Adrenalino Gyčio gyvenime niekada netrūko. Vaikystėje jis mėgo karstytis medžiais, landžioti po apleistas vietas. Vėliau nemažai mėlynių įsitaisė skriedamas įvairiomis lentomis – riedlente, snieglente, vandenlente. Su virve šokinėjo nuo tiltų, aukštų uolų. Aukščiausia vieta, nuo kurios jam teko šokti, – 180 metrų aukščio skardis Zakinto saloje Graikijoje.
Kartą jis su bendraminčiais, užsiropštę Vilniuje ant Spaudos rūmų stogo, 30 metrų aukštyje žaidė badmintoną.
„Kurį laiką buvo atėjęs ir ramus periodas – studijos, darbai, bet galiausiai vėl panorau išplaukti iš saugaus uosto į banguojančią jūrą“, – vaizdingai kalbėjo reklamos agentūros INK skaitmeninių kanalų strategas.
Prieš kokius septynerius metus Gyčiui jo bičiulis alpinistas pasakojo savo kelionių įspūdžius. G.Burauskas, kuris jau buvo išbandęs nemažai ekstremalių veiklų, norėjo išmokti profesionaliai kopti į kalnus, tad užsirašė į alpinizmo kursus klube „Virvė laisva“.
Vėliau alpinizmo ekspedicijose jis išbandė laipiojimą uolomis, ledu, maišytą laipiojimą, kai lipama ledu ir uolomis. Visi kopimai jam teikė savotiško žavesio, tačiau labiausiai įtraukė laipiojimas ledo kriokliais. Iki pandemijos alpinistas kasmet išsiruošdavo į kelias keliones.
– Kuo ypatingas laipiojimas ledo kriokliais?
– Kai tik pabandžiau, buvo ir labai sunku, ir neįprasta. Ledas, kitaip nei uola, atrodė sunkiau prognozuojamas. Tai daug pastangų reikalinga pramoga.
Kita vertus, man tai buvo neblogas iššūkis susidoroti su baimėmis. Jau per pirmą ekspediciją supratau, kiek daug turiu išmokti. Įgijęs patirties suvokiau, kaip smagu kopti, koks gamtos grožis prieš akis atsiskleidžia. Gamtoje viskas išsigrynina, geriau atsiskleidžia šalia esantys žmonės. Kalnuose dingsta kasdienės problemos, atsiveria akimirkos žavesys.
– Kaip reikia pasiruošti ekspedicijai?
– Būtina išmokti naudotis ledkirčiais, katėmis, ledsriegiais, virvėmis ir kita specialia įranga. Būtinas ir fizinis pasirengimas – laipiojant dirba visas kūnas, o lipant stačiu ledu nemenkas krūvis tenka rankoms. Todėl svarbu laipiojimo praktika ir technika, mokėjimas paskirstyti krūvį, kuo daugiau jo perkeliant kojoms. Žinoma, labai norint ir nieko nemokantį galima užtempti į viršų, bet tai – menkas malonumas.
Pasirengimui svarbiausia – nuolatinės treniruotės. Kuo daugiau laipioji, tuo daugiau visko išmoksti ir palaikai sportinę formą.
Lietuvoje daugiausia treniruojamės salėse laipiodami kybiais arba nudžiūvusiais medžiais. Pastarosios treniruotės labiausiai primena laipiojimą ledo kriokliais. Kartais lipame ir tikru ledu Druskininkų arenoje.
– Ar psichologinis pasirengimas irgi svarbus?
– Alpinizme negali būti atsipalaidavęs, kitaip gali neišvengti nedovanotinų klaidų. Todėl stengiesi būti budrus. Alpinistai nėra neatsakingai rizikuojantys bepročiai. Visi sprendimai priimami gerai įvertinus riziką.
Yra tekę po kelių valandų žygiavimo apsisukti ir grįžti atgal, nes kopimo sąlygos tapo pavojingos.
Psichologiškai kelionėms nesiruošiu. Priešingai, jos mane paruošia psichologiškai. Laipiojimas man tarsi terapija, padedanti įveikti gyvenimo sunkumus. Žinau, kad jei įkopsiu į kalną, įveiksiu ledo krioklį, tikriausiai susitvarkysiu ir su kokiomis nors buitinėmis ar darbo problemomis. Kopiant patiriamos emocijos atgaivina ir išvalo galvą nuo nereikalingų minčių.
– Kaip renkatės krioklius?
– Ledo laipiotojai žino vietoves ir turi savo mėgstamus regionus ar slėnius.
Įdomu tai, kad ledo kriokliai kiekvienais metais kiek kitaip susiformuoja, todėl laipiojimo maršrutai kaskart gali būti vis kitokie.
Yra specializuoti leidiniai, internetas, kur galima pasižiūrėti maršrutus, įvertinti jų sudėtingumą, ir, žinoma, kolegos alpinistai, kurie dalijasi patirtimi. Dažniausiai pasirenki maršrutą pagal savo sugebėjimus ir oro sąlygas. Ekspedicijos vyksta šaltuoju sezonu.
Didžiausią įspūdį man paliko Lau Bijo krioklys Šiaurės Italijoje. Jis yra maždaug aštuoniasdešimties metrų aukščio, status, aplipęs milžiniškais varvekliais. Maršrutas nelengvas, bet vaizdas kerintis.
Ledo kriokliai gali būti neaukšti, bet platūs, jais gali laipioti per visą plotį įvairiais maršrutais.
Tokie geriausiai tinka treniruotėms, apšilimui arba naujokams. Mane jau vilioja ilgesni maršrutai, kur reikia kelių 50–60 metrų ilgio virvių. Tuomet gali visą dieną bandyti įveikti vieną krioklį ir dar žiūrėk, kad sugebėtum užlipti ir nulipti iki tamsos.
– Kiek ilgiausiai esate kopęs ledu?
– Ledo kriokliais laipiojame visą dieną, stengiamės spėti, kol šviesu, į atokesnius krioklius išsirengiame dar prieš švintant, kartais leidžiamės jau sutemus. Ilgiausias mano kopimas truko 31 valandą Kaukazo kalnuose Sakartvelo ir Rusijos pasienyje – tai buvo šiaurinės Ušbos viršūnės, kurios nemažą dalį sudarė statoka ledo siena, šturmas.
Išėjome į viršūnę apie antrą valandą nakties, o grįžome kitos dienos rytą. Tai buvo maišytas maršrutas – tai ledu, tai uolomis.
– Ką daryti, jei ilgai kopiant norisi valgyti, gerti, prispiria gamtiniai reikalai?
– Pasiimu maistingų batonėlių su proteinais. Jie padeda numarinti alkį. Žinoma, ir vandens, kartais arbatos termosiuką. Blogiausiu atveju galima sniego ar ledo išsitirpinti. Ekstremaliomis sąlygomis organizmas dažniausiai taupo kiekvieną gramą vandens, tad gamtiniais reikalais per daug netenka rūpintis.
– Tikriausiai lengviau lipti lengvesnio svorio žmogui? Ar alpinistams reikia sekti savo svorį, laikytis dietų?
– Tai individualu. Žinau gerai laipiojančių ir sunkių, ir labai lengvų alpinistų. Įvairaus kūno sudėjimo žmonės gali kopti, čia daug lemia techninės žinios, ištvermė ir pasirinktas maršrutas.
– Ar teko galynėtis su netikėtomis gamtos stichijomis?
– Oras kalnuose sunkiau nuspėjamas. Gali susiplanuoti įvairiausius maršrutus, bet oras parodys, kad niekur nelipsi ir kelias paras praleisi palapinėje, kol prasigiedrys.
Alpėse yra tekę pakliūti į audros debesį, kai netikėtai pradėjo žaibuoti. Jau grįžtant į stovyklą ėmė zirzti ausyse, po akimirkos zirzesys virto statinėmis iškrovomis į smilkinį. Apniko įvairios mintys. Bet suvokę, kad atmosfera įsielektrinusi, pasileidome bėgte žemyn, kol nenutrenkė žaibas.
– Dažniausiai atostogaujate žiemą?
– Bandau atostogauti kelis kartus per metus – ir žiemą, ir vasarą. Žiemą renkuosi laipiojimą ledu, vasarą – uolas ar ilgesnius maršrutus į kalnus. Įprastai į ekspedicijas išvykstu dešimčiai dienų.
– Kokias šventes esate sutikęs ekspedicijose?
– Ne kartą kalnuose sutikau Kovo 11-ąją ir Vasario 16-ąją. Tradiciškai per valstybines šventes iškeliame vėliavą. Kalėdų ir Naujųjų metų neteko sutikti išvykoje. Dažnai renkamės keliones kovo, vasario mėnesiais, kai dar šalta, bet dienos jau būna ilgesnės.
– Kopdamas į aukštumas spėjate pasigrožėti ir gamta?
– Šiaurės pašvaistė padarė didžiausią įspūdį. Leidžiantis nuo šlaito pasirodė šviesos ruožas, pamanėme, kad gal slidinėjimo trasos apšviestos. Bet geriau įsižiūrėję supratome, kad matome Šiaurės pašvaistę.
Alpėse stebėjau užklydusią „Neowise“ kometą. Visada, net ir fiziškai sudėtingomis akimirkomis, stengiuosi išlikti dėmesingas ir stebiu, kas vyksta aplinkui. Jau vien kalnai, ledo kriokliai yra įspūdingi. Svarbu neužsimerkti prieš tą grožį.
– Gal dėl pandemijos teko atšaukti ekspedicijas?
– Pandemija stipriai pakeitė planus, nes buvau numatęs nemažai kelionių. Laimė, į kelias dar spėjau išvykti. Vos grįžau iš Šiaurės Italijos, ir šalies sienos užsidarė. Tas pat nutiko grįžus iš Norvegijos.
Galiausiai užsidarė ir Lietuva. Dabar daug neplanuoju. Taupau atostogų dienas ir pasitaikius progai tikiuosi jas turiningai praleisti.
– Gal per pandemiją atradote naujų ekstremalių užsiėmimų?
– Susigalvojau rimčiausią ekstremalumą – tapau tėvu. Dukrytei Smiltei – vieni metai. Daug visko išmokau, bet vis dar atrandu sau naują sritį, gal todėl ir laipiojimai nuėjo į antrąjį planą.
– Kuo dar domitės?
– Dangus – mėgstamas mano stebėjimų objektas. Nemažai skaitau ir žiūriu dokumentikos astronomijos tema. Patinka fotografuoti gamtą. Fotografija – tarsi savotiškas dienoraštis, kuriame fiksuoju aplankytas vietas, nuotykius ir emocijas. Mėgstu mokslinę fantastiką. Daug pomėgių turiu, sunku tik viskam rasti laiko.
Dar speleologiją būtų įdomu išbandyti – po urvus palandžioti. Norėčiau nukakti už Šiaurės poliarinio rato, įkopti į daugiau nei 7000 metrų siekiančią viršūnę, įveikti WI-6 kategorijos krioklį. Norėčiau pamatyti visišką Saulės užtemimą, galbūt įsigyti teleskopą ir dažniau grožėtis dangumi.
– Aukščio tikriausiai nebijote, bet gal turite kitokių baimių?
– Aukščio bijau. Jei nebijočiau, savisaugos nebeliktų. Alpinistas turi jausti šiokią tokią aukščio baimę, žinoma, ne panišką. Turi suvokti, kad esi aukštai ir kad ten ne vieta elgtis neatsakingai.
Prieš pradėdamas kopti neretai jaučiu virpulį, tačiau jis praeina su pirmuoju ledo kirčiu.
– Ar dažniausiai kopiate vyriška kompanija?
– Esu lipęs į kalnus su labai šauniomis moterims ir su baltu pavydu stebėjau, kaip jos puikiai lipa. Kai kurios jų net buvo mano įkvėpėjos pirmuosiuose žygiuose.
– Ar pasitaikė, kad kalnuose kam nors pasidaro negera, sušlubuoja sveikata?
– Visko pasitaiko. Pats esu buvęs prie ribos, kai atrodo, kad tuoj akyse aptems, – nuovargis didžiulis, kuprinė spaudžia, oro trūksta. Alpinizme svarbu pažinti ir objektyviai vertinti savo galimybes, kad nesukeltum papildomų problemų komandai.
– Koks užplūsta jausmas, kai pasiekiate tikslą?
– Jei kopimas į viršūnę pareikalauja daug jėgų, užlieja pasitenkinimas. Tačiau jei dar laukia ilgas ir sunkus nusileidimas, neleidi sau per daug džiūgauti, atsipalaiduoti. Dažniausiai ilgai nesiilsime, nes stengiamės nusileisti šviesoje. Naktį ir oras būna šaltesnis, ir matomumas prastesnis. Viršūnė – tik pusiaukelė, o galutinis tikslas – sveikiems grįžti namo.
