Vyras baigė Kaune metalo apdirbo specialybę proftechninėje mokykloje, padirbėjo langų gamybos įmonėje ir prekybos srityje, tačiau nusprendė sekti tuometine mada ir laimės ieškoti užsienyje. Juk daugelis išvykusiųjų kalbėjo, kaip ten gera gyventi ir kokie padorūs atlyginimai.
Andrius išvyko į Ispaniją, įsidarbino šiltnamiuose, kur dirbo įvairius darbus. Teko netgi užsiimti arbūzų apvaisinimu – šiltnamyje, kuriame jie augo, bičių nebuvo, tad jų vyriškus ir moteriškus žiedus turėdavo „suporuoti“ darbuotojai.
Tačiau darbas Ispanijoje pasirodė esantis visai ne tai, ko Andrius ieškojo – dirbti po 10 val. per dieną šiltnamyje, kuriame dieną gali būti +45 laipsniai karščio, lengva nebuvo, o pinigais vis tiek nelijo.
Maždaug po metų kaunietis grįžo į Lietuvą, sakydamas, kad daugiau niekada į užsienį nevažiuos – nieko ten gero, o daugelis emigrantų, grįžusių atostogauti į Lietuvą, pasakodami apie savo gyvenimą situaciją pagražina.
Visgi po kurio laiko jis sumanė išmėginti laimę dar kartą, tik šįkart Anglijoje. Į ją išvyko 2001-aisiais ir grįžo tik po penkiolikos metų.
Pirmasis darbas, kurį pavyko rasti Londone, buvo lietuviškos picerijos reklaminių bukletų mėtymas į pašto dėžutes. Už darbo dieną laukė 20 svarų atlygis ir pica. Lietuvoje daugiabutyje gyvenęs Andrius manė, kad išmėtyti į pašto dėžutes 1500 skrajučių nebus labai sudėtinga, juk vienas daugiabutis su trimis laiptinėmis – ir kokio šimto jų jau nelikę. Tačiau jokių daugiabučių ten nebuvo, teko vaikščioti po nuosavų namų kiemus, tad skrajučių šūsnis mažėjo lėtai.
Tame darbe Andrius tepraleido vieną dieną, bet gal ir gerai – picerija buvo pietiniame Londone, vyrukas buvo apsistojęs rytiniame, ir iki darbo vietos teko važiuoti trimis autobusais 2,5 val. Ir tai – tik į vieną pusę.
Antrame darbe statybose Andriui nepavyko išbūti ir vienos dienos. „Anglų kalbos tada praktiškai nemokėjau. Kai darbų vadovas paklausė, ar ją moku, atsakiau: „Yes, of course“ („Taip, žinoma“ – red. past.) Tas vyras man pasakė, kad palaukčiau, kol jis kažkur nueis, o aš: „Yes, of course“ – ir einu jam iš paskos. Jis sustojo ir vėl paprašė palūkėti, aš vėl: „Yes, of course“ – ir vėl einu iš paskos. Galiausiai jo nervai neatlaikė, jis kažką pradėjo rėkti apie tai, kad tose statybose niekas nemoka anglų kalbos, na, o aš darbo negavau“, – pasakojo Andrius.
Visgi kitoje įmonėje pagalbinio darbininko darbą statybose jam pavyko gauti. Vėliau tapo darbininku komandoje, kuri rūpinosi viešbučių tinklo remontu, paskui ėmėsi langų valymo. Be to, koledžo kursuose pramoko anglų kalbos.
Ėmėsi savo verslo
Prieš išvykdamas Andrius buvo sau sakęs, kad Anglijoje padirbės metus-pusantrų, kažkiek susitaupys ir grįš namo. Tačiau pamatė, kad susitaupyti ne kažin ką tepavyko, ir liko ilgesniam laikui – kilo azartas uždirbti daugiau.
Pašnekovas pastebėjo, kad nors algos Anglijoje gerokai didesnės nei Lietuvoje, bet ir daug brangesnis pragyvenimas, ypač būsto nuoma bei viešasis transportas.
Mūsų herojus vis ieškojo tokios srities, kurioje galėtų uždirbti daugiau, tapo staliumi, po to – gipso klojėju.
Pajutęs, kad jam limpa darbai su mediena, vėliau prie jų vėl grįžo. „Būdavo, einu pasivaikščioti mišku, pamatau gulinčią įdomiai išlenktą šaką, ir galvoju, kad iš jos išeitų šviestuvas, pavėsinės arka ar dar kažkas“, – sakė Andrius.
Taigi jis išsinuomojo dirbtuves ir įkūrė nedidelę įmonę, kuri siūlė anglams įvairias medines pavėsines bei vasarnamius. Darbų atsirasdavo, teko statyti objektus ir privačių namų kiemuose, ir mokyklų bei vaikų darželių teritorijoje. Turėjo ir kelis pagalbininkus.
„Atsimenu, kaip vienas mano padėjėjas, jaunas vaikinukas, pareiškė, kad man labai gerai – jam tenka plušėti nuo algos iki algos, o aš kada panorėjęs galiu nueiti ir nusiimti pinigų iš bankomato. Bet toks tas ir gerumas – jis 17 val. būdavo laisvas, o aš grįžęs namo sėsdavau prie kompiuterio ir dirbdavau toliau iki nakties – atsakinėdavau žmonėms į jų užklausas, siūlydavau projektus. Užklausų būdavo daug, ir, nors anglai sunkiai prisileidžia atvykėlius iš kitų šalių, tačiau pamažu pradėjo sektis“, – pasakojo Andrius.
Ėmė pats sau meluoti
Dirbdamas su medžio konstrukcijomis, emigrantas neretai važiuodavo į Lietuvą parsivežti medienos. Pastebėjęs, kad krovinių bei keleivių pervežimo paslauga tarp Lietuvos ir Anglijos populiari, galima iš to uždirbti, įsigijo autobusiuką ir ėmėsi savo pervežimų versliuko, nors ir medienos darbų neapleido.
Taip jis sukosi tarp dviejų darbų, dirbdavo labai daug, užsidirbdavo, tačiau pastebėjo, kad jį vis labiau traukia grįžti į Lietuvą.
„Vieną kartą Lietuvoje pakroviau medieną, ji buvo išvežta, o aš po poros dienų turėjau išskristi lėktuvu. Ir pradėjau ieškoti pasiteisinimų, kad terminą prasitęsčiau ir Lietuvoje likčiau ilgiau, neva dar reikia apsilankyti kažkokioje parodoje. Suvokiau, jog pats sau meluoju, kad galėčiau pasilikti – juk niekas kitas bilietų man nepirko, aš pats pasirinkdavau grįžimo datą“, – prisiminė Andrius.
Tad kiek pasvarstęs jis nusprendė, kad metas savęs nebeapgaudinėti, nevilkinti ir grįžti į Lietuvą visam laikui. Kai jau apsisprendė, užsibrėžė ir dviejų savaičių terminą, per kurį reikia išsikraustyti, kad nekiltų noro persigalvoti.
Grįžęs dar kurį laiką vežiojo krovinius ir keleivius tarp Anglijos ir Lietuvos. Be to, Lietuvoje tarsi savaime atsirasdavo kitų darbų, ir visai neprastų – palengva A.Vosylius tapo renginių vedėju. Jis veda įmonių vakarėlius, vestuves ar krikštynas privačiai, be to, dirba „Eglės sanatorijoje“ laisvalaikio projektų vadovu – yra atsakingas už renginius Druskininkuose ir Birštone.
Laimingi atsitiktinumai
Ko gero, Andriaus kaip renginių vedėjo kelias prasidėjo tada, kai važiuodamas savo autobusiuku į Angliją pasišnekėjo su vienu keleiviu. Tai buvo Raimondas Uždravis, su krūva įrankių vykęs į tarptautinį drožėjų čempionatą.
Andriui, kuris taip pat neabejingas medžiui, ši veikla pasirodė labai įdomi. „Pasidomėjau daugiau ir apstulbau pamatęs, ką tie žmonės išdarinėja – norėjosi tai parodyti ir kitiems“, – sakė Andrius. Pats drožti jis nepradėjo, bet kartu su Raimondu Lietuvoje įkūrė drožėjų benzopjūklais klubą „Steel Beavers“ (liet. „Plieno bebrai“), surengė kelis tarptautinius čempionatus bei plenerus, kur atvykdavo drožėjai iš viso pasaulio. Natūraliai nutiko taip, kad jis tuos renginius ir vedė.
Vėliau buvo pakviestas vesti kelis knygų pristatymus bei galiūnų čempionatus „Nemuno galiūnas“.
„Pats nepradėjau skelbtis, kad ėmiau ir tapau renginių vedėju, tačiau apie mane žmonės sužinodavo vieni per kitus ir vis kažkur pakviesdavo. Na, o man labai patinka bendrauti, ir renginių vedėjo darbas taip pat labai patinka.
Ir „Eglės sanatorijoje“ dirbti pradėjau atsitiktinumo dėka – „Verslo klube“ susipažinau su sanatorijoje dirbusia Egle, pasiūliau sanatorijai tapti medžio drožėjų čempionato, vėliau galiūnų čempionato rėmėjais. Užsimezgė graži draugystė: sanatorijoje pravedžiau vieną renginuką, po to – naujametinį vakarėlį, vasaros šventę – taip dirbau, dirbau ir netikėtai pernai gavau etatinį darbą. Šiemet bus „Eglės sanatorijos“ veiklos jubiliejus, penkiasdešimtmetis, tad veikti tikrai yra ką“, – pasakojo vyras.
Visai atsitiktinai jis suvaidino ir viename mėgėjiško Kazio Binkio teatro, esančio Kaune, spektaklyje. „Tada, kai visame pasaulyje prasidėjo karantinas ir renginių neliko, sumaniau padirbėti „Bolto“ vairuotoju. Sykį vežiau vieną merginą, su kuria išsikalbėjome – paaiškėjo, kad ji važiuoja į K. Binkio teatro spektaklio repetaciją, papasakojo, ką jie ten veikia. Pakomentavau, kad skamba įdomiai. Po kelių valandų ta mergina man paskambino per „Bolto“ programėlę, pasakė, kad vienam jų spektakliui labai trūksta aktoriaus vyro, ir paklausė, ar manęs tai nedomina. Pasakiau, kad domina – ir turėjau įdomios veiklos“, – pasakojo Andrius.
Karantinui praėjus, pavežėju jis nebedirba, nors sako, kad vis dar yra jausmas, kad renginiai į prieš karantiną buvusį lygį dar negrįžo. Pinigų Lietuvoje uždirba gal ir mažiau, nei dirbdamas Anglijoje, bet sako, kad tai, jog yra gimtinėje, viską kompensuoja – juk kitoje šalyje visuomet esi tik atvykėlis. Pasistengęs gali uždirbti ir Lietuvoje, be to, lieka daugiau laisvalaikio. O kur dar Birštono ar Druskininkų grožis!
Tad ar Andrius negalvoja persikraustyti į vieną iš šių miestų, užuot vis važinėjęs į darbą iš Vilniaus, į kurį neseniai persikraustė? „Tikrai ne! Aš visą gyvenimą buvau užkietėjęs kaunietis ir sakiau, kad tame Vilniuje nieko gero, nes jame žinojau tik oro uostą ir Gariūnus. O dabar taip susiklostė, kad persikrausčiau į sostinę ir labai ją pamilau, vis atrandu kažką naujo, tad norisi dar tuo pasimėgauti“, – sakė pašnekovas.
