Užėjusią į tėčio kambarį paauglę apėmė siaubas: kankinosi daug mėnesių

„Niekaip nesuprasdavau, kam reikia tiek gert. Maniau, kad nustoti vartoti tėtis tiesiog nenori ir kad jam svarbiau alkoholis nei aš ar mama.

Mama sakė, kai aš gimiau, jis neatėjo pas ją, nes gimė mergaitė, nors dabar manau, kad tikroji priežastis buvo alkoholis. Sakė, dėdė nuvyko pas mus į namus, rado jį išgėrusį ir kumščiais „pamokė“, kad reik nuvažiuot pas žmoną.

Dabar dėl to jau nebepykstu ant jo. Kai valdovas alkoholis – nesvarbu, ar gimtadienis, ar laidotuvės, viską „reikia“ „laistyt“, t.y. visada atsiras proga išgert“, – pasakojo Aušra.

Aušra pamena, kaip kartą tėtis visas linksmas ją gaudė. Matė, kad mama nepatenkinta, bet nesuprato, kodėl. Vėliau suvokė, kad tėtis toks linksmas būdavo tik kai išgerdavo. Tai – bene vieninteliai Aušros prisiminimai, kada tėtis su ja žaidė. Šiaip buvo uždaras, tylus, toks „gerietis“.

„Pamenu, jau man ūgtelėjus, dažnai grįždavo išgėręs, ir aš tai jau žinodavau iš to, kaip rakina duris. Dėbtelėdavau piktai, lyg norėdama sukelti kuo daugiau kaltės, kad „ir vėl?“, kad „fu, šlykštu“, nors nieko nesakydavau.

Pamenu, ieškodavau paslėptų butelių, rasdavau, išpildavau, nekęsdavau alkoholio, nekęsdavau, kad tada jis rūkydavo tualete, ir turėdavau suspėti atlikti visus reikalus giliai įkvėpusi, kol užteks plaučiuose deguonies...“ – vaikystę prisiminė moteris.

Namuose tvyrojo tyla, Aušra net nebepamena, ar išvis tėvai kalbėdavosi. Abu daug dirbo. Šeima gyveno kukliai, bet mergaitei nieko netrūko, matyt dėl to, kad mamą nuolat kamuodavo nesaugumo baimė ir ji daug dirbdama uždirbdavo viskam, nes tėtis tikrai ne visada algą parnešdavo.

„Taip, man nieko netrūko. Išskyrus jausmą, kad esu ne vieniša.. Sesė – vyresnė 10 metų, nebuvo jos mano gyvenime. Pamenu, taip norėjau draugauti su jos draugais, bet kokiems paaugliams bus įdomu su mažvaike? Tada prisirišdavau prie vienos kokios savo amžiaus draugės ir kaip šuniukas – nė dienos be jos.

Mieste bijodavau viena kieme būti. Kartą vyresni bernai užtvėrė kelią ir mano striukę išmozojo šuns išmatomis. Jaučiausi tokia bejėgė, taip graudžiai verkiau, nepamenu, ar paguodė kas nors namuose“, – pasakojo Aušra.

Todėl ji mieliau gyveno savo pasaulyje ir geriausiai jausdavosi gamtoje, pas senelius kaime. „Ten vienatvė man būdavo skani, šviesi, mano laukai ir miškai, seneliai buvo kaip saugumo uostas, naminis sviestas, medus, lubinai...

Gražių prisiminimų liko – kaip mačiau tėtį sėdintį po obelim ir rūkantį, visą sugeltą bičių ir patinusį po medaus kopinėjimo, bet tokį laimingą ir šviesų.

Arba kai jis man, dešimtmetei, nupirko puošnią violetinę šilkinę suknelę Utenos univermage, kurios aš taip ir neturėjau kur apsivilkt, bet taip džiaugiausi, kad jam nebuvo man gaila tokios brangios suknelės.

Pamenu, žavėdavausi, koks jis stiprus atrodė veždamas šieną, ir džiaugdavausi kai paimdavo mane žvejot kartu, galėdavau valandom sėdėt kartu ir nekalbėt. Jaučiausi mylima“, – pasakojo moteris.

Visai kitas kontrastas būdavo namuose Vilniuje. „Stebėdavau jį šlitinėjant „po triusikais“, o ir ne visada su jais. Gėdijausi kartais dėl to pasikviesti draugių. Visokių nesąmonių pridarydavo namie – tai sriubą į batus pila, tai ardo rozetes, tai dar ką sugalvoja išgėręs.

Kažkada „užsidaręs“ sode gėrė daug dienų, kol nukrito ant šiltnamio stiklų, susipjaustė. Po to mačiau jo randus ant kojų, ant užpakalio. Kėlė siaubą bandymas įsivaizduot, kaip visa tai atrodė, kai jį rado“, – prisipažino Aušra.

Per vienas Kalėdas dukra padovanojo tėčiui atviruką, kuriame parašė, jog nori, kad jis daugiau niekada nebegertų. Tėtis perskaitęs kone apsiverkė, ir Aušra negalėjo suprasti: „Negi taip daug prašau??..“

Šiaip tėtis buvo geras, niekada Aušros net nebarė, visada užstodavo prieš mamą. Šeimoje fizinio smurto jai neteko patirti. Tačiau žalojo įtampa, tvyrojusi namuose, ir nuolatinis nusivylimas, tyla, nekalbėjimas apie akivaizdžius dalykus, vienatvė, dideli reikalavimai būti „gera mergaite“, perdėta kontrolė ir raginimai visko bijoti.

Aušra pamena, kaip būdama maždaug 15-os vieną dieną dažėsi prie veidrodžio, tėtis išlindo iš virtuvės ir stebėjo ją. Buvo nejauku, bet Aušra stengėsi nekreipti dėmesio, ir jis pasakė: „Aušryte, kokia tu graži...“

„Buvo graudu, bet kartu tai kėlė šleikštulį. Jaučiausi nusivylusi, jau pripratusi, kad girto žmogaus žodžiais negalima tikėti. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kada tai išgirdau“, – prisipažino ji.

Netrukus, dar nė nesulaukusi 16-os, vieną šaltą vasario dieną Aušra grįžo iš choro koncerto ir kelias valandas prasėdėjusi kambary nutarė patikrinti, kodėl taip įtartinai tylu, kodėl tėtis nevaikšto į tualetą parūkyti, kaip būdavo įprasta.

„Radau jį savo kambary, nusisukusį, tyliai „miegantį“. Prisiliečiau prie pamėlusios ausies ir lyg elektros nutrenkta atšokau pajutusi, kad jis visas šaltas. Jis nebepabudo.

Paskambinau mamai ir nežinojau, kur dėtis ir kaip reaguot, išbėgau į koridorių, nežinojau, čia verkt, bijot ar ką daryt. Ji atlėkė su taksi ir lakstė po kambarius verkdama. O aš sakiau: „Ko tu panikuoji? Dabar viskas bus gerai“. Ji žiūrėjo į mane kaip į nesveiką, kaip aš taip galiu reaguoti?“ – tėčio mirties dieną prisiminė Aušra.

Tėčio laidotuvėse ji nepraliejo nė ašaros. Ne dėl to, kad nebuvo jo gaila, o dėl to, kad pyko ant alkoholio ir žmonių, kurie kartu su juo gerdavo kasdien ir dar drįso į laidotuves ateit.

„Norėjau kažką apkaltint, kad neturėjau progos sulaukti tų akimirkų, kai jis gyvens blaivų gyvenimą su mumis, su manim... Galvojau, kad ir kaip bebūtų, dabar „viskas bus gerai“, bent nebebus alkoholio. Nei kvapo, nei vaizdo namuose“, – pasakojo moteris.

Taip ir buvo. Alkoholio nebebuvo, bet niekas nepasikeitė, vienatvė ir tyla toliau Aušrą lydėjo, tik ji dar kankinausi daug mėnesių bijodama mirusio tėčio.

„Tikrindavau po lova, ar jis ten „nemiega“. Sutemus sėdėdavau užsirakinusi tualete. Taip buvo saugiau... Ruošdavau ten pamokas. Kai 22 val. mama grįždavo po darbo, apsimesdavau, kad tiesiog buvau tualete...

Miegojau kartu su mama, norėjau, kad ji parduotų tą butą. Klausydavausi naktį, ar ji kvėpuoja. Negalėdavau miegoti prie atvirų durų, negalėdavau plauti indų, nes man vaidendavosi, kad prie durų stovi tėtis. Po kurio laiko apsipratau“, – baisiais prisiminimais dalijosi Aušra.

Šešiolikos ji pati pirmąkart paragavo alaus ir maloniai apsvaigo. Tada sau pasakė – va kodėl tėtis gėrė! Ir alkoholis tyliai įsliūkino į jos gyvenimą.

„Išgėrusi pasijusdavau laisva ir drąsi, pasaulis atrodė šviesus ir visi buvo mano draugai, man atrodė, kad esu mėgiama ir kompanijos siela. Žinoma, labai slėpdavausi nuo mamos, ji buvo griežta, labai reikli ir kontroliuojanti, bet sugebėdavau „išlaviruoti“ ir gyvendavau nuo savaitgalio iki savaitgalio, kada vėl galėsiu „pasijusti laisva“.

Gėriau užsikimšdama nosį, nes nepakęsdavau to kvapo ir skonio, svarbiausia būdavo efektas. Kartais, kai jausdavau, kad padauginau ir jau nebemalonu, o bloga, eidavau į tualetą, susikišdavau pirštus į gerklę kiek galiu, kad atlaisvinčiau vietos „malonumui“ ir toliau gerdavau.

Man reikėjo gyvenimo „draivo“, nes jis buvo toks niūrus, tylus ir nuobodus. Reikėjo vaikinų dėmesio, kurio puikiai „prisielgetaudavau“ išgėrusi. Tiesiog norėjau jaustis reikalinga ir mylima...“ – prisiminė Aušra.

Laimei, jai neprireikė viso gyvenimo, kad suprastų, jog nemoka gerti, kaip kiti žmonės. „Man netinka gražiai sėdėti visą vakarą su taure vyno ir mėgautis. Man reikia stogą raunančių vakarėlių, kuriuose aš šokdavau ant stalo ir dainuodavau pilnais plaučiais c2h5oh'o, nesigėdydama savo balso. Man reikia iki dugno...

Vos paragaudavau taip ir nutikdavo, bet vis dar jausdavausi „saugi“, nes man tai jau taip kaip tėčiui gi nenutiks... Aš negerdavau viena. Kol nenutiko ir taip. Kol nenutiko, kad nebeprisiminiau, kaip parvairavau mašiną, iš kur tas žmogus ryte mano lovoj, kol tris dienas kone dvėsiau nuo pagirių, kai kiti toliau aplink „tūsinosi“. Sakiau, kad gana... savo jau atgėriau“, – pasakojo moteris.

Visgi po to įvykio ji nesugebėjo sustoti dar metus. „Man buvo 22. Buvau graži, jauna moteris, nesubrendusi emociškai, bet išsiilgusi jausmo, kad galiu būt savimi, galiu būti laiminga ir be alkoholio. Tiesiog nežinojau, kaip, juk „visi taip gyvena“. Ir, manau, Likimas man siuntė žmogų, kuris parodė, kad įmanoma gyventi ir blaiviai“, – sakė Aušra.

Su tuo vyru ji išgyveno santuokoje 12 metų. Jis parodė duris į savigalbos grupių susirinkimus, kuriose renkasi žmonės, norintys sveikti nuo alkoholizmo ir nuo alkoholizmo šeimoje padarinių.

„Nežinau, kur būčiau dabar, ar išvis būčiau, jei nebūčiau jo sutikusi. Buvau tokia pavargusi nuo gyvenimo... Dabar, kai man 39, jaučiuosi jaunesnė, nei tada. Dabar labai labai noriu gyventi“, – prisipažino moteris.

Sukūrusi šeimą ji skraidė ant sparnų, blaivus gyvenimas „vežė“. Važinėjo visur, bendravo su tokiais pat žmonėmis, kurie nuėję savo sunkius kelius atrado kitokį, blaivų gyvenimo būdą. Ir jis jai labai patiko.

Aušra pradžioje viską stebėjo iš šono, nedrįsau reguliariai lankyti savigalbos grupių, tarsi norėjo įrodyti, kad jai jų nereikia, nes juk ji jau nebegeria ir jos šeima visai kitokia. Vieną dieną net suvokė, kad jos utopinė svajonė išsipildė. Juk visada svajojo turėti vyrą, kuris negeria, ir kad tik nebūtų nieko, kas primena šeimą, kurioje užaugo.

Ir iš tiesų jos šeimoje buvo visai kitaip. Buvo daug juoko, kelionių, gimė dvi dukros, kurių abu su vyru labai laukė, buvo daug optimizmo, laisvės ir svajonių. Aušra nedrąsiai mokėsi to iš savo vyro.

Kai šeimyninis gyvenimas nusistovėjo, gimė antra dukra, Aušrai viskas po truputį ėmė temti. Rutina, maži vaikai, viskas buvo „pasiekta“. Šeima, namai, vaikai... Kažkur dingo džiaugsmas ir ramybė.

„Vėl kabinausi į ne tiek kenksmingas, kaip man atrodė, priklausomybes – rūkymą, energetinius gėrimus. Maistas tapo mano ramintoju numeris vienas. Pritrūkau „dozės“ – vienatvės, gėdos, apleistumo, – prie kurių buvau taip pripratusi, kai augau. Tai po truputį ėmiau ir „atkūriau“ sau saugų pasaulį.

Atrodė, kad vyras per daug užsiėmęs, vaikai per daug vargina, tai dabar ką... taip ir gyvensim... „nuobodžiai“?

Pastebėjau, kaip vis sunkiau ir sunkiau man buvo pasakyti, kas sukasi galvoje. Nedrįsdavau, lyg bijodavau vyro nesupratimo ir kritikos, nors ją buvo įprasta gauti iš mamos, ne iš jo. Bijodavau vėl to apleistumo jausmo, kurio tiek daug patirdavau jaunystėje, o kartu ir pati jį kūriau atsiribodama.

Atėjo laikas, kai nebesugebėjau nei pati suprasti, kas man darosi. Verslai nebesisekė, kaupėsi skolos. Tai irgi labai slėgė. Vyresnėlei sukako 3 metukai. Turėjau viską, dėl ko verta gyventi, tačiau gyventi nebenorėjau. Tada buvau pasiruošusi prašyti pagalbos“, – prisiminė Aušra.

Anksčiau ji buvo sakiusi: „Kai man bus visai blogai – eisiu pas psichologę“. Tačiau kai taip atsitiko, ji nebeturėjo pinigų pas ją eiti. Beliko savigalbos grupės. Nors ir nepatiko pirmieji susirinkimai, ėjo. Nes nebeturėjo, kur eiti.

Viename susitikimų ji prakalbo apie tai, kaip jaučiasi, ir pravirko. Po susirinkimo priėjo moteris ir ją apkabino. „Tai buvo lūžis, nes niekad negalvojau, kad ,man išbėrus visą šūdą, kas nors dar mane apkabins. Nepasmerks, nenuteis“, – dalijosi moteris.

Taip Aušra ir liko grupėse iki šiol. Ten sužinojo, kad alkoholizmas yra mirtina progresuojanti liga, kuri, net ir nustojus vartoti alkoholį, bet nekeičiant mąstymo, priveda prie kitos priklausomybės arba grąžina atgal į alkoholio karalystę. Aušra dėkoja visiems angelams, kad jai taip nenutiko. Ji blaivi jau 17 metų, tačiau vaduotis nuo kitų priklausomybių visgi užtruko.

Skaudžiausia jų, labiausiai sužalojusi sielą buvo bulimija. „Žalojau save maistu, o po to kalte ir gėda, kuri apnikdavo po kiekvieno persivalgymo ar „apsilankymo“ tualete.

Kartą duše sumušiau savo šlaunis iki mėlynių, nes nekenčiau jų ir viso savo kūno. Mačiau save per iškreiptą perfekcionizmo veidrodį.

Beja, kontrolės ir perfekcionizmo išmokau vaikystės namuose taip pat. Man sakė – kodėl devyni, o ne dešimt, kaip čia atrodai? Ką žmonės pasakys? Eik taip, daryk anaip, pasisveikink, atsisveikink, prieš valdžią turi apsibarstyt galvą pelenais, visi vyrai kiaulės, mergaitės nesėdi išsiskėtusios, paplonink balsą, ko čia bumbi bu bu bu...“ – aiškino Aušra.

Taip ji po truputį suvokė, kad užaugus disfunkcinėje šeimoje tie baubai niekur nedingsta. Jie tik laukia tinkamo momento išlįsti, ir visus juos ji nešiojasi savo galvoje – nepadeda nei išvykimas į kitą šalį, nei kiti santykiai, nei naujas darbas.

Aušra vis labiau gilinosi į tai, kodėl ji taip linkusi į priklausomybes, kodėl bijo piktų žmonių ir asmeninės kritikos, kodėl mieliau bendrauja su problemiškom asmenybėm, kodėl jai lengviau rūpintis kitais, nei savimi, kodėl į gyvenimą ji žiūri kaip auka („niekas manęs nemyli“ arba „visi kalti dėl to, kad aš nelaiminga“), kodėl painioja meilę ir gailestį, kodėl jaučiasi kalta, kai pastovi už save, kodėl turi tokią menką savivertę, kodėl nesugeba išreikšti jausmų ir jaučiasi vieniša būryje, atrodo, gerų žmonių.

Šiuos atsakymus Aušra rado savigalbos grupėse, kuriose nagrinėjamos alkoholizmo ir disfunkcijos paliestų šeimų problemos. Čia ji atrado tokį palengvėjimą, kuris palengva įsiskverbė į jos gyvenimą.

Aušra ėmėsi darbo su Dvylikos žingsnių programa. Sužinojo, kad už antrinių priklausomybių (nuo alkoholio, narkotikų, maisto, darbo, žmonių ir t.t.) slepiasi pirminė priklausomybė, ji – kaip dirva visoms priklausomybėms vešėti.

„Ji susijusi su mano para-alkoholizmu – baimė, susijaudinimas ir skausmas. Knygoje „Suaugę alkoholikų vaikai“ yra rašoma: „Kiekvienas para-alkoholikas (ko-priklausomas) savyje turi vidinių narkotikų „parduotuvę“. Kad ir kaip kvailai tai skambėtų, mes „apsinešame“ nuo baimės ir susijaudinimo arba pajuntame pagerėjimą. Tas pats galioja skausmui, nors dažniausiai nesimėgaujame jo sukeltu apsinešimo jausmu“.

Turbūt teko girdėti, kad jei šeimoje nors vienas serga alkoholizmu, tai serga visa šeima, nors kiti jos nariai ir nevartoja alkoholio. Kai tai išgirdau, supratau, kodėl man „nesisekė“ savo sukurtoje šeimoje jaustis laimingai. Disfunkcija, kurią perėmiau gimtuosiuose namuose, ne taip paprasta atsikratyti. Man niekada neatėjo į galvą, kad nešiojuosi šią ligą su savim, o ji pasireiškia kaip nuolatinė baimė ir iškreiptas mąstymas. Tai ir yra para-alkoholizmas“, – aiškino Aušra.

Nuo to laiko, kai ji pradėjo lankyti savigalbos grupes, daug kas pasikeitė. Aušra susipažino ne tik su savim, bet ir su daug nuostabių žmonių, po truputį išmoko draugauti su savo amžiaus moterimis, nes vis kabindavosi į vyresnes, t.y. ieškojo mylinčios mamos, vis mažiau bijo žmonių, kurie nustato taisykles, jaučiasi vertinga asmenybė, turinti ką pasiūlyti pasauliui, atrado savo talentus, priėmė savo karčią patirtį kaip didžiausią dovaną ir žino, kad ji yra raktas į kitų suaugusių vaikų iš disfunkcinių šeimų širdis. Išnyko visos kankinusios antrinės priklausomybės.

O su savo ko-priklausomybe nuo mamos Aušra vis dar tvarkosi. Lėtai, bet juda į priekį.

„Lyg keista, kad namuose, kuriuose gėrė tėtis, daugiau įtakos mano, kaip suaugusios, gyvenimui turėjo mama, tačiau įsigilinus į disfunkcinės šeimos sistemą nelieka nieko keisto.

Belieka suvokti, kad jeigu nieko su savim nedarysiu – tikrai sukursiu tokią šeimą, iš kokios, galvojau, kad pabėgau. Arba sukursiu tokią aplinką sau, kuri bus „arčiausiai“ vaikystės patirčių.

Aš to nenoriu, noriu taikyti tai, ko mokausi savigalbos grupėse ir „treniruoti“ naujus įgūdžius, kurie padeda jaustis pilnai, nebe brokuotai, kurti sveikus artimus santykius, auginti savimi pasitikinčius vaikus, kuriems nereiktų tiek klaidžioti save žalojant, kiek teko man. Viltis tikrai yra. Tereikia pasiimti pagalbą, kuri yra laisvai prieinama“, – sakė Aušra.