Gyvenimas su nusikaltėliu, prostitucija, naktiniai siaubai: moters košmarų šaknys siekia vaikystę

„Matau tėvą iki pusės, nuo juosmens žemyn. Man nemalonu, užuodžiu jo sutroškusį nešvarumais ir šlapimu kūno kvapą, „salerka“ smirdinčias tepaluotas kelnes, kurios kažkada buvo „kantuotos“. Jo batai tamsiai rudi, nudrengti, nukleišti abu į išorinę pusę, atvarstyti. Tėvo kojos ištiestos, sukryžiuotos po stalu ir nervingai juda, kol jis valgo.

Jo grubus ir įsakmus balso tonas skverbiasi į mane giliau, nei aš būčiau to norėjusi, aš baimingai padilbiukais vis žvilgteliu į vyriausią sesę (ji tada dar buvo gyva), ar ji dar virtuvėje?

Matau jos kojas, apgaubtas chalatu, atrodo, kad ji ką tik išlipo iš lovos, kad aptarnautų tėvą, kad jis nurimtų ir nekeltų namuose „vajaus“. Ji nebyliai vykdo tėvo pageidavimus taip greitai, kaip tėvo komandos skrieja jam iš burnos: „Daba tan! Ne, ne tan, a tu žliba?! Sakau tau daryk uo teip!“ – priekaištauja tėvas tauragietiška tarme“, – slogų savo vaikystės paveikslą nupiešė Giedrė.

Jos mama dirbdavo iki vėlaus vakaro, Giedrė augo prižiūrima vyriausiosios sesės. „Ji man dainuodavo prieš miegą dainą: „Čirptelės žiogas užpečky, lakštingalėlė užupy, spindi mėnulis danguje, o gal sapnavos man nakčia…“.

Aš nurimdavau klausydamasi jos balso. Jaučiau, kad ji irgi bijojo, bet priversdavo save man dainuoti, kad nurimčiau, jaučiausi jos mylima“, – pasakojo dabar jau suaugusi moteris.

Tiek Giedrė, tiek vyriausia sesė, abi buvo labai panašios išvaizda ir charakteriu į mamą – be galo jautrios asmenybės, todėl tėvo užgauliojimų sulaukdavo daugiau nei paprastai.

Augdama Giedrė jautė, kad tėvas jos nekentė, keikdavo, šiurkščiai užgauliodavo, jo nuolat jautėsi fiziškai ir emociškai nesaugi šalia jo. Tik vėliau po truputį suprato, kad visų pirmiausia jis ne jos nemylėjo, o savęs, nes jis pats augo jausdamasis nesaugus ir neišmylėtas vaikas.

Tai reiškia, kad augant jo psichika dažniausiai išgyvendavo apleisto, nesaugaus vaiko režimu. Pasak Giedrės, savitarpio pagalbos grupėje tai vadinama „netikro aš“ formavimu (sužeistas ego), skalbinių sąrašu ar problemos samprata. Tai pasąmonės būsena, kur nėra sąmoningų pasirinkimų, formuojamas sužeistas ego, prisitaikęs, „netikras aš“, kuris užspaudžia, nuneigia autentišką vidinį vaiką. Vaiko psichika nuskenuoja išorės stimulo stiprumą ir atitinkamai prisitaiko per „sustink“, „venk“, „kovok“, „pataikauk“ trauminius atsakus, kad išgyventų patiriamą nesaugumą.

Giedrės tėvo psichika nepatyrė saugaus emocinio klimato, kad išsivystytų ta suaugusi žmogaus psichikos dalis, kuri yra sąmoninga, kuri turi pasirinkimų laisvę, todėl nebuvo resursų iš kur mylėti save ar kitus – taip disfunkcinės šeimos šleifas be atitinkamos pagalbos yra perduodamas iš kartos į kartą.

Giedrės vaikystės namuose alkoholio nebūdavo, tėvai neišgėrinėdavo, bet jie abu buvo alkoholikų vaikai. Abu seneliai išgerdavo savaitgaliais per giminės susiėjimus, abu turėjo darbus ir išoriškai atrodė funkcionuojantys, normalūs žmonės.

Abi močiutės buvo darboholikės, tempe visus 4 trobos kampus, jos atitiko „geros mergaitės“ išgyvenimo modelius, kur nesugebama, taip pat kaip ir senelių atveju, prisiimti atsakomybes už savo jausmus, poreikius, ribas ir pasirinkimus. Dėl to nuolat bandoma pakeisti vyrą ar pasaulį, kad jie būtų patogūs joms, per trauminių ryšių atkūrimą, naudojantis tuo pavyzdžiu, kurį patyrė savo vaikystės metu.

Trauminiai ryšiai – kai santykiuose yra išgyvenama priespauda ar asmenybės degradavimas, bet išeiti iš jų ar kažką pagerinti nėra mentalinių jėgų (čia situaciją valdo traumuoto vaiko supratimai), žinių ar atitinkamų suaugusio, atsakingo už save žmogaus mąstymo įpročių.

„Lygiai taip, kaip mano mama – ji nebuvo mentaliai pajėgi pasipriešinti ir apginti save ar savo vaikus nuo smurtaujančio sutuoktinio“, – aiškino Giedrė.

Jos tėvui buvo pripažinta šizofrenija, jam rodydavosi ir girdėdavosi nebūti dalykai, jis buvo agresyvus smurtautojas šeimoje, dukros augo nuolatinėje baimėje, apleisto, nemylėto vaiko patirtyse.

„Augau bijodama, kad tėvas neužmuštų mamos ar kurios sesės, kai puldavome mamos gelbėti. Namuose būdavo nuolatinė įtampa, šauksmai, riksmai ar nekalbadieniai. Neatsimenu, kad kada būčiau jautusis vaikystės namuose saugi. Aš nenorėdavau į juos grįžti, bet bijodavau, kad jei negrįšiu, kas bus su mama? O kur eiti, jei negrįžti?“ – prisiminė moteris.

Giedrė įsidarbino būdama 17 m., norėjo kuo greičiau išeiti gyventi savarankiškai. Tiesa, ji gyveno toliau su sesėmis tėvų statytame name mieste, o tėvai liko kaime.

Būdama 19 metų susidėjo su 13 metų už save vyresniu vyru, kuris kaip tiktai vėliau sužinojo, buvo ieškomas policijos. „Man prisistatė su padirbtais dokumentais, tai užtruko nemažai laiko, kol sužinojau, kad jo kelyje esu eilinis pinigų melžimo įrankis.

Buvau emociškai nesubrendusi gera mergaitė, patikli ir naivi, pajutusi dėmesio ar meilės trupinius prisirišdavau kaip ištikimas šuniukas prie savo šeimininko. Mažai trūko, kad sėsčiau į kalėjimą kartu su juo“, – pasakojo Giedrė.

Giminei pridariusi skolų bagažą, nelaiminga santykiuose ir gyvenime, mergina žiemą vaikščiojo aplink užšalusį tvenkinį, bandydama prisidrąsinti įšokti į žvejų paliktą prakirstą eketę. Stabdė tik mintis: o kaip bus po visko?

„Juk mačiau mamą, kokia sugniuždyta ji buvo po vyriausios sesės mirties – ji niekada taip ir neatsitiesė. O dar palikčiau tuntą skolų, kas gi atiduos jas? Mama jau buvo jas pradėjus atidavinėti, nes buvau įkišusi ir jos kailį į tą nesibaigiantį tabalą.

Begalinė kaltė smaugė mane, nebegalėjau išeiti į gatvę, kad ko nesusitikčiau ir nelaužtų grąžinti pinigus. Galop nusprendžiau pasitraukti iš gyvenimo. Bet prieš tai siekiau kažkaip atiduoti skolas, kad mama būtų išlaisvinta bent nuo mano pridarytos priespaudos naštos“, – pasakojo moteris.

Siekdama grąžinti skolas, Giedrė išvažiavo į užsienį dirbti prostitute. „Iš tiesų tikėjausi, kad mane ten kas nužudys, nes jaučiau, kad pati nesugebėsiu pakelti rankos prieš save. O gyventi taip, kaip mokėjau tada, jau buvo nebepakeliama.

Mane kankindavo panikos atakos, kurių metu imdavo veido traukuliai, nesugebėjau išlaikyti akių kontakto su autoritetais, pvz., ieškant padoraus darbo, su dėstytojais ir pan. Mano nervų sistema buvo perkrauta nuo patiriamo streso.

Savo įgytais vaikystės išgyvenimo mąstymo įpročiais aš kenkiau pati sau, mano pagrindinės mentalinės būsenos tada buvo „sustink“, „venk“ ir „pataikauk“ trauminiai atsakai į stimulus, depresija.

Mane naktimis kamavo baisūs košmarai, iš kurių dažnai negalėdavau pati pabusti net ir suvokdama, kad sapnuoju“, – prisiminė Giedrė.

Tik jau vėliau psichologo kabinete ji sužinojo, kad tokie baisūs sapnai yra jos vidinio vaiko užspausti jausmai ir patirtys.

„Naktimis bijodavau užmigti, man atrodė, kad kažkas nuolat man kvėpuoja į kaklą, užuolaidos ar šviestuvas juda, miegant nutraukia „kažkas“ man antklodę ir pan. Jaučiausi, kad kraustausi iš proto. Mano nervų sistema buvo jau taip išderinta, ištąsyta, kad nebepavykdavo susireguliuoti, nurimti pačiai.

Kartais vartodavau narkotikų ar alkoholio, kamavo valgymo sutrikimai, masturbuodavausi, kad bent trumpam nuimčiau įtampą. Bet po visko užgrauždavo kaltė ir nevaldomas vidinis kritikas, sunkūs apleistumo jausmai, su kuriais neturėjau žinių ar patirties tvarkytis.

Aš mokėjau egzistuoti tik save kankindama, uidama, įkišdama save į pavojingas situacijas, kurdama destruktyvius santykius ir tęsdama tai, ką mačiau augant šeimoje – ašarų pakalnę“, – apie išgyventą pragarą pasakojo Giedrė.

Apie savitarpio pagalbos grupės susirinkimus Giedrė išgirdo per Marijos radiją. Klausydamasi per radiją narių pasisakymų ji su jais tapatinosi. Tą darydama jautėsi emociškai saugi, suprasta, priimta, neteisiama, negėdinama, ne atmesta, o apkabinta.

Po poros metų kassavaitinių savitarpio pagalbos grupės transliacijų klausymosi Giedrė išdrįso nueiti į jų gyvus susirinkimus.

„Ten pasitiko mane 2 šiltų akių nariai, pasisveikindami apkabino. Jie šypsojosi žvelgdami į mane, aš jaučiausi saugi, rami, jaučiausi sava tarp jų. Būnant kartu su jais, manyje vis stiprėjo noras gyventi.

Aš ėmiau pažinti save. Per tai mokausi perauklėti save su meile, švelnumu, atjauta, supratimu, empatija – per vidinių mylinčių tėvų mąstymo įpročių formavimą savo mąstyme, per savo traumų išsveikimą“, – sakė Giedrė.

Ji mokosi pažinti savo jausmus ir pilnai juos išgyventi, nebeneigiant ir nebeužspaudžiant jų. Dabar jau yra saugu tai padaryti. Ėmė geriau pažinti savo emocinius ir fizinius poreikius, mokosi tenkinti juos konstruktyviais būdais, nebekenkdama ir nebežalodama savęs.

„Pažįstu savo asmenines ribas, nusistatau jas su kitais žmonėmis. Sveikdama iš vaikystės traumų, įgyju vis daugiau vidinės laisvės, ėmiau pažinti ir gyventi saugų, ramų ir pilnatvišką gyvenimą.

Pasveikau nuo depresijos. Išmokau išlaikyti akių kontaktą su darbdaviais ar bet kuriais „autoritetais“. Dirbu padorų darbą, vairuoju, jaučiuosi atsakinga ir savim besirūpinanti, ori asmenybė. Gyvenu emociškai ir fiziškai man saugiuose namuose ir santykiuose, kuriuose man saugu ir sveika būti. Su besikeičiančiais mąstymo įpročiais daugėja vidinės laisvės, skleidžiuosi kaip asmenybė. Man gera gyventi“, – džiaugėsi Giedrė.

Giedrė patyrė, kad į gyvenimo problemas ar iššūkius galima žvelgti 2 būdais: 1) kaip į trukdį, kuriuo žūtbūt turiu greičiau atsikratyti (nesaugaus vaiko pozicija), 2) kaip į „autentiškos aš“ žinutę – galimybę kažko iš to išmokti.

Pažvelgus į situaciją su klausimu, ko galiu iš to išmokti, sąmonė atsiveria, auga, plečiasi – tai išlaisvina iš bejėgystės būsenų, iš aukos, apleisto vaiko mąstymo įpročių.

„Kai mano pėdą skauda einant per pasaulį, aš galiu bandyti jį sukontroliuoti ar nuleisti į eketę (nubausti ar pabėgti, kad pasaulis daugiau nebeskaudintų).

Kitu atveju, aš galiu apsiauti tinkamus batus, įgalinti save suaugusio, brandaus, atsakingo ir mylinčio žmogaus mąstymo įpročiais“, – pavyzdį pateikė Giedrė.