Dukra tapo šeimos gelbėtoja: bijojo, kad mama nenužudytų tėčio ir brolio

„Sveiki, mano vardas Lauryna, esu užaugusi alkoholiu piktnaudžiaujančioje šeimoje.

Šią frazę ištarti pirmą kartą buvo labai sunku, ašaros kaupėsi akyse, žodžiai strigo gerklėje. Bet tik pirmus kartus.

Daug metų turėjau slėpti namuose vykstančią realybę, apsimesti, kad viskas gerai, nes, kaip mama sakydavo, „nenešk iš namų skalbinių, kitaip tavęs negerbs ir būsi pajuokos objektas“.

Bet aš visada norėjau pasakoti, bent truputį, bent draugėms. Tačiau dabar noriu papasakoti visiems, kas tik nori išgirsti!“ – sako Lauryna.

Kai prieš beveik penkerius metus ji pirmą kartą atėjo į savipagalbos grupę, išgirdo vienos moters istoriją, kuri jai pasirodė labai baisi. Pamena savo mintis po susirinkimo: „Na, man turbūt čia ne vieta, mano istorijoje nėra nieko tokio žiauraus, ką aš čia veiksiu? Ką pasakosiu? Aš neturiu ką pasakyti!“ Bet visgi sugrįžo. Po truputį, klausydama kitų, suprato, kad ji ne viena tokia, ir po truputį pradėjo pasakoti apie save.

Laurynos vaikystė iki penkerių metų buvo visai gera, neskaitant kelių niuansų. Ji buvo laiminga, žaisminga mergaitė, darželyje deklamuodavo eilėraščius, dainavo daineles, žaisdavo su draugėmis ir draugais.

Bet kartais būdavo išdykusi ir namuose mama gąsdindavo diržu. Vieną kartą Lauryna stipriai su juo gavo per kojas. Ir dabar pamena tą momentą, kai guli ant žemės, verkia, o mama vaikšto aplink su diržu ir piktai sako: „Nerėk, nes dar gausi!“, o ji negali nustoti verkti, jai skauda, baisu, ir dar grasina pati mama.

Kai Lauryna buvo penkerių, gimė jos brolis. „Pamenu vieną momentą, kai mama išlydėdama tetą pasakė: „Aš nesusišneku su jais, aš pradėsiu gerti kartu, gal bent taip rasių bendrą kalbą“. Tai buvo greičiausiai tas taškas, nuo kurio ir prasidėjo mamos alkoholizmo užuomazgos“, – prisiminė Lauryna.

Mama tikrai prisijungė prie tėčio ir senelio savaitgalinių pasisėdėjimų prie bokalo alaus arba stikliuko degtinės. Prasidėjo garsūs konfliktai, mamos grasinimai tėčiui skyrybomis, o Laurynai buvo kartojama: „Jei išsiskirsim, tu kaip vyresnė galėsi pasirinkti, su kuriuo norėsi gyventi, nes abiejų aš viena neišlaikysiu!“.

Mergaitei buvo be galo baisu, kad tik tėvai neišsiskirtų. Net kilo mintis, kad, jei taip nutiks, tai geriau po tiltu eis gyventi. Bet tėvai taip ir neišsiskyrė, o Lauryna palaipsniui tapao visos šeimos gelbėtoja.

„Mano santykis su mama buvo tiesiog tragiškas. Labai dažnai rėkdavom viena ant kitos, nebuvo nei pagarbos nei meilės.

Dar labiau pradėjau jos nemylėti, kai būdama paauglė išgirdau, jog geriau būčiau negimusi, kad ji manęs nenorėjo ir nemylėjo iki tol, kol 1,5 metų būdama vos nenumiriau nuo plaučių uždegimo.

Buvo labai skaudu sužinoti, kad buvau nelaukta pačios mamos“, – guodėsi Lauryna.

Ją erzino kritika ir vienintelė mamos tiesa. Jautėsi nemylima ir niekaip negalėjo įtikti savo mamai.

Būdama aštuoniolikos net pagalvodavo apie savižudybę, buvo parašiusi atsisveikinimo laiškus. Prie viso to prisidėjo pirmieji santykiai su vaikinais, nusivylimai, netinkami pasirinkimai, meilė be atsako, neišlaikyti egzaminai universitete.

„Jaučiausi pasimetusi, aš norėjau, kad mane mylėtų, priimtų, pasirūpintu, todėl atrodė labai geras planas išgerti saują tablečių, nes greičiausiai mane nuveš į ligoninę, jei spės, ir taip pamatysiu, kas iš tiesų mane myli.

Dabar dėkoju Dievui, kad tuomet pasiėmiau tik 9 senas valerijono tabletes, ir viskas gerai baigėsi, o pati užsirašiau pas psichologę, nes išsigandau savęs“, – prisiminė ji.

Sunkiausias Laurynos laikotarpis buvo paskutiniai 10 mamos gyvenimo metų. Nuo aštuoniolikos jautėsi gyvenanti pragare. Bijodavo paskambinti mamai, nes vis galvodavo, ar ji blaivi, ar ne. Nuo pirmų mamos sakinių suprasdavo, kas laukia grįžus namo.

„Jeigu kaimynė ar darbe kas nors jai kažką ne taip pasakydavo, to užtekdavo, kad visas vakaras būtų sugadintas. Alkoholis, kritika, grasinimai... ir taip visą vakarą“, – prisiminė Lauryna.

Tokių dienų vis daugėjo. Ji buvo jau suaugusi ir turėjo darbą, turėjo galimybes išeiti iš tėvų namų ir gyventi savarankišką gyvenimą, bet vis nesiryžo.

„Man buvo baisu palikti brolį ir tėtį su mama, nes mano vaizduotė piešė maždaug tokį scenarijų: „Jei aš išeisiu, mama prisigėrusi užmuš miegančius tėtį ir brolį arba pati pasikars vonioje, arba netekęs kantrybės tėtis ją pastums ir užmuš, tada ilgus metus sėdės kalėjime...“.

Negalėjau sau leisti tokio scenarijaus, jaučiausi atsakinga, maniau, jei kas nors panašaus nutiktų, bent jau būsiu šalia ir gal galėsiu kaip nors tai pakeisti“, – sakė ji.

Tai buvo vienas blogiausių Laurynos sprendimų, nes ji ir toliau gyveno disfunkcinėje aplinkoje.

„Buvau bloga, nes ne taip tvarkiau namus, kaip reikia. Dažnai girdėjau iš mamos, kad esu niekam tikusi, nes neturiu vaikino. Kad manęs joks vyras nemylės, nes esu nepakenčiamo charakterio, stora ir niekam nereikalinga“, – pasakojo moteris.

Šeimos gyvenimas tapo vis labiau uždaresnis. Giminės bijodavo ateiti į svečius, nes nežinojo, kokia bus mama, o Lauryna bijojo, kad kas nors netikėtai neužsuktų. Durų skambutis tapo viena didžiausių jos baimių.

„Tekdavo meluoti, kad nėra nieko namuose, arba mamos nėra namuose, jei pas ją ateidavo kaimynė. O iš tiesų ji jau kokias dvi savaites gulėdavo girta ant lovos.

Aš norėdavau pati kur nors pabėgti, kad tik jos nematyčiau ir negirdėčiau. Bet tuo pačiu vis labiau užsisklendžiau savyje, vis labiau norėjosi izoliuotis nuo pasaulio“, – prisiminė ji.

Visas Laurynos gyvenimas iki 28-erių metų buvo kaip ilgas košmaras. „Mama mirė nuo vėžio, o man palengvėjo. Žinau, skamba žiauriai. Bet pajaučiau, kad dabar turėtų ateiti ramybė į mano gyvenimą“, – prisipažino ji.

Bet buvo ne visai taip, kaip Lauryna tikėjosi. Visa tai, kas per gyvenimą susikaupė, liko joje. Įsitikinimai, baimės, noras izoliuotis, autoritetų baimė, ji stengėsi visiems įtikti, nežinojo, kas ji yra, ko nori iš gyvenimo, nemokėjo savęs apginti, todėl kai kurie žmonės elgėsi su ja, kaip norėjo.

„Nemokėjau mylėti, nes nežinojau, kas tai yra, tik troškau, kad mane mylėtų, bet to taip ir negavau. Visiškai nepažinojau jausmų, nemokėjau išreikšti emocijų: pyktis ir pavydas buvo man visiškai nesuprantami dalykai, dar ir dabar būna sunku atpažinti, kad pykstu ar pavydžiu.

Nežinojau visiškai, kas yra savivertė ir savigarba, tiesiog nesupratau šių žodžių! Baisiausias dalykas buvo būti paliktai, jei atsirasdavo vaikinas, kuris man labai patikdavo, darydavau viską, kad tik kuo ilgiau jis būtų šalia, ir buvo visiškai nesvarbu, kad jam esu tik daiktas“, – pasakojo Lauryna.

Po mamos mirties ji pastebėjo, kad vis labiau panyra į izoliaciją ir vis daugiau vartoja alkoholio. Be to negalėjo gyventi su savimi, savo gyvenimo, todėl pradėjo kontroliuoti senelio gyvenimą, po to tėčio ir brolio, kol galiausiai ją visa tai atvedė iki panikos atakų.

Prieš penkerius metus, vasario 14 dieną, darbe taip susiklostė, jog Lauryna pajuto, kad tuoj sprogs nuo visko, kas vyksta.

„Nuėjusi į tualetą, atsitūpusi ant žemės susiėmiau už galvos ir padėjau tiesiog rėkti. Labai išsigandau, nes jaučiausi taip, kad arba mirsiu, arba sprogs galva, arba išprotėsiu“, – košmarą prisiminė ji.

Nuo tos dienos atsirado apatija, kokios jos gyvenime dar nebuvo. Norėjosi verkti be jokios priežasties. Moteris užsiregistravo pas gydytojus, nes suprato, kad tai jau rimta ir gali prireikti psichiatro. Per tą savaitę, kol laukė eilės pas specialistus, buvo dar dvi labai stiprios panikos atakos.

Pokalbyje su psichiatre Lauryna suprato, kad būtinai turi papasakoti apie mamą. Ji labai įdėmiai jos klausė, o po to pasakė du dalykus, už kuriuos Lauryna bus dėkinga visą gyvenimą.

„Nustok vartoti alkoholį, tavo mama buvo priklausoma, ir jei vartosi ir toliau, gali vieną dieną atsikelti ir suprasti, kad jau esi dugne, o tada bus labai sunku iš jo išlipti. Pamiršk, kad tavo gyvenime egzistuoja alkoholis“.

Tai buvo nelengva užduotis, atrodė, juk aplink visi ką nors geria, su draugais – reikia alaus, su drauge norisi pasikalbėti, kaip be vyno? O kaip per dideles šventes? Vestuvės, jubiliejai, gimtadieniai, kaip aš pasakysiu, kad negeriu?! Lauryna bandė teisintis, bet gydytoja dar kartą pakartojo tą patį: „Pamiršk, kad alkoholis egzistuoja“.

Kitas jos patarimas buvo pabandyti nueiti bent į vieną ar kelis savipagalbos susirinkimus, neprivaloma, bet tai gali Laurynai padėti. Ir ji nuėjo. „Kadangi teko gerti ir raminamuosius, o jei būtų nepadėję per mėnesį, būtų reikėję antidepresantų. O jų aš tikrai nenorėjau! Todėl stengiausi daryti viską, kad tik išvengčiau vaistų“, – paaiškino.

Per visus 34 gyvenimo metus namai Laurynai buvo tapę saugiausia vieta, ir eiti ten, kur daug žmonių, nebuvo labai smagu. Bet po truputį priprato.

„Pirmi susirinkimai kėlė man daug įtampos, baimės, bijojau kalbėti. Bet po truputį pradėjau, nes girdėjau kitų istorijas, susitapatinau ir norėjau pati pasidalinti.

Pajutau saugumą, kad esu ne viena tokia, kokia esu, yra daug tokių kaip aš. Ir nesvarbu, ką pasakoju, mane priima tokią, kokia esu, be kritikos, be smerkimo, be tokių „paguodos“ žodžių, kaip „Ką čia sugalvojai, tai visi tie tėvai geria. Pamiršk, neimk į galvą...“. Savipagalbos grupėse tokių dalykų neišgirsi.

Aš pamenu, kaip buvo baisu verkti, negalėjau tiesiog nieko pasakoti, nes verkiau, visi tyli ir klauso. O aš viduje jaučiausi, kad gaišinu kitų laiką, nes nieko nekalbu.

Dabar žinau ir visiems naujokams sakau, kad mes kiekvienas turime tas 5 minutes laiko, per kurias galime dalintis, arba, jei norime, galime visą tą laiką verkti – mes turime tokią teisę, ir tai yra normalu“, – sakė Lauryna.

Po truputį ji tapo bendruomenės dalimi. Pastebėjo, kad viduje atsiranda kažkoks keistas jausmas, kurį ji buvo pamiršusi.

„Tai buvo mano vidinio vaiko beldimasis į pasaulį, – sakė ji. – Pastebėjau, kad nors man ir labai baisu, norisi skaityti skaitinius prieš susirinkimą, pajutau vidinį norą pabandyti vesti susirinkimą, mano smalsumas pažadino kažką, giliai miegantį manyje. Taip aš po truputį pradėjau keistis.

Ši bendruomenė tapo mano antrais namais, lankiau visus susirinkimus, pradėjau vis daugiau bendrauti su grupės nariais ir po susirinkimo. Iš užsisklendusios savyje tapau energinga ir visiems matoma. Apkabinimas tapo mano vienas nuostabiausių potyrių, ankščiau tai man buvo nesuprantama.“

Draugystės su bendrakeleivėmis Laurynai yra didelė gyvenimo dovana. Bet ji suvokia, kad tai dar ne viskas. Tam, kad gyvenime vyktų pokyčiai, reikia įdėti pastangų ir darbo. 12 žingsnių programa yra tas pagrindinis įrankis, kuris padeda išsivalyti savo praeitį.

Nagrinėdama savo gyvenimą pagal programą Lauryna sužinojo daug dalykų apie save. Pavyzdžiui, įsivardijo savo geras ir blogas savybes, sužinojo, kas jai patinka, o kas nepatinka. Išmoko pažinti jausmus, juos įvardinti. Mokėsi pažinti, kas yra meilė, kas yra vidinis vaikas ir kaip su juo bendrauti.

„Supratau, kad to, ką savo gyvenime esu padariusi netinkamai, blogai, jau nebepakeisiu, bet jeigu yra galimybė, galiu atsiprašyti, arba bent jau keisti savo elgesį.

Išmokau paleisti kontrolę ir leisti gyvenimui vykti taip, kaip jis turi vykti, aš neišgelbėsiu viso pasaulio!

Aš žinau, kad dabar turiu bendruomenę, kuri visada mane priims ir palaikys. Aš turiu nuostabias drauges, bendrakeleives, kurioms galiu bet kada paskambinti ir pasidalinti, jei man labai sunku, ir reikės, kad išklausytų.

Aš vis labiau augu kaip asmenybė, turiu svajonių ir jas po truputį įgyvendinu. O svarbiausia, kad per šiuos penkerius metus, mano santykis su mama labai pasikeitė“, – džiaugėsi Lauryna.

Būdama savipagalbos grupėse moteris darė įvairių praktikų, daug kalbėjo, išliejo visas nuoskaudas, kurios buvo susijusios su mama. Po truputį jos širdyje atėjo supratimas, kodėl mama elgėsi taip, kaip elgėsi.

Lauryna rašė mamai laiškus, jie buvo ir pikti, buvo ir ilgesio laiškai. Po truputį augo meilė mamai. Grįžo gražūs prisiminimai, kuriuos per skausmą daug metų ji buvo pamiršusi.

„Ir praėjusią vasarą supratau, kad aš ją tikrai myliu, ji mano mama, kurios pasiilgau, kuri mylėjo kaip mokėjo. Daug metų nuo paauglystės aš jaučiausi taip, tarsi neturiu mamos, o ta, kuri buvo šalia, tarsi ne mano mama, lyg būtų įvykusi kažkokia klaida.

Bet dabar, praėjus 11 metų po jos mirties, aš galiu pasakyti, kad turiu nuostabią, mylinčią mamą, kurios pasiilgau“, – tikino Lauryna.