Prieš penkiolika metų Siuzana pakėlė sparnus iš gimtojo Vilniaus į Maskvą, kur pasirinko studijas Valstybiniame kinematografijos universitete, Kino operatorių fakultete.
Tokį posūkį lėmė atsitiktinumas. Studijuodama informologiją Vilniaus universitete tuomet antrakursė S.Musajeva sugalvojo nuvykti pas draugus į Rusijos sostinę švęsti Naujųjų metų.
Vienas draugų dirbo fotografijos srityje ir jai pasiūlė darbą. Siuzanos fotografijos aplinkiniams paliko gerą įspūdį. Mergina planavo Vilniaus universitete pasiimti akademines atostogas ir padirbėti fotografe.
Darbas jai suteikė drąsos Maskvoje, Valstybiniame S.Gerasimovo kinematografijos universitete, siekti kino operatoriaus diplomo.
S.Musajevos neišgąsdino milijoniniame mieste tarp menininkų tvyranti didžiulė konkurencija, nors iš pradžių Maskva jai pasirodė neįtikėtinai didelė, nedraugiška, judanti itin sparčiu tempu. Pirmais metais kasdien iš priemiesčio važinėdama elektriniu traukiniu ji nuolat turėjo įveikti milžiniškus atstumus, regėjo didelį sujudimą, galybę žmonių.
Ir finansiškai buvo nelengva. Siuzana prisimena, kad pagrindinis studentiškas maistas buvo bulvės, kopūstai ir makaronai. Daug kur ji stengėsi vaikščioti pėsčiomis, kad nereikėtų išlaidauti miesto transportui.
Tačiau talentingai studentei greitai nusišypsojo sėkmė. Jau antrame kurse ji pradėjo dirbti kino operatoriaus asistente, vėliau jai buvo pasiūlytas pirmojo operatoriaus darbas. S.Musajeva filmavo muzikos klipus, reklamas, trumpametražius filmus.
Universitete už diplominį darbą gavusi aukščiausią įvertinimą kino operatorė sulaukė pasiūlymo filmuoti ilgo metražo vaidybinį režisierės Oksanos Karas filmą „Geras berniukas“ (2016 m.). Projektas truko pusantrų metų. Taip pat Siuzana filmavo režisierių Darijos Nosik ir Jekaterinos Nosik serialą „Iškrypėliai“ (2016 m.), režisierės Leros Surkovos dramą „Liežuvautojai“ (2017 m.).
Dar mokydamasi Siuzana atrado ir teatrinę nišą, nes tuomet pasidarė madingi spektaklių vaizdo įrašai. Kino kūrėjai atsivėrė daug durų, mezgėsi naujos pažintys su režisieriais ir aktoriais. Lengva nebuvo, bet S.Musajeva Rusijos sostinę per 15 metų ištyrinėjo iš visų pusių.
– Jūsų likimas – kaip legendiniame rusų filme „Maskva netiki ašaromis“ – jei nori ką nors pasiekti, turi pereiti ugnį ir vandenį nevirkaudamas, kad sunku, arba važiuoti, iš kur atvykai.
– Sunkiausia buvo priprasti prie Maskvos ritmo. Man atrodo, kad labiau gyvenimas verda gal tik JAV didmiestyje Niujorke. Aš ten buvau nuskridusi antrame kurse, net norėjau kurį laiką pasimokyti. Bet pagyvenusi tris mėnesius supratau, kad tokios įtampos neištversiu, ir grįžau į Maskvą, kur jau turėjau draugų, darbą.
– Kiek karjerai svarbios pažintys, lemtingi apsilankymai tinkamu metu tinkamoje vietoje? Ir kiek lemia talentas?
– Talentas – visko pradžia. Jei jį turi, su tavimi pradeda šnekėti, paskui daug kas priklauso nuo to, kaip gali dirbti. Turi būti pasirengęs dirbti daug, neretai ir nemokamai.
Džiaugiuosi, kad mane pastebėjo pirmame kurse ir pradėjo kviesti dirbti.
Karjera susiklostė taip, kad pradėjau dirbti ir kaip prodiuserė.
– Ar kartais operatorius nesijaučia tarsi šešėlyje?
– Pasisekė dirbti su gerais režisieriais, kurie visuose filmo kūrimo etapuose įsiklausydavo į mano nuomonę. Visada buvau savarankiška kūrėja.
Ir tapusi prodiusere galiu patikinti, jog su manimi dirbantys operatoriai nesijaučia esantys nuošaly, žinau, kad jų darbas labai svarbus. Tai, ką per objektyvą mato operatorius, pamatys ir žmonės kino teatruose.
Kol studijavau, dirbdavome po 12 valandų, prieš dvi valandas reikėdavo atsikelti ir nuvykti į filmavimo vietą.
Dirbi šešias dienas, vieną turi laisvą. Kai tokiu tempu filmuojama 6–8 savaites, į pabaigą visi jaučiasi pervargę ir gal ne tokie malonūs.
– Su kokiais garsiais aktoriais yra tekę dirbti? Kaip jie atsiskleidžia?
– Kuo didesnė žvaigždė, tuo profesionaliau žiūri į darbą. Kuo jaunesnis aktorius, tuo daugiau turi visokių norų. Kita vertus, visi aktoriai žino, kad geriausias jų draugas filmavimo aikštelėje yra operatorius. Nes kaip tu parodysi žmogų, kaip šviesą parinksi, taip jis ir atrodys.
Mielai draugauju su aktorėmis Ravšana Kurkova, Ieva Andrejevaite, kurią pažįstu nuo „Gero berniuko“ laikų, draugiškus santykius puoselėju su Ingeborga Dapkūnaite, nors nesame kartu dirbusios, bičiuliaujuosi su Konstantinu Chabenskiu, Aleksandru Paliu. Pastarasis greičiausiai filmuosis mano naujame filme, kurį netrukus pradėsiu.
Patekęs į kino pasaulį niekada nežinai, kuo po kelerių metų taps tie, su kuriais kartu mokeisi ar gyvenai po vienu stogu. Jei nuoširdžiai bendrauji, santykiai tęsiasi ir žmonėms tapus svarbiais kultūros atstovais.
– Ar teko dalyvauti ekstremaliuose filmavimuose?
– Kai laukiausi sūnaus Boriso, filmavau ilgametražį filmą, buvo žiema. Aš ir viena taip pat nėščia aktorė turėjome šokti į šaltą vandenį.
Sugalvojau nufilmuoti taip, kad išvengtume akistatos su lediniu vandeniu, tačiau vis vien 12 valandų praleidome ant sniego. Džiaugiuosi, kad nesusirgau.
– Dar vienas jūsų karjeros etapas buvo personalinių dokumentinių filmų kūrimas. Įamžinote afrokaribiečių ir kinų kilmės britų modelį N.Campbell (51 m.), kai ji draugavo su rusų verslininku Vladimiru Doroninu, taip pat įvairius politikus, verslininkus.
– Tarp manęs ir herojaus visada būdavo režisierius. Galima nufilmuoti labai daug medžiagos ir kažkas juk po to tai turės montuoti.
Režisierius yra tiltas tarp manęs ir herojaus, tarp manęs ir istorijos. Aš stengdavausi tapti filmuojamo žmogaus šešėliu.
Mane labiausiai traukia žmogaus emocijos, reakcija į įvairias situacijas.
Visada įdomu atsidurti šalia didelės žvaigždės. Dabar „Instagram“ tinklas yra sukūręs nuomonę, kad neblogai pažįsti jame įsiamžinusį žmogų: matome nuotraukas, vaizdus, kur jis kalba, valgo, važiuoja.
Kai prieš dešimt metų filmavau Naomi, nebuvo tiek daug pažengę socialiniai tinklai, mes neturėjome galimybių būti taip arti garsaus žmogaus.
– Per tuos dokumentinius filmus susipažinote su būsimu vyru, didelės statybų įmonės direktoriumi Pavelu.
– Kai susipažinome, Pavelas turėjo septynmetę dukterį Mašą iš buvusios santuokos. Jis pakvietė mane sukurti dokumentinį filmą apie juos.
Nutarė, kad dokumentika leis užfiksuoti, kaip auga jo vaikas, kaip jie abu leidžia laiką, nes tuo metu jau nebegyveno kartu.
Kuriant dokumentinius filmus tenka nuolat palaikyti kontaktą su herojais.
Tuo metu aš daug bendravau su Maša. Mergaitė man iškart patiko – priminė mane vaikystėje.
Su jos tėčiu buvo sunkiau, nes iš pradžių pasirodė išpuikęs, pernelyg patenkintas savimi. Vėliau paaiškėjo, kad tai tik būdas per arti neprisileisti svetimų žmonių.
Taip atsitiko, kad ir baigę filmavimus bendravome toliau, – Maša mus skatino. Vėliau nufilmavau dar vieną filmą. Pavelas atsiskleidė kaip labai geras, dėmesingas, jautrus tėtis. Mes vaikščiojome į filmus, parodas, vedžiojome Mašą į būrelį. Pamažu mudviejų santykiai tapo rimti.
Po kelerių metų su Pavelu susituokėme, dabar auginame du vaikus: Mašą (13 m.) ir pusketvirtų metų Borisą.
Taigi mus suvedė mano profesija. Pavelui artimas kino pasaulis. Jo sesuo yra ryški kino operatorė Ksenija Sereda. Jos karjera dar sėkmingesnė negu mano. Netrukus Ksenija Amerikoje „Netflix“ filmuos naują serialą.
Kai laukiausi Boriso, pradėjau dirbti kaip prodiuserė ir ėmiau bandyti save versle. Pernai išleidome ilgametražį filmą, kuris šiemet bus pristatytas Rusijos kino filmų festivalyje „Kinotauras“, ir vieną trumpametražį su scenariste iš Holivudo, kuriai tai buvo režisūrinis debiutas.
Noriu įkurti savo kino kompaniją, mano partneris yra žinomas prodiuseris Sergejus Člijansas, dirbęs su tokiu filmu kaip „Bumeris“.
– Neretai turtingi ir verslūs vyrai nori šalia matyti moterį, kuri būtų atsidavusi šeimai, rūpintųsi vaikais, namais. O Pavelas gavo menininkę, kuri yra apsivertusi darbais ir kurios neuždarysi tarp keturių sienų.
– Man reikia labai suktis, kad namai būtų tvarkingi, vaikai susiruoštų į mokyklą, darželį, kad aš savo darbus sėkmingai dirbčiau ir dar gaučiau kokį nors prizą.
Vyras džiaugiasi mano pasiekimais. Jam labai svarbu, kad užsiimčiau mėgstama veikla. Jis daug padeda plėtojant verslo projektus.
Bet, tiesą sakant, nelengva viską spėti. Gerai, kad turiu pagalbininkų. Su vaikais ir buityje padeda tiek mano, tiek Pavelo tėvai.
– Kurioje Maskvos vietoje gyvenate?
– Gyvename prie senojo Arbato, šalia Sadovoje kolco. Iš čia mums patogu per gana trumpą laiką pasiekti reikalingus objektus.
Įsikūrėme bute, 2000 metais pastatytame daugiabutyje. Pro langą matau Maskvos upę. Man, kaip operatorei, labai svarbu vaizdas. Džiaugiuosi galėdama paganyti akis į vandenį.
– Kaip jums kilo mintis įkurti grožio kliniką?
– Norėjau turėti savo saloną, kuriame ir pati galėčiau gražintis. Anksčiau lankydavausi dviejuose salonuose, bet ten man nelabai patiko atmosfera. Pasitarėme su vyru ir prieš ketverius metus paėmėme kreditą.
Susiradau patyrusią gydytoją ir su ja atidarėme kliniką.
Rugsėjį duris atvėrė antroji klinika Maskvoje, o kitais metais atidarysiu kliniką-viešbutį Sankt Peterburge.
Nusipirkome pastatą ir jame įrengsime viešbutį su SPA centru, grožio procedūromis.
– Rusės moterys didmiesčiuose daug dėmesio skiria išvaizdai, mielai lankosi pas plastikos chirurgus.
– Net COVID-19 tos situacijos nepakeitė, dabar dar daugiau tam skiriama laiko ir pinigų. Tik šiek tiek pasikeitė stilius, dabar visi nori turėti sveiką, gražią išvaizdą ir atrodyti natūraliai be kosmetikos.
– Kas jūsų klientai? Kokios procedūros populiariausios?
– Klientai nuo 16 metų iki 60-ies. Ir vyrai, ir moterys. Pirmi mano klientai buvo iš kino ir teatro pasaulio.
Jie mane labai palaikė. Dabar klientų ratas padidėjo – lankosi nemažai verslininkų. Turime nuolatinių klientų, kuriems grožio procedūrų programa sudaroma metams.
Atliekame veido ir kūno procedūras be skalpelio, masažus, gydome įvairias odos ligas, yra liekninamosios procedūros.
Prieš atidarydama kliniką labai daug skaičiau apie grožio aparatus – tai panašu į operatoriaus techniką, nes ir ten, ir čia reikia fizikos žinių.
Gana greitai supratau, kaip tie aparatai veikia, gydytojai padėjo išsirinkti geriausius.
– Kiek kainuoja procedūros?
– Kosmetinių procedūrų, kurias galima atlikti kiekvieną savaitę, kainos prasideda nuo 6 tūkstančių Rusijos rublių (apie 70 eurų).
Procedūros, kurias atliekame kartą per 2–3 metus, gali kainuoti ir 100 tūkstančių Rusijos rublių (apie 1170 eurų). Daug kas priklauso nuo technologijos.
– Ar jūs pati esate ryžusis kokiai nors rimtesnei grožio procedūrai?
– Dėl grožio rinkausi procedūras, kurios atliekamos vieną kartą per dvejus metus. Turiu odos problemų, kurios prasidėjo, kai laukiausi Boriso. Intensyviai gydžiausi, dabar veido odos būklė yra gera. Man atlikta odos stangrinimo procedūra.
Esu išbandžiusi botulino toksino terapiją. Daugybėje fotografijų, darytų filmavimo aikštelėse, matyti, kad nuolat atrodau nustebusi arba susirūpinusi.
Ir vyras kartą per mėnesį apsilanko grožio klinikoje, užsisako masažą ar veido procedūrą.
– Kiek laiko atima verslo reikalai, o kiek kūrybiniai projektai?
– Iš ryto suruošiu vaikus, Maša važiuoja į mokyklą, Borisas – į darželį, apie devintą ryto einu valandą pasportuoti, po to važiuoju į savo kliniką, ten dirbu porą valandų, paskui važiuoju į prodiuserių biurą, kur užsiimu kinu.
Visur turiu darbuotojų, tad man reikia maždaug po dvi tris valandas skirti kiekvienai veiklai, sudėlioti darbus. Apie šeštą ar septintą valandą vakare grįžtu namo, leidžiame laiką su šeima, kartais nueiname į teatrą ar kiną. Bet būna tokių dienų, kai dirbu iki vidurnakčio.
– Ar mėgstate pasipuošti?
– Labai mėgstu pasipuošti, nes mano mama turi savo ateljė, augdama visada smalsiai stebėdavau, kaip ji siuva drabužius. Ji ir mane išskirtinai papuošdavo.
Draugė dizainerė Maskvoje turi nuosavą siuvimo saloną, ten neretai apsilankau. Draugė jaučia mano stilių, kartą drabužių kolekcijos pristatymo metu ji vieną suknelę pavadino mano vardu. Man artimas romantika alsuojantis stilius.
– Ar dalyvaujate kokiuose nors labdaros projektuose?
– Viena bičiulė sukūrė projektą „Šalaš“. Jos iniciatyva yra rūpinamasi globos namų auklėtiniais, kurie patenka į šeimas ir kuriems naujoje vietoje būna sunku prisitaikyti, pritapti mokykloje.
Toje akademijoje vaikai ir juos priglaudę suaugusieji mokomi socializuotis. Aš kartkartėmis paremiu tą projektą.
– Iš kur semiatės energijos, stiprybės? Kas padeda išlaikyti dvasinę pusiausvyrą?
– Žinoma, kartais kantrybė išsenka, jaučiuosi pavargusi. Kartą per savaitę susitinku su psichologe, užsiimu joga, medituoju.
Pernai pradėjau užsiimti vandens dviračių sportu. Kiekvieną savaitgalį šiltuoju sezonu bandau surasti laiko porą valandų pasidžiaugti ta veikla.
Be to, pradėjau pagal kinų tradicijas ruošti arbatą. Procesas užima apie 20 minučių, bet tai labai gerai nuramina protą. Ir žiūrėjimas pro langą į Maskvos upę nuteikia gerai. Laisvalaikiu mėgstu gaminti valgį, ypač per šventes. Jėgas atgauti padeda filmų žiūrėjimas ar muzikos klausymasis.
– Ar iš lietuviškos virtuvės patiekalų mokate ką nors pagaminti?
– Mano mėgstamiausias produktas – bulvės. Iš jų moku pagaminti įvairių patiekalų.
Pavyzdžiui, „Žemaičių“ blynus. Cepelinus gaminu tik su mama, man vienai jie nepavyksta. Taip pat mūsų šeima mėgsta šaltibarščius.
Kai turėjome daugiau laiko ir nemažai keliavome, prisijaukinome Azijos šalių valgius.
Apsigyvenusi viešbutyje ar užsukusi į restoraną visada prašydavau, kad mane įsileistų į virtuvę ir parodytų, kaip gaminti vienokį ar kitokį patiekalą.
– Kokių buities darbų labiausiai nemėgstate?
– Šluoti. Labai patinka skalbti, mielai darau visus darbus, susijusius su vandeniu. Man patinka švara.
Tai irgi susiję su profesija, reikia, kad visur būtų tvarka. Tada geriau galvoti, aplanko daugiau idėjų.
– Kaip pandemija paveikė Maskvos bendruomenės gyvenimą?
– Porą mėnesių pernai viskas buvo uždaryta. Ir šiaip buvo slogus metas.
Iki šiol yra išlikę higienos reikalavimai – kaukės, dezinfekciniai skysčiai, trumpiau dirba restoranai.
Bet aš, turėdama tokį darbo krūvį ir augindama vaikus, neturiu laiko stebėti, kaip pandemija paveikė socialinį gyvenimą.
– Kai važiavote iš Lietuvos į Maskvą, ar įsivaizdavote, kaip galėtų susiklostyti gyvenimas, ir ar nutiko kas nors panašaus?
– Man atrodo, kad gyvenimas pasisuko geriau, nei galėjau įsivaizduoti. Aš norėjau įgyti profesiją. Labai džiaugiausi gavusi diplomą, bet net sapnuose neregėjau, kad imsiuosi verslo, turėsiu tokią puikią šeimą.
Gyvenimo paveikslas daug nuostabesnis nei vaizduotės piešiniai.
