Rita nemėgsta švęsti savo gimtadienio, už tai visą dėmesį skiria dukrų šventėms. Nuo ankstyvo rudens taręsi pasikalbėti pagaliau randame laiko tik po visų metų švenčių, kai visos klientės yra išgražintos, o Rita turi šiek tiek daugiau laiko sau. Pokalbį pradedame prisiminimais apie įsiminusius renginius, kuriuose jai kaip profesionalei teko kurti sceninį įvaizdį.
Kūrė įvaizdį
Rita iki šiandien prisimena vieną bene iš didžiausių išbandymų profesinėje srityje. Jai teko stoti į tuo metu labai naują stilistės vietą ir per kelias valandas sušukuoti apie nuo 30 iki 40 skirtingų personažų. Tai tikrai buvo nemenkas iššūkis, nors tuo metu tokio žodžio visuomenė dar net nenaudojo. Dešimtmetį vykusios Kėdainių kultūros centro „Muzikinės improvizacijos“ buvo unikalus ir išskirtinis projektas.
„Nors man pačiai nei šokti, nei dainuoti nereikėjo, bet aš su dalyviais atšokau ir atidainavau grimerinėje. Čia būdavo antras koncertas, kur žmonės ir susitikdavo, ir parepetuodavo, ir jaudindavosi, ir ašaras liedavo“, − su dideliu malonumu Rita prisimena šį visą mūsų bendruomenę apjungusį projektą.
„Tai buvo labai geros nuotaikos, tikros kalėdinės nuotaikos kupinas renginys. Laukdavau tų susitikimų, šurmulio užkulisiuose“, − pasakoja Rita.
Tačiau moteriai tekdavo gana greitai suktis ir profesionaliai sušukuoti daugybę žmonių, tuo pačiu metu įtikti jiems ir spektaklio režisierėms bei dar padrąsinti prieš einant į sceną atlikėjus, kurie buvo žinomi žmonės rajone.
Tam ji ruošdavosi. Dar gerokai prieš renginį aptardavo su organizacine komanda, kokie bus naujų scenos „žvaigždžių“ rūbai, kokius personažus ir charakterius jie kurs. Vėliau apgalvodavo namuose, kaip tai padarys, o jau pasirodymo dieną teturėdavo maždaug 15 minučių vienam žmogui. Taip kad tekdavo paplušėti.
‚,Viską atpirkdavo žmonių nuotaika ir džiaugsmas“, − sako R. Jucienė.
Yra tekę kurti šukuosenas ir Josvainių teatro aktoriams. Spektaklis sulaukė sėkmės. Jame veiksmas vyko maždaug prieškario metais, todėl teko pasidairyti, kas ir kaip tuo metu buvo madinga ir atkurti būtent to meto nuotaiką.
Ritai tenka šukuoti ir meno mėgėjų kolektyvus, kurie pasirodo atsakinguose renginiuose, tokiuose, kaip miesto šventės.
Renginių jos profesinėje veikloje buvo nesuskaičiuojamas kiekis. Moteris kūrė užduotis ir Šeimų šventėje Kėdainių arenoje. Ten ji sugalvojo rungtį – kasų pynimo, kuri dalyvių buvo priimta linksmai.
Spontaniškai randa sau naujų užsiėmimų
R. Jucienė sako, kad visi jos pasiekimai ir naujovės ateina į gyvenimą neplanuotai, tarsi savaime.
„Aš ne tas žmogus, kris planuoja smulkmeniškai į priekį, aš prisitaikau ir naujoje nišoje randu, ką dar naujo nuveikti“, − apie save sako Rita.
Lygiai taip pat jai natūraliai atėjo ir noras atiduoti savo žinias jaunimui.
„Man žinių užtenka, esu jų sukaupusi, nuolat tobulinuosi, tai pajutau, kad atėjo metas atiduoti jas kitiems. Ir aš pati neieškojau to specialiai. Man pasiūlė pavaduoti profesijos mokytoją. Sutikau, o paskui ir pati ja tapau“, − apie savo naują veiklos sritį pasakoja R. Jucienė.
Tam, kad galėtų dirbti Kėdainių profesinio rengimo centre, kirpėjų profesijos mokytoja, R. Jucienė įstojo ir baigė specialų pedagogikos kursą.
Įvaldžiusi dėstytojos amatą, Rita ir vėl ėmėsi naujų iššūkių – ji rado nišą būti trenere. To irgi teko siekti ir vėl mokytis. Dabar ji kelis metus treniruoja būsimas kirpėjas ir ruošia savo mokinius visos Lietuvos kirpėjų konkursams.
Tai vienas iš svarbiausių profesionalumą demonstruojančių renginių, kaip sporte olimpiada. Juos organizuoja Kirpėjų ir grožio specialistų asociacija.
Moksleivius reikia išmokyti dirbti greitai ir tikslai. Jos ruošti mokiniai jau kelerius metus dalyvauja varžybose. Praeitais metais vykusiose varžybose dvi jos mokinės užėmė II ir III vietas. Tai didelė pergalė, įvertinat tai, kad kirpėjus šiuo metu ruošia nemažai tikrai gerų ir stiprių mokyklų Kaune, Vilniuje su labai geru aprūpinimu ir pedagogais.
„Mes esame provincija ir todėl labiau stengiamės neatsilikti“, − sako R. Jucienė.
Profesinio amato būsimas kirpėjas Rita moko jau 7 metus.
„Dabar aš jau uždavusi vieną klausimą galiu pasakyti, ar gera kirpėja bus mergina, ar ji to darbo nori ir ar jam bus atsidavusi ir ar galės pasiekti rezultatų“, − sako patirtį turinti kirpėja.
Būdama profesijos mokytoja Rita ir čia nestokoja sumanymų. Dabar ji su savo auklėtinėmis kerpa ir taip pradžiugina vaikų namų auklėtinius, senelių namų gyventojus, socialiai remtinus žmones. Taip moko padėti, daryti gera ir skirti dėmesio pagyvenusiems žmonėms.
Nuo vaikystės norėjo būti tik kirpėja
„Kaip pedagogė, aš stengiuosi integruoti merginas į visuomenę, padėti joms suprasti savo pašaukimą ir profesijos tikslą“, − pasakoja R. Jucienė.
Kai paklausiu, kaip ji pati save surado šioje profesijoje, Rita sako:
„Mano teta sako, kad aš nuo vaikystės dažydavau lėlėms plaukus, bet kaip aš pati pamenu, tai rimtai apsisprendžiau paskutiniais metais mokykloje. Aš gerai mokiausi ir visi tikėjosi, kad stosiu į universitetą, bet išvažiavau niekam nieko nesakiusi į Šiaulius, ten buvo viena iš dviejų tuo metu mokymosi bazių“, – prisimena R. Jucienė.
Niekur kitur studijuoti ji nenorėjo ir taip matė savo ateitį. Tuo metu į specialybę konkursas buvo didelis − 10 žmonių į vieną vietą. Rita tyliai išlaikė egzaminus, įstojo ir tik tada sugrįžusi pasakė tėvams.
Rita savęs nevadina nei stiliste, nei dizainere, nei kokiu kitu šiuolaikiniu vardu.
„Man nereikia etiketės. Esu amatininkė. Kirpėjui svarbu ne tik padaryti žmogų gražų ir madingą. Tai tik antra užduotis. Kirpimas tai visų pirma būtina plaukų priežiūra. Ir mes, profesionalai, esame ne vien tik tam, kad sukurtume grožį, bet, pirmiausia, kad išmokytumėte rūpintis savimi, kad plaukai būtų sveiki ir prižiūrėti. Pirmoje vietoje švara, higiena, plaukų priežiūra, o tik tada spalvos parinkimas ir kirpimo stilius“, − į tai, kas svarbu, dėmesį atkreipia R. Jucienė.
Rita sako, kad jos profesija labai išpopuliarėjo pastaruoju metu. Atsiradus viešumui, žmonės dažniau matomi ir nori būti gražūs, todėl daugiau dėmesio skiria ir pačiam kirpimui, ir plaukų priežiūrai, ir šventiniams sušukavimams. Taip kad darbo nemažėja, o reikalavimai jam tik auga.
„Dabar daugiau švenčių, žmonės dažniau išeina į renginius, dalyvauja fotosesijose, fotografuojasi patys, nes į gyvenimus įsiveržė socialiniai tinklai, kurie daug ką keičia“, − sako R. Jucienė.
Subtilūs klausytojai
Rita pasakoja ir apie kitą profesijos pusę. Kirpėjas yra ir geras klausytojas savo klientui, tarsi geras psichologas, ir tai nėra mitas. Ne kiekvienoje kėdėje jausitės patogiai, o kad taip būtų − irgi reikia mokytis.
„Mokiausi ir psichologijos. Tu turi įtikti savo klientui ir kaip profesionalas kirpėjas, ir kaip žmogus. Klientai ateina ne tik paslaugų, bet pakalbėti, pailsėti“, − sako ne vienus mokslus, kad su savo darbu profesionaliai susidorotų, baigusi R. Jucienė.
Tam, kad įgytų psichologinių žinių, kurių jai reikia darbe, Rita skaitė knygas, bet vien jų neužteko. Moteris lankė kursus ir mokėsi iš profesionalų.
„Labai tuo dėmėjausi, nes man profesionalumas yra svarbiausia, o knygose ne viską radau“, − sako Rita.
Pasirodo, yra įvairių paslapčių, kurių dėka kirpėjai mus girdi ir sukuria ypatingą atmosferą savo salone. Pasak Ritos, rūpesčių ir problemų kamuojama visuomenė ieško pagalbos pas profesionalius psichologus ir jie tai daro tiesiogiai savo kabinetuose, o kirpėjos moka beveik tą patį padaryti netiesiogiai – jų įvaldytu būdu.
Žinios ir patirtis padėjo Ritai ir pačiai išgyventi vieną iš sudėtingiausių laikotarpių. Nors pirmos pandemijos metu buvo ne juokais visi išsigandę, ji nepalūžo. Moteris įsitikinusi, kad žmogus visada gali rasti ką veikti, jei tik nori: idėjų ir minčių visada pilna.
Įpratusi vien dirbti per pandemiją Rita nesikankino, o, kaip ji sako, su savo klientėmis „žaidė kirpyklas namuose“ nuotoliniu būdu.
„Mokiau jas telefonu, kaip maišyti, kaip tepti dažus. Kitoms klientėms ir prie durų atveždavau ir padėdavau paruoštas priemones. Pasitardavome, ką daryti su plaukais, kad jie nenusilptų“, − sako Rita.
„Draugės žino, kad man didžiausias džiaugsmas, jei jos pakviečia į svečius, kai yra pagaminę kažką skanaus. Labai mėgstu skaniai pavalgyti, bet gaminti tai ne. Neturiu laiko. Dabar namie kiekvienas atsako už save ką valgys“, − prisipažįsta R. Jucienė.
„Dėl malonumo auginu gėles. Šios dienos mada – jurginai. Juos ir auginu. Turiu 50 rūšių. Man gražiausi pieniškos kakavos spalvos. Jie tokie nuostabūs. Negali atsigrožėti, nors šiemet buvo sausa ir teko daug laistyti, bet kai svyra jurginų galvos, didesnės nei mano, – tai teikia daug džiaugsmo“, − sako R. Jucienė.
Nuo Londono sustabdė vaikai
Rita prisipažįsta, kad yra galvojusi apie rimtus pasikeitimus. Vieną kartą norėjo emigruoti į Londoną su viena iš migracijos bangų, o kitą kartą norėjo pakeisti miestą Lietuvoje, bet abu kartus persigalvojo.
„Mergaitės turėjo pradėti eiti į mokyklą ir aš pagalvojau, o ką aš ten joms duosiu?“ − prisimena Rita ir džiaugiasi, kad jos dvynukės čia, Kėdainiuose, gavo puikų išsilavinimą, lankė daug papildomų būrelių ir užsiėmimų, baigė Muzikos mokyklą: – Dabar viena studijuoja taikomąją chemiką, o kita pasirinko architektūrą.“
Rita labai myli žmones ir ypatingai savo klientus. Dėl jų negalėjo pakeiti net miesto. Iki šiol pamena savo mintis, kai atsisakė išvykti į Palangą gyventi.
„Jie yra kaip mano šeima. Negalėjau jų palikti“, − sako R. Jucienė.
„Man kasdien darbo diena nuo 8 ryto iki 8 vakaro. Vakarienė ir į lovą. Aš turiu priklausomybę − esu darboholikė, bet kol kas jėgų pakanka, dar nenoriu nei nieko keisti, o ir sustoti nematau prasmės“, − prisipažįsta R. Jucienė.
Myli žmones ir jūrą
„Aš žmonių nepaleidžiu ir klientės manęs nepaleidžia. Man sunku pakeisti žmones. Kol susipažįsti su pačiu žmogumi, kol pažįsti jo plauką, supranti, kaip su juo dirbti, kol sužinai, kas žmogui patinka ir išsiaiškini, kas tinka, praeina daug laiko“, − apie prisirišimą prie žmonių sako kirpėja.
„Mūsų miestas nėra didelis, bet jame tiek daug visko galima veikti ir yra visos galimybės“, − gerai pagalvojusi prieš priimdama sprendimus suprato R. Jucienė.
Tačiau miestą Lietuvoje, į kurį buvo jau beveik susiviliojusi išvykti, aplanko gana dažnai.
„Man reikia jūros, ne konkretaus miesto, ne Palangos ar kokios kitos vietos, o jūros. Kai labai pavargstu ar noriu, kad man vėjas „perkrautų windows‘us“, sėdu ir nuvairuoju į Palangą. Kiti jos numėgsta dėl gausybės žmonių, bet aš tame mieste moku būti. Žinau gatves, kuriose esu viena, moku nematyti žmonių, net jei jų būna, galiu joje jautis laisvai ir nevaržomai, − sako Rita. – Vairuodama aš taip pat pailsiu. Galiu tą pačią dieną nuvažiuoti prie jūros ir grįžti. Svarbiausia, vėjas ir horizontas. Jie man kažką padaro, kad pasijaučiu geriau. Jūra mane gydo…“
Ritai teko dalyvauti su mokiniais stažuotėse užsienio šalyse, kuriose patirties įgyja visokeriopos – ir profesinės, ir kultūrinės patirties.
„Matau kitų šalių žmonių vidinius išgyvenimus, susipažįstame su jų gyvenimu, tai, pavyzdžiui, Ispanija nebe ta šalis, kur reiktų važiuoti užsidirbti, tačiau eilinis žmogus, gyventojas, joje uždirba daugiau nei Lietuvoje žmogus su profesija. Niekur kažko stebuklingo nėra“, − įsitikinusi Rita.
Bet savo šalies Rita nebekeistų. Ji tikina visomis savo šaknimis įaugusi į Kėdainių žemę. Viskas jai čia gerai, gražu, tvarkinga, patogu. Abu tėvai chemikai kilę iš Kėdainių ir jai gera, kai aplink yra savi ir šeima, ir klientai.
„Mes Lietuvoje turime viską. Ne daugiau kaip pora valandų – jūra. Nori į mišką – gražiausi Dzūkijos miškai. Nori prie ežerų – Aukštaitija. Nori žmonių – Vilniaus senamiestis“, − vardija Rita. Į užsienį moteris važiuoja tik dėl akiračio praplėtimo, susipažinti, pamatyti.
„O ko trūksta?“ – klausiu.
„Trūksta tik protingos valdžios, kad galėtume užsidirbti“, − sako Rita vis dar besivilianti adekvatesniu požiūriu į dirbantį žmogų.
