ilgai sėdžiu prie kompiuterio, vadinasi, reikia padaryti pertrauką“, – sakė Emilis.
Tačiau jis jokiais būdais nepatartų kitam tapti komiku, suplanavus iš to uždirbti. „Reikės įdėti daug pastangų, įtemptai dirbti ne vienerius metus, ir vis tiek nėra jokios garantijos, kad iš to uždirbsi. Tai, ar pavyks tapti žinomu, priklauso ir nuo aistros, talento, ir nuo darbo etikos, ir tiesiog nuo sėkmės – gal vienas ne itin geras komikas bus pastebėtas, kažkur pakviestas ir išgarsės, o kitam, gabesniam, nesiseks ir jis nesulauks dėmesio“, – aiškino vyrukas.
Nors dabar Emilis dažnai sulaukia aplodimentų, kurie ir yra maloniausia jo darbo dalis, jis kartais naktimis dar sapnuoja, kaip sėdi kalėjime.
