Metų senjoro rinkimuose Natalija buvo išrinkta Inovatyviausia senjore už tai, kad mielai naudojasi išmaniosiomis technologijomis ir kitus senjorus ragina tą daryti. Prieš keletą metų, kai dukra paragino ją paprastą mygtukinį telefoną pakeisti išmaniuoju, ji dar abejojo, ar mokės juo naudotis. Bet gavo išmanųjį dovanų nuo šeimos gimtadienio proga, juo naršyti greitai išmoko ir negali atsidžiaugti – tarsi naujas pasaulis atsivėrė.
Telefone ji skaito naujienas, žiūri, kokių veltų grožybių yra „Printereste“, kaip žmonės gamina maistą „Youtube“ platformoje ir kokių neregėtų prekių siūlo „AliExpress“. O pati savo užaugintas braškes ir kitas gyvenimo akimirkas mielai demonstruoja instragame – jame turi paskyrą @mociute.natalija ir daugiau nei 800 sekėjų.
„Kai anūkė pasiūlė man susikurti instagramo paskyrą, dar abejojau, bet ji pasakė, kad man bus įdomu pažiūrėti, kas kuo užsiima, kokius augalus augina – susigundžiau ir nesigailiu. Anūkė padėjo įkelti pirmąsias nuotraukas, na, o dabar viską darau pati“, – sakė Natalija.
Prisipažino, kad būna ir taip, jog žino, jog laukia kažkokie darbai, bet niekaip negali atsitraukti nuo telefono ar kompiuterio kaip kokia paauglė.
Kaip jau minėta, seniau Natalija sutiko ir su anūkės, kuriai tuo metu buvo 16 metų, pasiūlymu keliauti į Indiją, mat ši rado pigius lėktuvo bilietus bei viešbutį (skrydis į abi puses ir apgyvendinimas vienam žmogui kainavo apie 800 dolerių).
„Kai jau turėjome bilietus, pagalvojau – bet ar tikrai reikėjo?.. Skridome su persėdimu Kijeve, lėktuvas Delyje nusileido 3 valandą nakties, ir tada galvojau, koks biesas mus čia nešė. Tiesa, oro uoste mūsų jau laukė viešbučio atstovas su ant lapo užrašytu mano vardu. Buvo nejaukių momentų ir vėliau, pavyzdžiui, einame gatve, o prie mūsų sustoja automobilis ir žmogus mums kažką sako – gal siūlė pagalbą, bet aš tik laikiau anūkę už rankos ir sakiau, kad su niekuo nesikalbėtų. Visgi Indijoje daug pamatėme (keliavome po šalį automobiliu su viešbučio vairuotoju), nors, kai dabar pagalvoju, į tokias tolimas šalis visgi protingiau keliauti su grupe, kai visa kelionė gerai suplanuota“, – dalijosi įspūdžiais senjorė.
Na, o Manto Bartuševičiaus filmukuose pasirodyti ji sutiko, manydama, kad tiesiog papasakos apie save, bet atvykus filmavimo grupei išgirdo, kad turės vaidinti kažkokiame siužete. Tada truputį pasimetė, bet suėmė save į rankas ir nusifilmavo sėkmingai.
Didžiausia gyvenimo sensacija
Natalija visuomet buvo energinga ir veikli, tad ir dabar nenori sustoti, tai kas, kad turi jau turi ne tik dukrą bei dvi anūkes, bet ir keturis proanūkus (vyriausiam devyneri, jauniausiajam tuoj bus metukai). Dvi proanūkės gyvena Kaune, o du proanūkai – Italijoje, Romoje.
Ar močiutei nebuvo skaudu, kai viena iš mylimų anūkių pareiškė, kad šeimą kurs kitoje šalyje? „Taip, pradžioje kiek nusiminiau, bet dabar manau, kad visai gerai nutiko – galiu nuolat svečiuotis pas ją Italijoje“, – nusijuokė Natalija.
Per pandemiją kelionių sumažėjo, o šiaip ji ten vykdavo po kelis kartus per metus – pavyzdžiui, anūkė pasisiūlydavo nupirkti bilietus, o ji nuskrisdavo pati viena. Be to, ji džiaugiasi, kad devynmetis Italijoje gyvenantis anūkas gerai šneka ir lietuviškai, tad jie gali paplepėti telefonu.
Ypač įsiminė vienas vizitas į Italiją 2012 m., kai tuomet dar būsimo jos anūkės vyro bičiuliai, dirbę Vatikane, per Verbų sekmadienį parūpino jiems sėdimas vietas pačiame priekyje.
„Iš viso šventinėse mišiose aikštėje prie Šv.Petro bazilikos per mišias buvo tūkstančiai žmonių, o mes sėdėjome priekyje prie kunigų, netoli popiežiaus – man tai atrodė kažkokia sensacija, ir tai turbūt buvo viena didžiausių sėkmių mano gyvenime“, – pastebėjo Natalija.
Vaikystė Kinijos pasienyje
Pašnekovės gyvenimo pradžia buvo sudėtinga – būdama vos dviejų ji kartu su 8 mėn. sesute, 4 m. broliuku, tėvais, seneliais ir teta buvo ištremti į Tolimuosius rytus, Chabarovsko kraštą visai netoli Kinijos sienos. Jos seneliai buvo darbštūs ūkinininkai, turėję 36 ha žemės Varėnos rajone, Valkininkų apylinkėse, dėl to ir buvo ištremti.
Gal dėl to, jog buvo išvežti gana vėlai, 1950 m., jiems pasisekė bent tiek, kad šeima nebuvo išskirstyta, kaip daugelis kitų, o apgyvendinta kartu. Pradžioje visi glaudėsi mažame barako kambarėlyje, kur buvo taip šalta, kad miegodavo su drabužiais ir su batais – lauke žiemą atšaldavo kone iki – 50 laipsnių. Vėliau tėvams pavyko savo jėgomis pasistatyti namelį.
Sibire liko palaidota močiutė, o kiti beveik po dešimtmečio grįžo į gimtinę. „Pradžioje tik mamą išleido pasigydyti, nes jai dėl šalto klimato pašlijo sveikata. Bet ji ėjo prašyti pagalbos į Ministrų tarybą, ir tėčiui su mumis 1959 m. taip leido grįžti“, – pasakojo senjorė.
Lietuvoje pradėjus lankyti mokyklą jai buvo nelengva, juk iki tol lankė rusišką ir lietuvių kalbą mokėjo prastai. Tad baigusi 8 klases nusprendė įgyti specialybę. Labai norėjo tapti kirpėja, tačiau nebuvo priimta – vietoje to sulaukė pasiūlymo toje pačioje Buitinio aptarnavimo mokykloje dabartinėje sostinės Vilniaus gatvėje mokytis laikrodininkės amato. Vėliau baigė ir vakarinę mokyklą.
Į pensiją dar neskuba
Tapusi laikrodininke Natalija nepasigailėjo – gavusi paskyrimą išvyko dirbti į Varėną, Buitinio aptarnavimo kombinatą, kolektyvas buvo labai linksmas ir smagus. Ten sutiko ir savo vyrą, susilaukė dukros.
Gerokai vėliau abu su vyru iš Varėnos visgi atsikraustė į Vilnių, nes pamatė, kad pasikeitus santvarkai galima dirbti ir uždirbti daugiau. Tada ilgiau nei dešimtmetį prekiavo Gariūnų turguje odinėmis striukėmis. „Visgi sprendimas keisti gyvenamą vietą vyresniame amžiuje turi ir minusą – draugų jau sunkiau susirasti, ir dabar daugelis mūsų draugų – varėniškiai. Taip pat nuolat važiuoju pas seserį į kaimą, kapstausi darže, ypač daug dėmesio skiriame braškėms“, – pasakojo pašnekovė.
Darbo turguje ji atsisakė 2001 m., kai sulaukė pasiūlymo tapti garažų bendrijos, kurios aktyviais nariais jiedu su vyru buvo, pirmininke. „Kaip jau sakiau, jei man kas ką pasiūlo, tai sutinku, taigi ir tada sutikau“, – nusišypsojo Natalija.
Garažų bendrijos permininke ji dirba ir dabar, be to, kas ketvirtą dieną budi automobilių saugojimo aikštelėje. Į pensiją išeiti ji nenori ir kitiems į ją skubėti nepataria – juk tada gresia greitai aptingti ir vien vaikščioti po namus, vilkint chalatą.
Priartėjusi prie 70-ies moteris pagaliau rado laiko ir išmoko velti iš veltinio – gamina įvairius šalius ir kitus rankdarbius, buvo ir jų parodėlę surengusi.
Kaip nepasenti ir sutarti su anūkais?
Natalija nusiteikusi kuo daugiau bendrauti su jaunesniais žmonėmis – tada ir pati jaučiasi jaunatviškiau. Ir stengiasi neužsisėdėti vienoje vietoje.
„Manau, kad ir tie, kuriems per 70, turėtų atrasti įvairių veiklų ir turėti norų, galvoti ne tik apie maistą bei televizorių, bet ir, pavyzdžiui, apie namų atnaujinimą (internete matau tikrai nebrangių naujų baldų) ar dar ką nors. Kai gyvenime kažkuo domiesi, kažkuo užsiimi, tai ir jautiesi daug geriau. Aš pati vis imuosi kažko naujo, nusitekusi, kad jei neišeis, tai neišeis, nieko baisaus dėl to nenutiks, bet gali būti ir labai smagu“, – pastebėjo Natalija.
Nors ir dabar ji jaučiasi gyvenimu patenkinta, visgi pripažino, kad smagiausias gyvenimo laikotarpis buvo jaunystė, kai pradėjo gyventi ir dirbti Varėnoje. „Labai smagu buvo ir anksčiau, kai besimokydama parvykdavau savaitgaliais į kaimą ir eidavau į šokius. Jie vykdavo ne kokiame kultūrnamyje – jį tik vėliau pastatė – o tiesiog pas žmones namuose. Ten ir daug jaunimo iš aplinkinių kaimų prisirinkdavo, ir koks muzikantas su armonika būdavo“, – atsiminė pašnekovė.
O ką žvali močiutė patartų tiems, kurie norėtų tokio gražaus ryšio su anūkais, kokį turi ji? „Manau, mes dėl to tokios artimos, kad kartu leisdavome daug laiko – dukra su vyru ir mergaitėmis dažną savaitgalį atvažiuodavo pas mus į Varėną, eidavome žiemą nuo kalniuko pavažinėti, vasarą – pagrybauti ir pauogauti. Be to, daug bendravome ir su mano brolio bei sesers šeimomis, ir dabar anūkės su savo tetomis bei pusseserėmis taip pat turi gražų ryšį. Žodžiu, svarbiausia – laikas kartu, nors suprantu, kad šiais laikais, kai toks gyvenimo tempas, to laiko daugeliui labai sunku rasti“, – sakė senjorė Natalija.
