Svetlana nuo mažens buvo atsidavusi sportui ir su juo siejo ateitį, tačiau meniškumo grūdas jos sąmonėje irgi seniai buvo pasisėjęs. Mokykloje technologijų mokytoja vis pagirdavo jos darbelius.
Kadangi buvo itin smalsi, paauglystėje daug ko išmoko: siūti ir megzti, nerti ir velti, dekoruoti baldus dekupažo technika. Mergina mėgdavo pagražinti senus drabužius – tai įdomesnėmis sagomis papuošdavo, tai vąšeliu apnerdavo ar karoliukais išsiuvinėdavo.
S.Šliževičienė prisipažino, kad jai artimi ir namų ūkio darbai, jei nuo jų padvelkia kūryba. Išklausiusi baldų restauravimo ir dekupažo technikos pradžiamokslį moteris nutarė atnaujinti miegamojo baldus.
Jie atrodė per tamsūs, tačiau žinodama, kad vyras Artūras nesutiks jų keisti, nusprendė pagudrauti. Artūrui kelioms dienoms išvykus ji sugalvojo baldus perdažyti. Rezultatas pranoko lūkesčius, o vyras, pamatęs atnaujintus baldus, žmonos paklausė, ar ji negalėtų ta pačia technika restauruoti miegamojo durų ir karnizų.
– Man sekėsi viskas, nes esu labai kruopšti. Bet vos išbandydavau kokią nors veiklą, norėdavau imtis ko nors naujo. Ne vienus metus vienturtę dukrą Atėnę (18 m.), perspektyvią daugiakovininkę, vežiodavau į treniruotes lengvosios atletikos manieže. Kol ji dvi valandas sportuodavo, aš skaitydavau, megzdavau, taip vienu metu atsirado ir karoliukai, – prisimena S.Šliževičienė.
– Koks buvo pirmasis papuošalas?
– Maždaug prieš šešerius metus Tėvo dienos proga sugalvojau nustebinti vyrą ir padovanoti jam savo rankomis suvertus karolius. Nusipirkau pusbrangių akmenų ir pasitelkusi fantaziją ėmiausi darbo.
Kaip tik tuo metu karolių vėrimas buvo atėjęs į madą. Juos nešiojo tiek moterys, tiek vyrai. Auksinės grandinėlės, kuriomis vyrai daug metų būdavo įpratę puoštis, jau buvo atgyvenusios. Karolius suvėriau savaip, nieko nekopijuodama. Vyrui papuošalas taip patiko ir prilipo, kad nenusiėmė, su juo ir miegojo, ir maudėsi.
Vėliau pradėjau domėtis ir akmenų reikšmėmis – kurie akmenys žmogui tinka pagal Zodiako ženklą, stiprina tam tikras savybes, gydo ar drąsina imtis iššūkių. Tuomet vyrui suvėriau dar vienus karolius pagal jo skorpionišką charakterį.
Karolius pamatę draugai pradėjo prašyti, kad ir jiems panašius suverčiau. Pagaminau karoliukus dukrai Atėnei, Artūro anūkėlei Paulai, dukros iš pirmos santuokos dukrytei, draugių vaikams.
Vaikiškiems papuošalams dažniausiai rinkdavausi agatą, kuris, manoma, yra stiprios apsaugos akmuo.
Buvo istorijų, sakyčiau, tiesiog mistinių, kai vaikas pametė karolius ir jam ėmė nesisekti. Daugelis eidami miegoti karolius pasidėdavo po pagalve.
Po kokių ketverių metų mano kūryboje atsirado įvairiaspalviai, įvairių formų „Swarovski“ kristalai.
Jie mane užbūrė ir iki šiol nepaleido.
– Ar galima sakyti, kad kūryba jums – tarsi psichologinė terapija?
– Taip, man tai kaip meditacija. Daugelis poilsiui renkasi pabuvimą prie jūros su knyga, o man tobulas poilsis yra žongliravimas kristalais, net ir įsitaisius paplūdimyje.
– Ar kurti papuošalus mokėtės iš knygų, interneto, specialistų?
– Iš pradžių kūriau vadovaudamasi nuojauta ir pasitelkusi moterišką logiką. Po kiek laiko susisiekiau su papuošalų kūrimo meistre iš Maskvos Polina Kuznecova. Supratau, kad ėjau teisinga kryptimi, bet dar daug naujovių ir gudrybių nesu perpratusi.
Labai patobulėjau per karantiną, kai atsirado daugiau laiko ir galimybių nerti į kūrybinius ieškojimus ir nuotolinius mokymus. Iš maskvietės lektorės išmokau naują papuošalų kūrimo techniką siuvinėjant Liunevilio vąšeliu. Išklausiusi teorinių ir praktinių mokymų kursą turėjau atlikti namų darbus, kursiniam darbui sukurti papuošalą.
Siuvinėjant Liunevilio vąšeliu audinys ištempiamas ant specialaus tvirto rėmo ir siuvinėjamas iš blogosios pusės. Galima naudoti perregimus šilkinius audinius, tiulį, organzą. Siuvinėti galima siūlais, suvertais kristalais, žvyneliais, karoliukais. Ši technika – daugybę amžių dvaruose, vienuolynuose kaupta iškilių meistrų siuvinėjimo aukso, šilko siūlais, perlais ir brangakmeniais patirtis.
Savo veiklos nevadinu darbu ir nenoriu, kad šis pomėgis virstų darbu, tad per daug nesireklamuoju. Kuriu savo malonumui.
– Ar sau esate sukūrusi daug papuošalų?
– Labai mėgstu papuošalus. Beveik į visus paltus esu įsisegusi kokią nors segę. Nors karantinas pakoregavo moterų aprangą ir jos dabar dažniau renkasi laisvą stilių, aš puoštis nenustojau.
Neseniai dukrą Atėnę išleidau studijuoti į Jungtines Amerikos Valstijas. Jos treneriui įdėjau dovaną – iš gintarų suvėriau karolius. Dukra sakė, kad treneris džiugiai įvertino rankų darbo papuošalą.
– Kas vienam gražu, kitam gali nedaryti jokio įspūdžio. Kaip jūs ieškote patrauklumo savo gaminiams, kad jie užkariautų kuo įvairesnių žmonių širdį?
– Sėkmės formulė labai paprasta – reikia mėgautis tuo, ką darai. Kai kuriu papuošalus, dažnai galvoju apie Kaune jau daug metų vykstantį grožio ir mados renginį „Kūrybos podiumas“. Ne kartą ir aš jame pristačiau savo kūrinius. Mano kuriami papuošalai pastebimi, žaižaruojantys, spindintys. Jie masyvūs, bet nesunkūs. Jie prabangūs, proginiai, skirti vakarui ar vestuvėms. Pastebėjau, kad šiuo metu moterys norėtų subtilesnių papuošalų, kuriais galėtų pasipuošti ir kasdien, tad ketinu grožio mėgėjoms pasiūlyti ir kuklesnių papuošalų.
– Turbūt ne vieną moterį savo kūriniais įkvėpėte pasitempti?
– Pasirinkusi dailų papuošalą moteris stengiasi pasitempti, kai kurios net garderobą pakeičia. Pavyzdžiui, vienai draugei šiek tiek nesisekė gyvenime ir ji pagalvojo, kad galbūt mano kurtas papuošalas pagyvins jos kasdienybę. Ir tikrai viskas pradėjo keistis jos gyvenime. Pirmiausia ji pakeitė automobilį, pamažu ėmė sėkmingai klostytis ir asmeninis gyvenimas, padaugėjo sėkmės. Draugė dabar sako, kad papuošalas privertė ją aukštai iškelti galvą. Kai sau patinki, pasitiki savimi, kai žmonės pamato tavo švytinčias akis, atsiverčia naujas gyvenimo puslapis.
– Kiek žinau, jūsų papuošalų yra įsigiję ir žinomi žmonės?
– Turėjau nemažai projektų su užsieniečiais. Latvijos dainininkė, praėjusių metų „Eurovizijos“ konkurso Roterdame dalyvė Samanta Tina (Samanta Poliakova) jau kokius trejus metus puošiasi mano papuošalais. Ji mėgsta scenoje pasirodyti įsisegusi masyvius, žėrinčius auskarus. Per pasirodymą „Eurovizijoje“ ji taip stipriai kratė galvą, jog stebėjausi, kaip nebijojo, kad auskarai išsilakstys.
Latvių dainininkė Jana Klavinia, sėkmingai pasirodžiusi Rusijos televizijos muzikinėje laidoje „Visi drauge!“ ir tapusi antrojo sezono nugalėtoja, o vėliau šios laidos komisijos nare, viešumoje dažnai segi mano auskarus. Ji susirado mane per socialinius tinklus ir paprašė paskolinti papuošalų, kol filmuosis.
Aš jai ne tik paskolinau, bet ir sukūriau vardinius auskarus. Šiuo metu Jana turi nemažai mano papuošalų. Prieš metus kūriau papuošalus „Sare Roma“ kolektyvui, kai jie ruošėsi didžiuliam koncertui. Tai buvo karūnos su gėlėmis ir centre išsiuvinėtais „Swarovski“ kristalais.
– Ar lengviau vadovautis tiksliais nurodymais, ar papuošalus kurti savo nuožiūra?
– Džiaugiuosi, kai pasitikima mano skoniu. Yra buvę, kad žmogus sudėlioja akmenukus, kaip jam atrodo gražu, bet iškart matau, kad niekas nederės. Kažkada buvau priversta atlikti viską pagal užsakovo pageidavimus, bet rezultatas nuvylė. Nuo tada žinau, kad kitas asmuo į kūrėjo darbą neturėtų kištis.
– Kas didžiausias jūsų kritikas ir patarėjas?
– Vyras Artūras. Jis – buvęs boksininkas, bet turi meninį polėkį. Juo labai pasitikiu. Neretai Artūras pasiima didinamąjį stiklą ir ieško mažiausių mano klaidelių, o labiausiai būna nepatenkintas, kai pagaminusi papuošalą iškart jo nenublizginu.
Jis sako, kad „Swarovski“ kristalai turi spindėti. Artūras mėgsta klasikinius spalvų derinius. Jei papuošalas juodos, šampano ar sidabro atspalvių, jam ypač patinka. O man reikia ryškių spalvų. Ir aplinkiniams patariu išlįsti iš juodos spalvos.
Dukra mano kūrinius vertina besąlygiškai. Todėl vos tik sukuriu ką nors naujo, mėgstu pasigirti savo šeimai.
Nors mus kausto pandemija ir verčia slėptis po kaukėmis, manau, kad negalima pamiršti grožio atributų. Jie suteikia pozityvumo, įkvėpimo. Kol buvo galima nešioti medžiagines apsaugos priemones, aš visas Atėnės drauges apdovanojau kristalais siuvinėtomis kaukėmis.
– Iš jūsų dukra Atėnė paveldėjo polinkį ir į meną, ir į sportą. Muzikos mokykloje ji baigė fortepijono klasę, šoko, dainavo ir tuo pat metu sportavo. Pernai vasarą pasaulio jaunimo lengvosios atletikos čempionate Nairobyje ji užėmė šeštąją vietą. Gal ir ją mokėte kurti papuošalus?
– Sportas jai tarsi tramplinas siekti gyvenimo viršukalnių. Amerikoje ji sportuoja, dalyvauja varžybose ir studijuoja. Norėtų įgyti profesiją, susijusią su tarptautiniu verslu, nors iš pradžių galvojo ateitį sieti su investicijomis.
Dukra visą laiką turėjo daug veiklų, tad rankdarbiams nebūtų užtekę laiko. Tačiau kartais ji paprašydavo pamokyti sukurti kokį papuošaliuką, kad galėtų pagaminti draugėms dovanėlių.
Matau, kad turi tam talentą.
– Ar papuošalus kuriate vienumoje, gal net naktims?
– Ne, naktimis nekuriu. Mėgstu rankdarbiais užsiimti šeimos rate, įsitaisiusi prie stalo. Negalėčiau atsiriboti ir užsidaryti tarp keturių sienų. Man reikia erdvės, šeimos ir televizoriaus. Būna, rodo kokį nors filmą, kurį aš tik viena akimi matau, bet man tiek ir užtenka.
– Pakiliai nuotaikai, gerai savijautai reikia ir fizinės veiklos. Užsiminėte, kad rytais su vyru bėgate 10 kilometrų ir bet kokiu oru maudotės vandens telkinyje.
– Energingai ir sportiškai praleistas rytas nuteikia kūrybiškam vakarui. Kadangi su vyru esame buvę sportininkai, į rytinį bėgiojimą žiūrime kaip į kasdienį darbą. Ir taip jau dvidešimt metų, išskyrus savaitgalius.
Išimčių nedarome net esant prastam orui. Bėgame ir per lietų, ir sningant. Nebėgame tik dėl ligos. Bet sloga nesiskaito.
Mes su vyru kaip kokie kareiviai į trasą išbėgame septintą ryto. Po kroso lendame į Lampėdžių karjero vandenį. Kai prasidėjo karantinas, ėmėme dar labiau grūdintis ir aktyviau sportuoti.
Per visus metus nei sloga, nei kosulys nekankino. Pernai žiemą lediniame vandenyje praleisdavome apie tris minutes, o šiais metais pasitarėme su specialistais ir nutarėme, kad nėra naudinga taip ilgai ten sėdėti.
Dabar vandenyje būname ne ilgiau nei minutę. Prie karjero pastatome automobilį įjungtu varikliu, kad sėdynės pašiltų. Išsimaudę įsisukame į chalatus, įsispiriame į šlepetes ir skubame atgal į mašiną. Automobiliui sustojus prie šviesoforo abu imame kūną stipriai trinti rankomis. Jei kas nors nufilmuotų, būtų labai linksma.
Kaimynai jau priprato mus matyti išlipančius iš mašinos su chalatais. Mums nereikia vienam kito raginti anksti keltis. Nors kartais galvoju, kad jei ne vyras, gal kiekvieną dieną nebėgiočiau, gal kitokia sportine veikla užsiimčiau. Bet mums kartu smagu, dar ir aplinkinius įkvepiame prie mūsų prisijungti. Toks rytinis pasportavimas – kaip narkotikas. Mes su vyru esame šiek tiek ekstremalūs – parašiutais leidžiamės, slidinėjame, nuo aukštų uolų į vandenį šokinėjame.
– Gal turite dar kokių nors grožio ir geros nuotaikos receptų?
– Iš prigimties esu pozityvus žmogus. Man reikia draugų, nemėgstu skųstis. O jeigu dar ir šeimoje viskas klostosi gerai, tai jau didžioji laimė.
