Su mama iš pajūrio grįžusi pradinukė užtiko tėtį su kita moterimi: gyvenimas virto košmaru

Mergaite buvo pasirūpinta fiziškai: maisto, namus turėjo, bet emociškai jautėsi labai apleista, labai trūko ryšio jausmo, bendrystės, paprasto bendravimo, to klausimo „Kaip sekasi?“, kai iš tikrųjų norima išgirsti atsakymą. Agnė jautėsi labai vieniša, apleista, trūko bendravimo įgūdžių užmegzti ir palaikyti santykius su bendraamžiais.

Kai tėvai gyveno kartu, tėtis daug dirbdavo, Agnę su seserimi augino močiutė su mama. Tarp tėvų tvyrojo nebendravimo įtampa, kuri virsdavo konfliktais, kurių metu vienas ant kito rėkdavo ar net mušdavosi.

„Atsimenu, kai buvau pradinukė ir su mama grįžome anksčiau namo iš atostogų Nidoje , aptikome tėtį namuose su kita moterimi žvakių šviesoje.

Mamą ištiko pykčio priepuolis, norėjo, kad jis pasiaiškintų, nenorėjo leisti tai moteriai išvažiuoti iš kiemo, bet jis mano mamą nustūmė nuo mašinų stovėjimo aikštelės ant žolės, ir tuomet ta moteris išvažiavo“, – pasakojo Agnė.

Kai jai buvo 13 m., mama pradėjo gerti stipriuosius gėrimus. „Atsimenu, kaip klykdavo viena savo kambaryje be aiškios priežasties, greičiausiai iš vidinio skausmo ir bejėgiškumo, kaip iš noro atkeršyti sukarpė tėčio čiužinį ar išardė kelnių apatinę siūlę, kad kai jam reikės to rūbo, būtų netinkamas užsidėti ir susierzintų“, – prisiminė moteris. Ji dabar supranta, tai buvo mamos būdas jam atkeršyti.

Po pusmečio gėrimo mama išsikraustė gyventi atskirai ir paliko Agnę su seserimi gyventi su tėčiu.

„Po kelių mėnesių, kai buvo atėjusi mūsų su sese aplankyti, jai buvo psichozės būsena, ji mūsų nepažino, pati save laikė kitu asmeniu, girdėjo balsus.

Tuomet buvo iškviesta greitoji, ir mama gydėsi psichiatrijos ligoninėje, kurioje parinko tinkamus vaistus, ir jos psichozės epizodai daugiau nepasikartojo.

Tačiau po šio įvykio bendravimas ir emocinis ryšys su mama nutrūko maždaug dešimtmečiui, retsykiais susitikdavome, bet aš jos bijojau.

Taip pat tėtis daug gėdindavo, kad tavo mama nenormali, kai ginčydavausi ar tiesiog reikšdavau kitokią nei jo nuomonę, dažnai manipuliuodavo tuo, kad man prasideda mamos liga, tad buvau labai užsisklendusi ir viduje jo nekenčiau“, – prisipažino moteris.

Sulaukusi 14 m. Agnė perstojo į naują mokyklą, kurioje mokėsi nuo 9 klasės. Jautė stiprų menkavertiškumo jausmą, buvo užsidariusi, dvejus metus neturėjo klasėje draugų ir dėl to labai išgyveno.

Stengėsi labai gerai mokytis, kad tėtis, su kuriuo liko gyventi, paklausęs vienintelio klausimo, kurio atsakymas jį domino, išgirstų apie aukštus balus.

„Man atrodė, kad gal tuomet, kai būsiu protinga, pasiekusi aukštus akademinius rezultatus, užėmusi prizinę vietą matematikos olimpiadoje, mane mylės.

Nuolat lydėjo jausmas, kad turiu kažką pasiekti ar padaryti, kažką reikšmingo nuveikti gyvenime, kad mane mylėtų, tačiau kad ir ką pasiekdavau, kad ir kaip gerai mokiausi, net kai baigiau mokyklą dešimtukais ir aukštais egzaminų balais penkis valstybinius egzaminus ir įstojau į į prestižinę specialybę, tos meilės ir pripažinimo, kad esu pakankama, negavau.

Vietoj to man sakė, kad tau pasisekė, kad buvo geri mokytojai ir mokykla, tai ne tavo nuopelnas, padėkok, kas prisidėjo.

Taip ir neišgirdau tų žodžių, kurių alko mano širdis, kad mane myli ir didžiuojasi, kad įdėjus tiek pastangų pasiekti tokie šaunūs rezultatai, kad esu pakankama ir turiu teisę pailsėti ir pasidžiaugti, ir svarbiausia – viskas su manimi yra gerai, esu normali“, – sakė Agnė.

Agnė baigė mokyklą ir sutarusi su tėčiu, kad net jei studijuos Vilniuje, kur ir užaugo, vis tiek galės gyventi atskirai, įstojo į Vilniaus Universitetą. Tačiau, kai realiai reikėjo išsikraustyti, jis manipuliavo kalte, neva dukra yra egoistė ir savanaudė, nes nevertina šeimos, jos vienybės. „O svarbiausia, jam buvo ilgą laiką gėda pasakyti aplinkiniams, ypač giminėms, kad atsiskyriau, nes tai paneigė mūsų kaip vieningos, išsilavinusios šeimos įvaizdį“, – sakė Agnė.

Pirmą kartą išsikrausčiusi ji gyveno atskirai neilgai, nes, neištvėrusi didžiulio kaltės jausmo, grįžo į tėčio namus.

Galutinai pavyko iš namų išsikraustyti tik iš trečio karto įpusėjus studijoms, kai susirado darbą ir galėjo pati save išlaikyti.

Agnei tai tebėra reikšmingiausias gyvenimo pasiekimas, nes būtent tada, 22 m., prasidėjo jos kaip suaugusio žmogaus gyvenimas, kai ji prisiėmė atsakomybę už save.

Vis tik išėjus iš tėčio namų vidinis skausmas ir toliau gniaužė širdį.

Nuo paauglystės Agnę lydėjo stiprios gyvenimo prasmės paieškos. Per vienas vasaros atostogas ji apsilankė krikščioniškame ekumeniniame Taizė kaimelyje. Pasidalinimo grupelėse išgirdo žmones, kalbančius apie gyvenimo prasmę, apie tikėjimą ir Dievą.

„Man tai buvo artima, rezonavo į mano ieškančią širdį. Tuomet grįžusi į Lietuvą pradėjau lankytis katalikų bažnyčioje ir jaunimo grupelėse.

Buvo daug kalbama apie Dievą, kad Dievas yra besąlygiška meilė, gailestingumas, ir kad tik jis gali užpildyti mano vidinę tuštumą, o ne darbas, santykiai ar malonumai“, – pasakojo Agnė.

Ji aplankė daugybę krikščioniškų bendruomenių, pradžioje labai susižavėdavo ir patirdavo tą jausmą, kad čia tas kelias, gyvenimo būdas, kuris ją pripildys, čia ta bendruomenė, kurioje ji pagaliau jausis besąlygiškai mylima ir priimta.

Tačiau susižavėjimas išblėsdavo, Agnė pamatydavo, kad žmonės netobuli, ir tokios meilės, kokios alksta jos širdis, ji nepatiria. Ir vėl sustiprėdavo vidinės įtampos ir tuštumos jausmas.

„Girdėdavau žodžius apie meilę, bet nejaučiau jos savo viduje, dėl to man tai atrodė netikra“, – sakė ji.

Tuomet Agnei įpusėjus magistro studijoms ir pasimokius apie psichikos ligas iškilo praeityje patirtas skausmas, ir ji kreipėsi pagalbos į psichoterapeutę. Panašiu metu pradėjo lankyti savipagalbos grupę, kurioje jau lankėsi ir jos draugė. Prieš tai draugės detaliai išsiklausinėjo, kaip viskas vyksta, tuomet ryžosi ir pati ateiti.

Kai atėjo, labai sutrikdė besidalinančių žmonių atvirumas, nes Agnė buvo pratusi prie paviršutiniško, labiau apibendrinto bendravimo, o čia žmonės drįso parodyti savo širdį, taip pat niekas nepatarinėjo ir nepertraukinėjo.

„Kai klausydavau narių pasidalinimų, tapatindavausi jei ne su pačia istorija, tai bent su patirtais jausmais ir išgyvenimais.

Patyriau bendrystės jausmą, kurio labai troškau, nes labai daug kur anksčiau jaučiausi nepritampanti. Prasiplėtė mano socialinis ratas, atradau artimų draugių, kurios su manimi iki šiol.

Man tai buvo bendruomenė, kurioje patyriau meilę, nes leidausi būti giliai pažinta, ir mano didžiausia baimė, kad tada mane atstums, neišsipildė, todėl tebesu jos dalimi iki šiol“, – sakė Agnė.

Ji pradėjo savanoriauti, nes ten jautėsi saugi ir galėjo išbandyti naujas veiklas, pvz., vesti susirinkimus, organizuoti renginius, net tapo grupės pirmininke, kuria visada svajojo būti.

Lankant psichoterapiją bei dalinantis savo kasdieniais išgyvenimais su bendraminčiais iš savipagalbos grupės Agnės būsena pradėjo gerėti, ji tapo laisvesnė, vidinis skausmas po truputį tirpo.

Terapijų metu atkūrė šiltą santykį su mama, iki šiol reguliariai susitinka, yra kalbėjusios apie praeitį ir viena kitos atsiprašiusios už praeityje padarytas skriaudas.

Po kiek laiko Agnė pradėjo draugauti su vaikinu ir būdama su juo jautė stiprų nerimą, kad ją atstums, kad ji jo neverta, pavydėjo jam jo gražios šeimos. Jos būsena prastėjo.

„Savo vaikystės traumas jau buvau po kaulelį išnarsčiusi ir patekau į savianalizės pinkles, kai pati pavargdavau nuo savo nesibaigiančių minčių, kalbėjimo apie problemas ir nerimo. Jaučiau, kad viduje liko skausmo, bet nežinojau, ką su tuo daryti, nes kalbėjimo terapijos, atrodė ,nebeatneša palengvėjimo, kaip anksčiau“, – sakė moteris.

Tuomet į jos rankas pateko Bessel van der Kolk knyga „Kūnas mena viską: kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas'', ir ji nusprendė išbandyti naujus sveikimo būdus.

Pradėjo lankyti jogos praktikas, kurios metu stebint ir derinant kvėpavimą su judesiais nurimo jos protas, sumažėjo nerimas, ir Agnė pradėjo patirti daugiau ramybės bei ryšio su savimi.

Taip pat pradėjo lankyti integruoto kūno ir judesio terapiją, kurios metu ieškojo savo autentiško judesio išreikšti tai, kas jos viduje.

„Esu girdėjusi, kad esant pykčiui reikia piešti pykčio piešinius ar daužyti pagalvę, bet man tas neveikė. Terapijos metu atradau, kad kai pykstu, man norisi stumti ką nors, ką galiu pastumti, pvz., fotelį ar terapeutę, kai įsiremdavome viena į kitą rankomis.

Taip pat girdėdavau tokią frazę, kad jausmai ateina ir praeina, bet jaučiau, kad dalis jausmų cirkuliuoja manyje. Iš tiesų ateina ir praeina dažniausiai gyvenimo situacijų sukelti jausmai, bet giliai viduje tūnojo gilus liūdesys, sielvarto jausmas, kuris reiškėsi spaudimo jausmu krūtinės srityje, man atrodė kaip akmuo, kuris nejuda.

Terapijos metu per spiralinius judesius šokio metu atradau, kad metaforiškai aš esu upės krantai, o jausmai – upės tėkmė. Nors tas akmuo ir užtvindo tėkmę, vanduo vis tiek gali aptekėti, ir taip atradau daugiau gyvybės savyje. Patyriau jausmų tėkmę savo kūne.

Taip pat kai ateidavau į kūno terapiją su „degančia“ problema, atrodė, kad apie ją kalbant ir atradus sprendimą mano nerimas atslūgs ir vėl galėsiu gyventi. Esu daug kartų girdėjusi, kad suaugusio žmogaus gyvenime problemų visada būna ir bus, svarbu išmokti mėgautis procesu, tačiau man buvo sunku leisti gyvenimui tekėti, norėjosi kažką daryti ir kontroliuoti. Tuomet ji sustabdydavo mano greitakalbę ir pakviesdavo pajudėti, bejudant išeidavo kūne susikaupusi nerimo energija, ir problema pasirodydavo ne tokia ir reikšminga, į protą ateidavo daugiau ramybės jausmo.

Taip pat kviesdavo ieškoti resurso savo kūne, pvz. kojose, kurių man neskauda ir yra visiškai sveikos, liesdavo jas, kad jų pojūtis sustiprėtų, ir tai būtų atsvara mano vidiniam skausmui krūtinės srityje. Šios praktikos davė man daugiau vientisumo ir sukūrė erdvę, kurioje galėjau ieškoti, kaip autentiškai išreikšti jausmus“, – pasakojo Agnė.

Be to, ji pradėjo lankyti greitų akių judesių nujautrinimo terapiją (angl. Eyes movement desentisisation and reprocessing, EMDR), kurios metu greitų akių judesių proceso metu nujautrinami praeityje patirti trauminiai įvykiai.

„Iš pradžių buvo sunku paleisti procesą ir leisti jam vykti, nesupratau, kaip man tai turėtų padėti, nors ir skaičiau, kad šios terapijos efektyvumas moksliškai įrodytas.

Tuomet kurį laiką tęsėme šią terapiją kaip kalbėjimo terapiją, ir tik vėliau iš naujo pabandėme pratęsti EMDR procesą, kai jau buvau paleidusi mintį, kad būtent ši terapija turi man padėti, ir dėl to nebejaučiau stiprios kontrolės.

Įdomu, kad EMDR proceso metu įsijausdavau į trauminį prisiminimą, po kiekvieno greitų akių judesių ciklo ir po to sekančios pauzės, kai psichoterapeutė klausdavo apie mano pojūčius kūne, ateinančius jausmus ir mintis bei vaizdinius, jie keisdavosi, vieni prisiminimai sekdavo kitus, ir buvo tas jausmas, kad ta trauminė patirtis susipina su kitais mano prisiminimais kaip siūlų kamuolys, ir jos keliamas diskomfortas silpnėjo“, – terapijos įspūdžiais dalijosi Agnė.

Po daugybės ieškojimų Agnė supranta, kad jos sveikimo kelias unikalus ir niekas kitas nežino, kaip jai gyventi, tik ji pati. „Vienas svarbiausių įgūdžių, kurio išmokau, tai pasitikėti savo jausmais ir tuo, kas man rezonuoja, nepaisant to, ką man sakytų autoritetai, ir pagal tai priimti sprendimus ir eiti savo autentišku gyvenimo keliu“, – sakė ji.