„Už ką man skirtas laisvės apdovanojimas, juk nieko ypatinga nepadariau? Turiu neheteroseksualios orientacijos vaiką ir už jį kovoju. Kas daugiau vaikus apgins, jeigu ne jų mamos? Bet jaunimui, matyt, tai ir yra laisvės išraiška“, – kalbėjo R.Račienė, pastarąjį pusmetį itin aktyviai palaikiusi LGBT bendruomenę.
Praėjusį rudenį ji surengė akciją Vilniuje, Simono Daukanto aikštėje, prie Prezidentūros, kad prezidentas Gitanas Nausėda atkreiptų dėmesį į LGBT žmonių Lietuvoje patiriamus sunkumus. Prie veiklios moters netruko prisijungti dar keliolika palaikančių mamų ir buvo įkurta organizacija „Mamos už LGBTQ + vaikus“. Jos tikslas – emociškai padėti netradicinę seksualinę orientaciją turinčius vaikus auginantiems tėvams, o visuomenei teikti objektyvią informaciją apie LGBT bendruomenei priklausančius žmones.
Sausio 22 dieną Lietuvos liberalaus jaunimo įteiktas apdovanojimas „Labiausiai laisvei nusipelniusi 2021“ R.Račienei ne tik brangus, bet ir labai įpareigojantis.
„Pabandžiau suvokti, ką man reiškia laisvės sąvoka. Laisvė man labiausiai siejasi su istorinėmis iškiliomis datomis, kurių liudininkė buvau pati. Lietuvos valstybingumo atkūrimas 1990 metų kovo 11 dieną. Lemtingoji Sausio 13 diena su budėjimais prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, Spaudos rūmų, Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos pastato.
Tuomet buvo aišku, kad po darbo važiuoji pasaugoti Laisvės. Net tuo laiku sukurta daina „Laisvė“ tapo mūsų namų himnu ir neleis meluoti mus pažinę, kad nė vienas draugų vakarėlis nesibaigdavo jos nesudainavus.
Todėl jaučiuosi gavusi ypatingą įsipareigojimą stovėti dabartiniame kelyje už laisvę. Laisvę būti savimi. Laisvę būti išgirstam. Laisvę būti priimtam tokiam, koks esi“, – kalbėjo R.Račienė.
Jos duktė Austėja dar paauglystėje suprato, kad yra kitokia. Tačiau ji nelaiko savęs homoseksualia – yra anglišku terminu vadinamoji „queer“, kitaip tariant, neapsisprendusi dėl savo lytinės tapatybės. Patarimų, kaip savo vaiką dėl neheteroseksualumo auklėti diržu, girdėjusi Rasa abejoja, ar žmonių mąstymas greitai pasikeis. Tačiau į rankas paėmusi kovotojos vėliavą ji nežada sustoti.
– Esate drąsi moteris, bet kelias iki pasiryžimo viešai išreikšti savo poziciją buvo ilgokas. Kas pastūmėjo atvirai prabilti, parašyti laišką šalies prezidentui G.Nausėdai, surengti akciją prie Prezidentūros?
– Taškai susidėliojo tuomet, kai mano pažįstamo žmogaus socialinėje paskyroje atsirado įrašas, kad LGBT žmonės nusipelnė mirties.
Buvau ištikta šoko, kad mane pažįstančioje aplinkoje mano vaikui palinkėjo mirties. Tuo metu mano siela rėkte rėkė – daryk ką nors.
Tuomet ir pagalvojau – o ką galiu prarasti? Viešumas buvo mano sprendimas, išsiliejęs ties paskutine mindomo orumo riba.
Taip pat sau pasakiau – visuomenė turi pamatyti, kokiose šeimose gyvena LGBT vaikai. Pamaniau, kad mano kandidatūra turėtų būti ne pati prasčiausia. Dar pagalvojau, kad nežinau, ar tam turėsiu laiko rytoj. Esu išgyvensi onkologinę ligą.
Viskas tiek išsisuko, kad nebeliko stabdžių. Kartais vis dar nustembu, kad sulaukiu tiek dėmesio. Atrodo, kad nieko svarbaus nepadariau.
– Į jus kreipiasi žmonės klausdami patarimų, atverdami savo nuoskaudas ir asmenines dramas.
– Kai kuriose šeimose, kur auga homoseksualūs asmenys, iš viso nėra apie tai kalbama. Pavyzdžiui, suaugęs vyras gėjus, turintis savo verslą, vertinamas kitų, artimiesiems prisipažinęs apie lytinę orientaciją nesulaukė jų pritarimo. Jis pripažįsta, kad mama yra puiki, bet šito nepriima, tad kalbų apie homoseksualumą jų gyvenime nėra.
Žinau istoriją, kai vaikinas gėjus, kuriam nebuvo nė 18 metų ir kuris kentė homofobiją mokykloje, pasitraukė iš gyvenimo. Tai ne vienintelis atvejis, kai nesulaukęs paramos žmogus pasirenka paskutinę išeitį – mirtį.
Tiems, kuriuos šeimos priima kaip lygiaverčius asmenis, daug lengviau, nors ir jiems nepaprasta rasti pakankamai šviesos įvairialypėje visuomenėje.
Palaikymo tokiems žmonėms reikia ir šeimoje, ir visuomenėje. Žmogus gali palūžti netgi turėdamas artimųjų paramą. Tai, kad išėjus į gatvę jis nelaikomas normaliu, gali kurstyti mintis, kad yra kažkuo blogesnis.
– Gal ir vidiniai prieštaravimai turi įtakos – juk ne visi iš karto save priima tokius, kokie yra? Tikriausiai kyla minčių, kodėl aš ne toks kaip kiti, kas esu iš tiesų?
– Pažvelkite į aktorės Elžbietos Latėnaitės atvirą laišką, kuriame ji prisipažino esanti biseksuali. Jai jau 36-eri, ji turėjo ir partnerį, augina dukterį, bet ne iškart suprato tikrąją prigimtį. Savęs identifikavimo procesas gali užtrukti ilgai. Ypač visuomenėje, kuri pasmerkia, jei nesi kaip dauguma.
Mano dukra yra prisipažinusi, kad pradžioje jai patiko vienas vyresnis vaikinas, tačiau po kurio laiko supratusi, jog ją traukia merginos, kad patinka žiūrėti filmus, kuriuose dominuoja stiprios moterys.
Kelio kryžkelėje daugelis jaučiasi sutrikę, bijo pasidalyti vidiniais išgyvenimais su artimaisiais. Kita vertus, argi paauglystėje su mama kalbiesi apie seksualumą? Tokios temos dažniau aptariamos su draugais. Bet ne visiems draugams gali pasisakyti, kad tau patinka tos pačios lyties žmonės.
Mes kiekvienas savęs galime paklausti, ar turime vidinę laisvę? Laisvę leisti sau būti tuo, kas esi. Po šia fraze slepiasi daug dalykų.
Po Elžbietos pareiškimo kažkas parašė, kad nuo šiol neis į spektaklį, kuriame ji vaidina. Pažįstu žmonių, dirbančių Operos ir baleto teatre, kur, kaip teko girdėti, yra daug netradicinės lytinės orientacijos žmonių. Jeigu visi atsiskleistų, negi liktų tuščios salės? O gal vis dėlto menas aukščiau lytiškumo? Juk tada reikėtų pamiršti ir grupę „Queen“, ir garsųjį britų atlikėją Eltoną Johną.
– Ar jūsų duktė lengvai save atrado?
– Ji augo šeimoje, kur yra tėtis, mama, du vyresni broliai, draugai. Austėja matė tiktai tradicinę aplinką. Paauglystėje pradėjo po truputį rodyti, kad ją domina LGBT bendruomenė, pasiūlydavo apie tai pažiūrėti kokį filmą. Ji tarsi pratino mus su vyru prie tokios minties.
Tai išgirdus didelio šoko nebuvo, nors kurį laiką norėjosi neigti, juk mes iš tos kartos žmonių, kurie apie tokius dalykus beveik nieko nežinojo ir jų nuomonė dažniausiai neigiama. Tikrai nebuvo minčių, kad toks vaikas gali atsirasti mūsų šeimoje. Kurį laiką sakydavau sau, kad tai jos paauglystės išsišokimai ir jie praeis.
Duktė tai iki šiol mums primena. Kai atsuku laiką atgal, galvoju, kad jai galimai galėjo būti nejauku, sunku vienai su savo dvejonėmis. Juolab iš tėvų išgirsta, atrodytų, nekalta frazė: „Tu būk, kuo nori, bet tau praeis“ turėjo sukelti tam tikrą nepasitikėjimą artima aplinka.
Gerai, kad mes su vyru esame pakantūs. Tai, kad ji atsikapstė tame kelyje ir suprato, jog nori turėti draugę, o ne draugą, iš mūsų pusės jau nekėlė pasipriešinimo.
– Ar prisimenate dieną, kai duktė atvirai pasisakė apie savo orientaciją?
– Tą akimirką ji man yra priminusi. Būdama keturiolikametė kartu važiuojant automobiliu manęs ji paklausė: „Mama, kaip tu reaguotum, jei pasakyčiau, kad aš esu biseksuali?“
Gal tuo metu kažkas sukirbėjo, bet tai kažkur nustūmiau ir vėl pagalvojau, kad tai praeis. Kortos atsidengė, kai kartą vėlai vakare važiavau jos parsivežti namo iš miesto. Privažiavusi pamačiau ją stovinčią su drauge apsikabinusias. Šiaip mergaitės dažnai apsikabina, bet ten buvo viskas kitaip. Tada man klausimų nebekilo.
– Nelengva vaikui, ieškančiam savo tapatybės, bet turbūt didelė psichologinė našta užgula ir tėvų pečius? Ar reikėjo daug laiko susitaikyti su netikėta realybe?
– Man – kelerių metų. Buvo visokių etapų. Tokiuose psichologiniuose perversmuose pirmiausia išgyveni praradimo jausmą. Tai lyg netektis, nes neturėjai lūkesčio susidurti su užklupusia realybe, nebuvai pasiruošęs, ką daryti.
Paskui pradedi ieškoti priežasčių savyje, kaltinti, kad gal ne taip auklėjai, gal ne taip maitinaisi nėštumo metu, gal kam nors iš aplinkos leidai daryti įtaką.
Pradėjau ieškoti informacijos. Kartą perskaičiau brošiūrėlę, skirtą tėvams, auginantiems homoseksualius vaikus. Ten buvo parašyta: „Paklauskite savęs, ar jūsų vaikas pasikeitė?“ Tai buvo lyg sprigtas į kaktą. Juk mano vaikas liko lygiai toks pat, taip pat elgiasi, taip pat mąsto. Kodėl viliuosi kažką naujo atrasti?
– Kas labiausiai padėjo nusimesti kaltės jausmą?
– Kartkartėmis tas jausmas ir dabar dar iškyla. Negaliu pasakyti, kad esu visiškai susitaikiusi, nors ir viešai kalbu. Kai neigiamas komentaras įgelia asmeniškai, visada vėl iš naujo pajunti, tarsi peilis smigtų į širdį.
Manau, kad tai – mūsų kartos blogybė, nes laikomės įsikibę nuostatos: „O ką pagalvos kiti?“ Bet kiekvieną kartą, kai išeinu viešai pakalbėti, jaučiu, kad darosi vis lengviau.
Kelias, vedantis į susitaikymą su savimi ir su realybe, nėra lengvas. Todėl galiu tik užjausti smerkiančius žmones, kurie su tuo nesusidūrę. Jie tiesiog nežino, kas tai yra.
Didžiausios pagalbos sulaukiau prisijungusi prie psichologinės paramos grupės, skirtos tėvams, turintiems neheteroseksualios lytinės orientacijos vaikų. Jei ne tie žmonės, kurie pasidalijo tais pačiais išgyvenimais, nežinau, kur šiandien būčiau. Gaunu iš tėvų nerimastingų pasidalinimų, kad jų vaikas atskleidė savo prigimtį ir jie nežino, ką daryti. Visiems siūlau jungtis į tėvų palaikymo grupę. Tik išgirdęs žmones, kurie išgyveno tą patį, gali nusikratyti kaltės jausmo.
Atsimenu, rinkau mamų liudijimus apie tai, ką reiškia būti LGBT vaiko mama. Iš įvairių pasakojimų netgi sudėliojome ilgą rašinėlį. Viena mama papasakojo apie savo atėjimą į tėvų palaikymo grupę. Ji buvo prisiskaičiusi, kad tokių vaikų tėvai dažniausiai yra asocialūs, narkomanai, todėl eidama į grupę su siaubu galvojo, ką ten išvys. O pamačius šviesius inteligentiškų žmonių veidus jai labai palengvėjo.
– Kokios giminių reakcijos sulaukėte į tai, kad Austėja priklauso LGBT?
– Susitaikymo ir priėmimo kelyje buvo baimės, ar jie mūsų neišsižadės ir norės bendrauti. Nors mūsų šeimos niekas neišsižadėjo, atsirado daugiau tylos, nes kai kurios temos tapo neliečiamos. Bendraujant su kai kuriais artimaisiais atrodo, kad dukros nebeliko. Susidaro įspūdis, kad jiems baisu net paklausti, kaip jai sekasi, kaip ji gyvena.
Pernai lankėmės pas vienus gimines. Mane prajuokino tai, kad tiek kaimynų, atėjusių į svečius, niekada nebuvau mačiusi. Žinoma, norėtųsi sulaukti daugiau palaikymo, paglostymo per nugarą, bet taip nėra. Kol žmonėms ta tema bus nepatogi, taip viskas ir liks.
– Kaip dabar jūsų dukra gyvena? Esate minėjusi, kad dėl nepakantumo Lietuvoje ji norėtų išvykti į užsienį?
– Ji baigia bakalauro studijas. Kol kas negalvoja apie užsienį.
– Ar ji vis dar sulaukia patyčių?
– Neseniai kalbėjome šia tema. Ją labiausiai skaudina tai, kad jei viešumoje esi su partnere ir kiti pamato, kad tai vienas kitą mylintys žmonės, pasijunti lyg zoologijos sode, nes visi į tave žiūri, stebi, kartais numeta įžeidžiančią frazę.
Džiaugiuosi, kad duktė nesusidūrė su fiziniu smurtu. Tyrimai atskleidė, kad palyginti nedidelis procentas (4–7 proc.) homoseksualių žmonių patiria fizinį smurtą. Daugiausia užgauliojama žodžiais, pašaipiais žvilgsniais. Neseniai JAV gėjų porai neparduotas namas.
– Ar Vakarų valstybėse homoseksualių žmonių padėtis nėra geresnė nei posovietinėse šalyse?
– Tyrimai rodo, kad Europos Sąjungoje nėra šalies, kur būtų visiems labai gerai. Tai – tik įsivaizdavimas. Yra kita problema. Buvo apklausta 140 tūkstančių LGBT žmonių iš Europos valstybių, tarp jų – 1398 iš Lietuvos.
Tyrimas atskleidė, kad viešumoje matome labai mažai visų mūsų šalyje gyvenančių homoseksualių žmonių. Tai reiškia, kad didžioji dalis yra visiškai užsislaptinę arba atsiskleidę tik nedideliam žmonių ratui. Šiuo požiūriu esame paskutiniai Europoje.
– Neretai heteroseksualūs žmonės sako – tegu LGBT priklausantieji miega, su kuo nori, bet kam tai reikia viešinti?
– Tai – ne lovos reikalai. Žinau senyvo vyro istoriją. Šiemet su partneriu jis švenčia bendro gyvenimo penkiasdešimtmetį. Galėtų būti atšoktos auksinės vestuvės. Bet jis niekada apie savo tapatybę nėra pasisakęs viešai saugodamas savo darbo vietą, autoritetą.
Kai jis pasakojo apie savo gyvenimą, santykius su partneriu, svarsčiau, kiek daug heteroseksualių porų galėtų pasidalinti tokiais nuostabiais išgyvenimais, kelionių prisiminimais, vienas kito palaikymu. Jie kitados netgi išsižadėjo sekso, nes įsivaizdavo kuriantys aukštesnius santykius.
Dabar tai du senukai, kurie, jei būtų kitoks požiūris, išeitų į viešumą ir pasakytų, kad už durų pragyveno gražų ir laimingą gyvenimą. Bet už durų.
– Ką jūsų dukra kalba apie partnerystės poreikį?
– Ji irgi nori turėti šeimą. Ir nėra kito modelio, kaip įsipareigojimas vienas kitam. Kai tarp žmonių egzistuoja nežabota laisvė, gali kilti noras bet kada išeiti. Tai, kad patiki savo gyvenimą kitam ir tai įprasmini kažkokiame dokumente, manau, yra svarbu. O dabar apie gėjus ir lesbietes manoma, kad jie nuolat keičia partnerius, nėra ištikimi. Net jei tai būtų tiesa, kol nebus galimybės jiems kurti šeimų, tol galbūt iš tiesų kai kurie keis partnerius.
– Kaip sumanėte įkurti organizaciją „Mamos už LGBTQ +vaikus“?
– Idėja tėvų paramos grupėje brendo ne vienus metus. Tik tuo metu nebuvo drąsių mamų, kurios ryžtųsi eiti į viešumą. Pirmoji prabilo Jolanta Vaitiekūnienė, antra išėjau aš, po to prisijungė vieno LGBT vaiko teta Lina Plieniūtė. Trys nariai jau gali balsuoti, įkurti organizaciją, imtis veiklos.
Turime aktyviai veikiančių tėvų, bet jie nebus viešai matomi. Kol kas esame trys viešai kalbančios moterys. Tikimės, kad ir kiti tėveliai prisijungs. Kadangi gavome pinigų iš Seimo nario Petro Gražulio, manau, pirminius tikslus įgyvendinsime.
– Negi homofobiškai nusiteikęs P.Gražulis parėmė LGBT organizaciją?
– Na, netiesiogiai. Praėjusių metų pabaigoje jis pralaimėjo žurnalistui Andriui Tapinui bylą dėl garbės ir orumo įžeidimo. Jam buvo priteista 3000 eurų neturtinė žala.
A.Tapinas tuos pinigus skyrė mūsų organizacijai. Tad dabar sakome, kad turime Petro pinigus. Iš tų pinigų įkūrėme finansinės paramos fondą ir teiksime psichologines konsultacijas jaunimui, kurie neišgali susimokėti.
