Tarptautiniame „Eurovizijos“ konkurse Helsinkyje 2007 metais Lietuvai atstovavusios muzikos grupės „4Fun“ ir jos vokalistės J.Ritčik kurį laiką nebuvo matyti didžiosiose arenose. Ar 20 metų gyvuojanti grupė nutarė sustoti ir užleisti muzikinę sceną jaunesniems?
„Tikrai ne“, – patikino J.Ritčik.
Muzikinę veiklą atlikėja prieš kelerius metus šiek tiek pristabdė, nes nutarė atsiduoti motinystės džiaugsmams ir rūpesčiams – augino jauniausią sūnų Tomą (10 m.). Vėliau koncertai ir kūrybinė veikla priverstinai nutrūko dėl pandemijos.
Tačiau kai pernai pavasarį vėl atsivėrė keliai koncertinei veiklai, Julija nutarė nerti į muzikinius vandenis.
„Jau turime sukūrę pakankamai dainų naujam albumui, kurį planuojame išleisti šiais metais. Su kolektyvu repetuojame porą kartų per savaitę, kiek tik galime, koncertuojame.
Šiuo metu grupėje esame trise: aš, gitaristas Justas Jasenka ir bosininkas Rimantas Jasenka. Ketvirtas grupės narys, mano vyras būgnininkas Laimonas Staniulionis, yra įsipareigojęs didesniam projektui – groja Sauliaus Prūsaičio grupėje“, – paaiškino J.Ritčik.
– Ar nejaučiate metų slėgimo, nebijote konkurencijos, juk kasmet atsiranda vis naujų atlikėjų ir grupių? Kaip stengiatės neprarasti gerbėjų?
– Be abejonės, išsilaikyti aukštumoje vis sudėtingiau. Muzikinei veiklai reikia nuolatinių pastangų. Pandemija atnešė sąstingį, kai net norėdamas negalėjai nieko padaryti. Grįžę į muzikines vėžes bandome aktyviai dirbti, nes jei nieko nedarysi, tavęs niekam nereikės.
Turime nemažai ištikimų gerbėjų. Džiugina ir tai, kad į koncertus ateina ir jaunesnių žmonių.
– Ar jūsų grupėje būta daug pokyčių?
– Per kelerius pirmus grupės gyvavimo metus pasikeitė du gitaristai ir bosininkas, o prieš 2007 metų „Euroviziją“ susiformavo penkių muzikantų kolektyvas. Po kiek laiko vienas narių pasuko solinės karjeros link. Likome keturiese ir nuo tada nesikeičiame.
Mūsų atliekama muzika kadaise buvo labiau rokenrolinio ar kantri skambesio. Laikui bėgant atradome akustinį skambesį. Kartais pasitelkiame naujus instrumentus.
Kažkada per Kalėdas dovanų gavau bandžolėlę. Šis instrumentas man taip prilipo prie rankų, kad atsirado ir džiazo kūrinių, įdomių akustinių interpretacijų.
– Kokį laiką galėtumėte pavadinti grupės „4Fun“ aukso amžiumi?
– Didžiausio pripažinimo sulaukėme po 2007 metų „Eurovizijos“ konkurso. Po to keleri metai buvo nuostabus šuolis į viršų, atnešęs daug koncertų, dėmesio, bendradarbiavimo galimybių. Bet sakyti, kad tas laikas buvo geriausias, o po to nieko nenutiko, negalėčiau.
Uždirbti iš muzikos smagu, bet pagrindinis motyvas yra galimybė kurti tai, ką jauti, ir muziką perteikti taip, kaip nori.
– Ar dalyvauti nacionalinėje „Eurovizijoje“ sugalvojote tikėdamiesi išplėšti pergalę, ar norėjote balade „Love Or Leave“ atkreipti į save publikos dėmesį?
– Nacionalinę „Eurovizijos“ atranką laimėjome iš trečio karto. Į visas atrankas ėjau su mintimi, kad tai savitas konkursas. Reikia turėti patrauklią dainą ir sukurti įdomią scenografiją. Aišku, tikėjomės, kad didžiojoje „Eurovizijoje“ labiau pasiseks.
Likome arčiau galo, tačiau patirtis neįkainojama. Yra tekę dalyvauti tarptautiniuose bliuzo, kantri muzikos festivaliuose, tačiau „Eurovizija“ – išskirtinis renginys, kito tokio nežinau. Įspūdį palieka tai, kaip viskas sustyguota, kiek tam skirta išteklių, koks scenos įgarsinimas, šviesos, organizacinio ir techninio personalo darbas.
Kita vertus, buvo keista, kad ten viskas sukasi lyg konvejeriu, žmogiško bendravimo, kurio sulaukiau kituose festivaliuose, beveik nebuvo.
Visi stengėsi susitelkti į savo pasirodymus, nes ten būdamas jauti didelę atsakomybę savo šaliai.
– Gal po dalyvavimo konkurse pavyksta nuspėti, kas jį laimės?
– Vienas „Eurovizijos“ gerbėjų klubų turi tinklalapį ir rengia išankstines apklausas. Ankstesnių konkursų dalyviai sudarinėja išankstinius geriausių dainų dešimtukus. Ir mūsų grupė jau daug metų spėja galimus lyderius.
Mes turime galimybę iš anksto susipažinti su dalyviais.
Bet spėjimai tik patvirtina, kad „Eurovizija“ – finalinės dienos renginys, nes kai vertini dainas iš anksto, nesusidarai tikslaus vaizdo – vienos šalys pateikia savo atrankų pasirodymą, kitos – jau nufilmuotą muzikinį klipą.
Garsas, kokybė ir atlikimas skiriasi nuo to, ką matai klipe ir didžiojoje „Eurovizijos“ scenoje.
Žinoma, ryškios dainos gerai nuskamba ir iš anksto. Kai 2017 metais nugalėjo portugalas Salvadoras Sobralis, mes su Laimonu savo dešimtuke jam skyrėme pirmąją vietą. Daug nulemia išskirtinumas, tų metų nuotaika, sėkmė. Pernai konkursą laimėjusius italus įrašėme į dešimtuką, bet nemanėme, kad jie taps nugalėtojais. Pasirodydami didžiojoje scenoje jie kur kas labiau sublizgėjo.
– Ką pati kuriate? Susidaro įspūdis, kad jus veikia sentimentai, rudeninė nuotaika. Pavyzdžiui, pernai ir užpernai sukūrėte dainas dviem anapilin iškeliavusiems atlikėjams – prancūzui Charles’iui Aznavourui ir latviui Valteriui Fridenbergui – atminti.
– Neretai iš sentimentalių jausmų atsiranda dainos. Pastebėjau, kad ruduo yra metas, kai natūraliai atsiranda ilgesys, kyla minčių apie žmogaus gyvenimo ratą – pradžią ir pabaigą.
Kūrybinis varikliukas labiau įsijungia, kai nutinka kokie nors skausmingesni dalykai. Yra ir linksmų dainų, bet jų mano kūryboje mažiau.
Dainos „Kai ruduo ateina“ melodija ir mintis kilo, kai šį pasaulį paliko vienas žaviausių senosios kartos Prancūzijos dainininkų Ch.Aznavouras.
Žavėjausi jo balso tembru, melodingomis dainomis ir nepakartojama atlikimo maniera. Šviesus liūdesys, susipynęs su ilgesinga rudens nuotaika, įkvėpė sukurti dainą.
Pernai rudenį išleidau dainą „Kaip tu ten?“, skirtą latvių dainininkui V.Fridenbergui atminti. Jis buvo dueto „Walters & Kazha“, kuris 2005-aisiais atstovavo Latvijai „Eurovizijoje“ ir užėmė penktąją vietą, narys. 2018 metais jis mirė nuo vėžio. Valteriui buvo vos trisdešimt.
Mus 2007 metais suvedė „euroviziniai“ keliai, nuo tada palaikydavome ryšį, 2008 metais įrašėme bendrą dainą „With U“, kuri buvo šiltai sutikta tiek Latvijos, tiek Lietuvos klausytojų.
Toks ankstyvas Valterio išėjimas mane labai paveikė. Aš labai prisirišu prie žmonių, todėl būna skaudu, kai jie pasitraukia iš šio pasaulio anksčiau, negu norėtųsi.
– Ne mažiau vietos nei muzika jūsų gyvenime užima pedagoginis darbas. Ar visada pavyksta rasti bendrą kalbą su mokiniais? Gal tenka ir balsą pakelti?
– Dirbu Šiuolaikinės mokyklos centre, vyresniųjų klasių moksleivius mokau anglų kalbos.
Džiaugiuosi, kad bent jau pamokos vyksta ne nuotoliniu būdu. Man smagiau bendrauti gyvai.
Žinoma, kartais su paaugliais būna nelengva. Šiaip man labiau patinka dirbti su vyresniais moksleiviais. Įdomu su jais pasikalbėti, išgirsti, ką jie mano.
– Moksleiviai tikriausiai žino, kad esate dainininkė. Gal per pamokas kartu padainuojate?
– Kartais padainuojame. Pastebėjau, kad dainavimas padeda mokytis kalbos. Kai kurie paaugliai jau laisvai kalba angliškai.
Jie domisi muzika, atmintinai moka nemažai sunkių dainų tekstų.
Dainavimas ir atpalaiduoja, ir leidžia smagiai leisti laiką. Kartkartėmis stengiuosi atsinešti kokią nors dainą, tinkamą einamai temai. Prieš Kalėdas visose klasėse dainavome kalėdines dainas. Smagu, kad galiu atsinešti į klasę gitarą ir paakompanuoti.
– Ar esate griežta mokytoja?
– Nesu griežta. 25 metus dirbu mokykloje ir vis pagalvoju, kad gal reikėtų būti griežtesnei. Bet bandau su jaunimu rasti kalbą, stengiuosi juos skatinti siekti tikslų. Mano manymu, baimė, kad gausi blogą pažymį ar kitokią nuobaudą už neatliktą darbą, yra blogiausia.
Reikia, kad žmogus pats išsikeltų sau siekius.
– Esate trijų sūnų mama. Kokia buvote ir esate jų mokymosi atžvilgiu?
– Tarp mano vaikų – labai didelis amžiaus skirtumas. Vyriausiam sūnui Ivanui – 29-eri. Jis yra profesionalus sportinės gimnastikos atstovas, gyvena Vokietijoje.
Antram sūnui Aivarui – 22 metai, jis mokosi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, groja klarnetu. O mažajam Tomui – dešimt, jis eina į ketvirtą klasę. Jam reikia skirti dėmesio, kontroliuoti mokymąsi.
Saviugdai nepaleidau nė vieno vaiko. Buvo ir reikalavimų, ir šiokių tokių nuobaudų, bet griežtų bausmių nebuvau linkusi taikyti. Stengdavausi žodžiais pasiekti jų sąmonę. Griežtumas dėl griežtumo nelabai ką duoda.
– Ar visi jūsų vaikai gabūs muzikai?
– Džiaugiuosi, kad visi sūnūs muzikalūs. Vyriausias nuo mažens užsiėmė sportu. Buvo jaunių gretose tarp Lietuvos gimnastų, po to išvyko į Vokietiją ir liko ten sportuoti. Šiuo metu mokosi medijų vadybos ir laisvalaikiu didžėjauja. Kai buvo mažas, puikiai dainavo. Dabar šiek tiek pagroja gitara, kuria savo muziką, groja renginiuose, profesiją norėtų sieti su renginių organizavimu. Vokietijoje jis dirba universiteto radijo stotyje. Klausiausi – jam puikiai sekasi.
Aivaras groja klarnetu, jis – Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros studentas.
O mažasis muzikos mokykloje mokosi groti būgnais ir lanko fortepijono pamokas. Tomas turi puikią muzikinę atmintį, net pavydžiu, kaip greitai jis išmoksta tekstą. Tik jam praverstų turėti daugiau kantrybės.
– Praėję metai jums buvo ypatingi tuo, kad paminėjote 50 metų sukaktį. Gal ta proga pasidovanojote blondinės įvaizdį? Juk iki tol jus buvo įprasta matyti tamsiais plaukais.
– Pirmą kartą mano įvaizdis visiškai pasikeitė prieš važiuojant į „Euroviziją“ Helsinkyje. Stilių mums kūrė Aleksandras Pogrebnojus, Vida Simanavičiūtė ir Karina Leontjeva. Jie nutarė, kad reikėtų man plaukus nukirpti trumpai ir sugrąžinti natūralią spalvą, kuri yra tamsiai kaštoninė.
Taip atrodžiau, kai buvau paauglė, bet vėliau buvau užsiauginusi ilgesnius plaukus. Nuo „Eurovizijos“ laikų esu trumpaplaukė. Vėliau plaukai pradėjo žilti ir kelerius metus netgi mėgavausi natūraliai pražilusių plaukų vaizdu.
Bet pernai Laimonas, kuris yra juodaplaukis, bet jau kelerius metus dažosi šviesiai, pasiūlė man tapti blondine. Sulaukiau apvalaus jubiliejaus ir tai buvo gera proga atsinaujinti.
– Kokia esate šeimininkė, gal mėgstate sukiotis virtuvėje?
– Nesu skrupulingos tvarkos šalininkė, mėgstu kūrybinę aplinką. Man visada labiau rūpi kiti dalykai. Jeigu reikėtų rinktis – eiti repetuoti ar užsiimti namų ruoša, tikrai pasirinkčiau repeticiją. Kai reikia susitvarkyti, susitvarkau. Gaminti mėgstame kartu su Laimonu, prie viryklės stovi tas, kuris tuo metu laisvesnis. Yra keletas patiekalų, kurie man pavyksta.
Kai į namus sugrįžta Ivanas, o tai nutinka ne dažniau kaip du kartus per metus, tuomet jam verdu barščius. Kažkada močiutė išmokė kepti itin švelnius ir plonus lietinius. Patiekiu juos su įvairiausiais priedais. Kasdienybėje mėgstu gaminti patiekalus, kurie skanūs, nesudėtingi ir neatima daug laiko.
– Su vyru Laimonu abu esate muzikantai. Ar niekada nebūna trinties, nesusikalbėjimo, konkurencijos?
– Kartais mūsų vizijos skiriasi. Esame dėl to nemažai ir pasiginčiję. Būna, kad kiti du grupės nariai kantriai laukia, kol rasime bendrą sutarimą.
Grupė „4Fun“ yra mūsų bendras kūrinys. Tad, kad ir ką darytume, tai ne tik mano, bet ir Laimono nuopelnas. Kai jam buvo pasiūlyta groti S.Prūsaičio grupėje, aš net nudžiugau.
Tai nereiškia, kad jis nedalyvauja mūsų grupės gyvenime, bet tai daro kur kas mažiau.
Dabar, kai grojame trise, daugiau idėjų ateina iš mūsų gitaristo Justo.
Tokiu būdu kūryba pasisuka nauju kampu, o to mums visiems reikėjo, nes kai užsistovi savo įprastame rate, sustingsti. Pokyčiai visada yra į naudą.
