Save išbandė savanoriaudama
36 metų rokiškietė Aušra Žemaitytė darbo dienomis kas rytą kartu su vairuotoju autobusiuku vyksta iš namų paimti Dienos socialinės globos centrą lankančių jaunuolių, o vakare juos parveža.
A.Žemaitytė prieš porą mėnesių šioje įstaigoje įsidarbino socialinės darbuotojos padėjėja ir tuo labai džiaugiasi. Moteris neabejojo dėl savo pasirinkimo dirbti su neįgaliais jaunuoliais. Priešingai, to labai norėjo, nes buvo šį darbą jau išbandžiusi kaip savanorė.
Pašnekovė buvo savanoriavusi ir Pagrindinėje mokykloje, kurią lanko neįgalūs vaikai, ir Skemų pensione. Šiuose socialinės globos namuose gyvena suaugusieji, turintys proto ir psichikos negalią.
A.Žemaitytė prisiminė, kad, prasidėjus koronaviruso pandemijai, perskaitė skelbimus, kviečiančius gyventojus pagelbėti dirbant su neįgaliaisiais.
„Nusprendžiau, kad padėsiu, kuo tiktai galiu“, – prisiminė rokiškietė.
Šiam žingsniui ją pastūmėjo ir tai, kad buvo ką tik netekusi darbo privačioje įmonėje, todėl turėjo laisvo laiko. Kartu pasikvietė ir vieną iš seserų.
Draugai klausė: „Ar išprotėjai?“
Ar nebuvo baisu? Juk kovidas buvo mums visiškai nepažįstama liga, dar nebuvo sukurtų skiepų. Kaip tik buvo primygtinai prašoma, jei tik įmanoma, su niekuo nebendrauti. To paklausta, A.Žemaitytė prisipažino: „Labai bijojau.“
Moteris baiminosi ne dėl savęs, ji labiau bijojo užkrėsti paauglį sūnų, draugą.
O ir pažįstami, draugai, išgirdę jos ketinimus, atkalbinėjo kaip įmanydami.
„Gal išprotėjai? Kur lendi?“ – klausė.
Bet pašnekovė pasvarstė, kad užsikrėsti galima ir pakeliui į parduotuvę. Neįmanoma visiškai užsidaryti nuo žmonių.
Ji šypsojosi, kad kovidu persirgo ne per seniausiai, o tuomet savanoriaudama jo išvengė.
Abejonių buvo ir dėl kitko – globos namuose gyvena proto negalią turintys žmonės.
Ar jie priims, ar pavyks įgauti jų pasitikėjimą? Ar pačiai nebus morališkai per sunku daug laiko praleisti su neįgaliaisiais?
Už gerumą atsilygins gerumu
„Dabar jau mokausi nubrėžti ribą tarp savęs ir centrą lankančių jaunuolių. Bet kai savanoriavau, vakarais grįžusi namo ilgai galvodavau apie neįgaliuosius. Skambindavau draugams, pažįstamiems, gal gali dovanoti drabužių, kitokių daiktų, gal gali apsilankyti globos namuose“, – atviravo A.Žemaitytė.
Iš pradžių nesijautė visiškai saugi ir Pagrindinėje mokykloje. Išvydus aukštus, tvirtus neįgaliuosius buvo nejauku: maža kas gali nutikti, gal supyks – pastums, savo jėgų neapskaičiuos?
„Pamenu, paimdavo rašiklį į rankas, o aš mintyse jau baiminuosi, kad nesusivaldę juo neįdurtų“, – atviravo.
Pašnekovė tęsė, kad jai arba labai sekėsi, arba pati mokėjo gražiai sutarti. Ir būdama savanore, ir jau dirbdama Dienos centre pavojingų incidentų ji nepatyrė.
„Taip, šie žmonės yra kitokie, bet jie puikiai jaučia kitų emocijas. Ateisi pas juos su gerumu – ir atsilygins meile, nuoširdumu, paslaugumu“, – tikino.
Susipažinus dingo panika
A.Žemaitytė dabar jau juokėsi prisiminusi savo savanoriavimo pradžią Skemų pensione. Jai kliuvo skyrius, kuriame gyvena tik viena moteris, kiti – vyrai.
„Kur mane palikote? Ką daryti? Ne ne ne, aš čia nebūsiu, aš bijau“, – tokios pirmos mintys sukosi moters galvoje. Ji buvo pasiryžusi dirbti kad ir su sunkiais ligoniais, keisti sauskelnes, kad tik perkeltų į kitą skyrių.
Panika pradingo, kai tik susipažino su globos namų gyventojais. Ji pamatė, kaip žmonės nori išsipasakoti, išsikalbėti, iškloti savo gyvenimo istorijas.
„Skaudžiausia, kad jie turi artimųjų, bet šie niekad neaplanko. Arba atvažiuoja kartą per metus. Įsivaizduokite: 50-metis vyras guodžiasi, kad turi motiną, rašo jai laiškus, bet ši neatsako. Tuomet bando motiną pateisinti, svarsto, gal jos adresas pasikeitė ir ji laiškų tiesiog negauna“, – nuliūdo pašnekovė, tai prisimindama.
Išmokė svarbių dalykų
A.Žemaitytei buvo kilusi mintis pačiai surasti neįgaliųjų artimuosius, jiems parašyti, kokie jie yra reikalingi, kokie laukiami. Nuo sumanymo atkalbėjo draugė. Ji prašė pagalvoti, ar tokia emocinė našta nebus pačiai per sunki.
Pašnekovė svarstė, kad artimiesiems galbūt labai sunku matyti negalios ištiktus sūnus, dukras ar tėvus, bet vėlgi prašė pamąstyti apie neįgaliųjų jausmus.
„Iš pradžių kyla klausimų: už ką jiems tokia liga? Džiaugiesi, kad pats esi sveikas ir kad tavo šeima sveika. Antra vertus, neįgalieji tiek daug man pačiai davė, išmokė svarbių dalykų“, – tęsė.
Pagrindinis – džiaugtis dabartimi ir tuo, ką turi. Norėti galima įvairių dalykų, bet sveikata, artimieji, draugai, darbas, kelionės – didžiulis žmogaus turtas. Tik mes kažkodėl norime vis daugiau ir daugiau.
O neįgalieji, jeigu juokiasi, tai visa burna. Jei džiaugiasi – tai iš visos širdies. Jei apkabina – tai lyg patį brangiausią pasaulyje žmogų.
Jei reikės kažką pakelti – būtinai pakels, jei panešti – lenktyniaus, kas pirmas. Tereikia paprašyti. Moteris pabrėžė, kad jau ko nereikia neįgaliesiems – tai gailesčio.
„Aušrytė mus vis juokina“
Tiesa, būna, kad ir Dienos centre neįgalūs jaunuoliai supyksta, staiga susierzina. Tuomet darbuotojų užduotis juos nuraminti. Praeis keletas minučių – ir vėl plačiai šypsosis.
„Pabaru atsargiai, kad neįžeisčiau. Klausiu, kodėl tokia palaida bala, kodėl negirdi? Sužiūra, ima teisintis, kad girdi. Tuomet klausiu, tai kodėl savo daro, nors šimtą kartų kitko buvo paprašyti“, – pasakojo apie kasdienybę.
Kai tik jaunuoliai smarkiau susierzina, ima šaukti, A.Žemaitytė stengiasi reaguoti šaltai, ramiai, teiraujasi, kas atsitiko.
„Bandau viską paversti juokais. O jie vis kartoja, kad „ai, Aušrytė mus vis juokina“, – pasakojo.
Rokiškietė prisipažino, kad būna ir labai sunkių dienų, atrodo, viskas, daugiau nebeištvers, pakels balsą. Bet susivaldo, nes pyktis sukels tik dar didesnį pyktį. Juk viskas grįžta bumerangu.
„Kasdieniame gyvenime nelinkusi taikstytis su piktais išpuoliais, galiu ir atsikirsti, moku apsiginti. Bet suprantu – šie jaunuoliai taip elgiasi ne iš blogos valios, tiesiog nemoka susitvardyti“, – aiškino.
Moko mandagiai kalbėti
Užtat kaip gera, kad jaunuoliai vadina ją tiktai Aušryte, kai rytais džiaugiasi išvydę, apsikabina, pagiria, kaip gražiai atrodo, įjungia kompiuterį. Gal ir smulkmena, bet tiek daug parodo!
„Mokau jaunuolius paprastų dalykų – mandagiai kalbėti, nesikeikti, moteriai atidaryti duris ir praleisti pirmą, išsiplauti puoduką, susirinkti savo daiktus“, – vardijo savo pareigas.
O ir jaunuolių tėvus paprašo, kad namuose taip pat mokytų savo neįgalius vaikus būti savarankiškus. Juk tėvai ne amžini, koks bus jų vaikų likimas, jei nemokės nei apsirengti, nei susitvarkyti?
Ji tėvams aiškina, kad įpročius išugdyti galima tik bendromis centro ir šeimos jėgomis.
„Suprantu, kaip nelengva auginti neįgalų vaiką, kad jie pavargsta. Bet jeigu jie viską už vaikus namuose darys, mūsų pastangos irgi bus bevaisės. Kitos išeities nėra – tik ugdyti įpročius“, – įsitikinusi pašnekovė.
Moko saikingai puoštis
A.Žemaitytė pasakojo, kad centre yra jaunuolių, mokančių šiek tiek skaityti ir skaičiuoti. Bet dalis nemoka ir greičiausiai neišmoks, kiek pastangų bedėtum.
„Visą dieną gali kartoti, kiek jam metų. Tądien atsimins, bet kitą dieną – viskas vėl iš naujo“, – apgailestavo.
Todėl darant kad ir atvirukus Valentino dienai, vieni jaunuoliai širdutę moka ir apibrėžti, ir iškirpti, o kitiems be darbuotojų pagalbos tai per sunki užduotis.
Bet svarbu – kad stengiasi, kad dirba su visais, galvoja, kam atvirukus įteiks, kokius žodžius ištars.
„Mūsų jaunuoliai verkia su ašaromis, kai pasakome, kad bus atostogos ir centras nedirbs. Tolygu bausmei – jei kitą dieną negalės ateiti. Tai natūralu – kitų draugų jie ir neturi“, – kalbėjo rokiškietė.
Vienas maloniausių jų užsiėmimų – laikas, kai geria arbatą. Kas atsineša sausainių, kas obuolių, susėda prie vieno stalo, kikena, šnekučiuojasi.
Merginos labai mėgsta puoštis. Iš karoliukų gaminosi papuošalus: apyrankes, sages, raktų pakabučius.
„Aš nulakuoju joms nagus, padažau antakius, pašukuoju. Mokau, kad dažytis reikia saikingai“, – pasakojo.
Nardė, plaukiojo, matė delfinus
Pašnekovei rūpi ne tik žmonės, bet ir be šeimininkų likę, į gatvę išmesti gyvūnai. Išvydusi lauke besiblaškantį šunelį, parsiveda namo ir ieško šeimininkų. Koks džiaugsmas, kai jie atsiranda.
Laikinai priglaudžia ir katinukus, su kitais savanoriais ieško jiems saugių namų.
Iš kur tokia didelė širdis? Ar viso to galima išmokti?
A.Žemaitytė šypsojosi, kad ji užaugo 8 vaikų pulke. Tai mama išmokė mylėti žmones ir pasaulį.
Visai neseniai su broliais ir seserimis, jų šeimomis – iš viso 11 žmonių – savaitei buvo nuvykę į Egiptą. Nardė nuostabioje jūroje, plaukė jachtomis, buvo susitikę su delfinais, apžiūrėjo piramides. Ypatingą įspūdį padarė Kairas.
„Mums taip gera visiems drauge, esame labai laimingi vieni kitus turėdami. Labai juos visus myliu“, – atviravo rokiškietė.
Jis džiaugėsi, kad ir sūnus Kristupas auga paslaugus, silpnesnius užjaučiantis jaunuolis.
Savaitė taip prailgo
Ar galvojo apie darbą viešėdama Egipte?
To paklausta, A.Žemaitytė nusijuokė, kad ne, o vėliau prisipažino: pamatydavo centro į feisbuko paskyrą įkeltą nuotrauką ir žiūri, ką naujo jaunuoliai veikia.
Sekmadienį sugrįžusi iš kelionės, pirmadienį jau dirbo centre.
„Taip ilgai nebuvai“, – džiūgavo jaunuoliai.
Rokiškietė šypsojosi, kad gera širdyje matant, kaip neįgalieji jos pasiilgę. Ji dar papasakos jiems apie kelionę, parodys nuotraukų.
Ir visai nesvarbu, kad vieni supranta, kur yra Egiptas, kiti – ne. Svarbiausia – perteikti savo džiaugsmą, kurį patyrė keliaudama ir grįžusi.
