– Koks yra naujausias jūsų pirkinys?
– Naujausią pirkinį grąžinau. Pastaruoju metu beveik viską perku internetu, nes labai patogu. Pirkau bėgimo batus. Į darbą galiu visą mėnesį tais pačiais batais vaikščioti, o bėgimo batų turiu aštuonias poras namuose ir dvi darbe. Jei sniegas, vienais bėgi, jei ledas – kitais, vasarą – dar kitais. Kadangi internetu pirkdamas negali pasimatuoti, teko grąžinti.
– Ar atsimenate tokį pirkinį ar investiciją, kurie gerokai pakeitė jūsų gyvenimą?
– Prisipažinsiu, kad iš vyriško smalsumo man patinka testuoti viską, kas atsiranda nauja elektronikos srityje, susiję su kompiuterizacija. Iš dalies bandau save pateisinti, kad jei dirbi su technologijomis, privalai pats jas išmėginti.
Neseniai išbandžiau pirštines, kurios leidžia spausdinti tekstą viena ranka, tiesiog baladojant į stalą arba per koją. Išbandai ir supranti, kad tik viena dešimtoji tokių daiktų iš tikrųjų yra patogūs naudoti.
Tiesa, kartais atrandi ką nors tikrai patogaus. Pastarąjį mėnesį bandau suderinti bėgimą su filmų žiūrėjimu ir esu labai patenkintas. Bėgioju su vaizdo akiniais.
Anksčiau klausydavau garsaknygių, bet yra daug vaizdo medžiagos, dokumentikos, kur negali surasti atitikmens knygose. Pasiteisino tik, ko gero, dešimti akiniai, kuriuos naudojant neskauda galvos pusantros valandos bėgant ir žiūrint filmą, o aplink matant 70 procentų erdvės.
Kai bėgi naktį su prožektoriumi ant galvos, apsikabinėjęs išmaniaisiais laikrodžiais ar vaizdo akiniais, praeiviai kartais keistai nužvelgia, tarsi kokį ateivį. Bet man labai svarbu derinti viską ir ieškoti efektyvumo visur.
– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?
– Labai priklauso nuo pirkinio. Stambieji pirkiniai, investicijos tikrai apgalvoti, o smulkiuosius, ypač elektroninius žaisliukus, viską, kas malonu, lemia ir emocijos.
Kai perki pagautas emocijos, paskui dvi savaites bandai sau pritaikyti vaidindamas, kad tai naudinga, o galiausiai numeti. Tuomet pasiteisinu, kad žmogus ir neprivalo būti visada viską apgalvojanti būtybė. Kita vertus, kiekvienas turi teisę į savo silpnybes.
– Ar turite kokią nors silpnybę, kuriai negailite pinigų?
– Anksčiau buvau labai užsidegęs dėl laikrodžių, o dabar iš jų liko tik nenaudojama kolekcija. Bet kai atėjo išmaniųjų laikrodžių era, kurį laiką svarsčiau bandydamas suprasti, kas man svarbiau – emocija ar praktiškumas.
Nuo vaikystės mane itin žavėjo mechaniniai sudėtingi laikrodžiai, jiems jaučiu simpatiją. Bet po metų vidinės kovos pagaliau praktiškumas laimėjo. Juk patogu turėti išmanųjį laikrodį, ypač kai daug sportuoji.
– Kokia jūsų pinigų filosofija?
– Nesutinku su tuo, kad pinigai yra sumąstytas materialus blogis. Sakyčiau, pinigai savaime yra neutralūs – tai tik instrumentas. Klausimas – kam tu juos naudoji.
Gali panaudoti pinigus savo gerovei ar kitų žmonių gerovei. Kaip atsargos jie yra vieni galingiausių pasaulyje. Jeigu pinigus moki panaudoti gerovei, laisvei, savo ir savo giminės rytojui užtikrinti, kaip galima teigti, kad tai yra blogis?
Viskas priklauso ne nuo jų kiekio, o kaip tu moki jais naudotis. Kartais mane nustebina koks kolega ar pažįstamas, kuris turi daug pinigų, bet neturi fantazijos, ką su jais daryti.
– Koks posakis galėtų taikliai apibūdinti jūsų požiūrį į pinigus?
– Galėčiau perfrazuoti vieną posakį, kuris man labai patinka, – galiausiai žmogus privalo elgtis atsakingai. Originalus šis posakis yra apie galią, padėtį, fizinę jėgą. Bet tinka ir kalbant apie pinigus.
Pinigai be atsakomybės gali tapti blogiu. Ir kuo daugiau galios tau yra duota, tuo didesnė tavo pareiga. Kai vienas nuo kito neatitrūksta, yra tobula.
– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?
– Pagrindines žinias gavau universitete. Ir liūdnai suvokiau – tos žinios buvo didelis atotrūkis laiko ir praktiškumo atžvilgiu. Kas buvo aktualu prieš 50 metų ir pateko į vadovėlius, dabar gali būti visai neaktualu.
Tad jei reikėtų paskirstyti dalimis, tik penktadalis mano žinių atėjo iš universiteto. Tada į priekį vedė fizinis poreikis, smalsumas. Per vėlai supratau, kad uždirbti pinigus ne taip svarbu, kaip juos išgelbėti.
– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais?
– Konkrečių pamokų nesu gavęs, nes pinigų tiesiog mažai turėjome. Paskutiniais sovietmečio metais buvau paauglys, ir kadangi pinigų nebuvo, tai jie ir nerūpėjo.
Ryškiausiai atsimenu pinigų pasikeitimą. Pamenu, ateina nešini atlyginimu tėvas su mama ir supranta, kad rytoj tų pinigų jau nebebus. Tas jausmas, kai pinigai dega rankose kaip karšta bulvė.
Prisimenu tą skubotumą, kai reikėjo bet ką pirkti, nes kitądien jau negalėsi. Tuo metu, jei pavykdavo nupirkti Vokietijos markę ar JAV dolerį, jauteisi saugiai, bet dabar nei euras, nei doleris to saugumo neužtikrina. Jokių specialių pamokų ar filosofijos nebuvo.
– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?
– Samdomo darbo nesu dirbęs, tad algos niekada nesu gavęs. O pirmieji uždarbiai buvo dar mokykloje, kai ką nors pirkdavau ir parduodavau, nesvarbu, kas tai būdavo, – džinsai, ausinukai. Pavadinčiau tai Laukiniais Vakarais. O tais laikais tai vadinosi spekuliacija, dabar tai – antreprenerystė.
– Nuo ko, jūsų nuomone, priklauso žmogaus finansinė sėkmė?
– Platus klausimas, bet aš jį susiaurinsiu. Visą žmonijos istoriją egzistavo dvi svarbiausios pajamų rūšys. Viena – atlyginimas už darbą, kita – iš investicijų į kapitalą.
Istorinių lūžių metu pasiskirstydavo svoris, kaip dalijasi tarpusavyje uždirbamus pinigus kapitalas ir darbas. Esminis lūžis buvo 1972 metais, kai JAV doleris buvo atskirtas nuo aukso standarto. Nuo tada atlyginimai už darbą padidėjo vos 15 procentų, o grąža iš kapitalo – 300 procentų.
Gera žinia, kad šiuolaikinis pasaulis netrukdo bet kuriam žmogui tapti kapitalistu. Bet kokie pinigai, investuoti į fondus, akcijas, automatiškai yra investuojami į kapitalą ir ima duoti grąžą.
Jei sąmoningai planuoji savo gyvenimą, gali pasirinkti: taupyti ir kada nors įsigyti, pavyzdžiui, būstą, prasiskolinti į ateitį, nusipirkti jį iškart arba trečias variantas – pasirinkti strategiją išleisti šiuo metu mažiau, bet investuoti ir nuolat gerinti savo ateitį.
Kodėl tai pasidarė svarbu dabar? Nes prieš kelerius metus įvyko dar vienas lūžis. Technologijos auga taip sparčiai, kad po keliasdešimt metų žmogaus darbo nebereikės. Jis galės dirbti, bet jau nebus būtina. Kapitalas bus 100 procentų pajėgus sukurti vertę ir ją paskirstyti.
Man patinka Norvegijos pavyzdys. Jei šiandien visi norvegai nustotų dirbti, vien iš kapitalo prieaugio, kurį valdo centrinis fondas, kiekvienam gyventojui galėtų parūpinti po 25 tūkst. JAV dolerių per metus.
Išvada – darbo poreikis mažėja. O kapitalo grąža kyla iki begalybės. Robotai, robotizuota gamyba, dirbtinis intelektas yra pajėgūs kurti gerovę vis didėjančiu tempu, o grąža atitenka ne darbui, bet kapitalui.
Tad jei šiais laikais nesupranti, nedalyvauji investavime, po 10 metų valstybė bus pajėgi tau mokėti minimumą, kuriuo patenkinsi būtiniausius instinktus, bet visa kita dalis bus ne tau.
Žmogaus pasirinkimas yra pasitenkinti minimumu arba siekti gyventi geriau. Anksčiau žmonės galėjo savo gyvenimą finansuoti iš darbo ir santaupų, bet dabar norėdamas būti nepaliktas šalikelėje privalai tapti kapitalistu. Esu apskaičiavęs, kad jeigu dirbi ir neinvestuoji, trečdalį savo gyvenimo dirbi veltui. Šiaip gyvenime sveika suprasti, kas yra pinigai, kas yra investicijos, kas yra finansai.
– Ar sutinkate, kad pinigai gali sugadinti žmones?
– Taip, žinoma. Man paliko įspūdį eksperimentas „Visata 25“. Prieš 50 metų mokslininkai sukūrė tobulas sąlygas pelėms. Maisto ir vandens sočiai, niekuo nereikia rūpintis. Pirmas etapas buvo nesunkiai prognozuojamas ir banalus – pelės dauginosi.
Antras etapas buvo netikėtas – vienos pelės tapo agresyvios, ėmė pjauti viena kitą, o kitos pasidarė apatiškos. Trečias etapas – visa populiacija nugaišo.
Eksperimento pavadinime skaičius 25 atsirado todėl, kad mokslininkai, negalėdami patikėti, jį kartojo būtent tiek kartų. Išvada ta pati: kai duodi viską, visos pelės nugaišta.
Viena interpretacija yra tokia, kad gamta nėra sukūrusi organizmo, kuris nekovotų su aplinka. Kova su aplinka yra gyvenimo sąlyga. Taigi didelis pinigų kiekis irgi gali reikšti kovos su aplinka nebuvimą ir nevesti niekur.
Domiuosi istorija ir šis senovės Egipto pavyzdys gerai tai atspindi: dažniausiai faraonų vaikų mirties priežastis buvo savižudybė, nes kai viskas padėta ir nieko nereikia daryti, atsiranda apatija. Norint nepakliūti į šiuos spąstus, būtinas sąmoningumas: nuo sistemingo sportavimo iki gyvenimo prasmės suradimo, iššūkių išsikėlimo.
– Ką manote apie tuos turtingus žmones, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams, teigdami, kad jie turi patys užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?
– Man toks požiūris patinka. Vienas šio požiūrio šalininkų yra „Microsoft“ įkūrėjas Billas Gatesas. Už to glūdi supratimas, kad privalai duoti pakankamai išteklių jiems startuoti. Dalis mano dienos darbo yra susiję su startuoliais ir esu pastebėjęs tokį dalyką: jei startuolis per anksti gauna per daug pinigų, greičiausiai jis neišgyvens pirmų metų. Ir atvirkščiai – kuo mažiau gauna, tuo didesnė sėkmės tikimybė. Nes kai turi daug išteklių, kyla pagunda pačiam nieko nedaryti, visas paslaugas pirkti, o kai išteklių nepakankamai, kad viską galėtum nupirkti, tai lavina išradingumą, protą.
– Ar, jūsų nuomone, reikia atsidėti pinigų juodai dienai ir kiek? Kaip jūs pats darote?
– Nei žmogui, nei organizacijai neturėti atsargų duobėms išlyginti yra neatleistina. Žmogus, kurio rezervas yra vieno mėnesio atlyginimas, labai rizikuoja. Gyvenimas rodo, kad būna visko. Kalbant apie atsargų dydį, esu girdėjęs įvairių patarimų: kad galėtum pragyventi nuo pusės metų iki dvejų.
Mano asmeninė nuostata tokia, kad reikia apsirūpinti atsargomis iki gyvos galvos, o tik tada pirkti brangius automobilius. Gal tai per daug pesimistiškas požiūris, bet esu girdėjęs ir dar pesimistiškesnių. Pagal juos pirmiausia reikia pasirūpinti savo likusiu gyvenimu, tada anūkų gyvenimais ir tik tada pirkti mašinas bei salas.
– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?
– Žodį „svajonė“ pakeisčiau „tikslu“. Svajonė yra per daug abstraktu, maždaug būtų smagu, kad tai įvyktų. O tikslas yra pasirinktas sąmoningai ir jo siekiama. Gali pasiekti, bet gali pakeliui ir paklysti.
Abstrakčiai svajoti man nebūdinga, o tikslų turiu ilgalaikių. Kryptis, kuria dedu pastangas, tai minėta decentralizacija ir žmonių skaitmenizavimas.
Esu labai įsigilinęs į blokų grandinės (angl. „blockchain“) technologijas, į kriptovaliutų pasaulį, mane tai žavi. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad reikia būtinai pirkti kriptovaliutos. Čia yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Tik pridurčiau, kad nereikėtų investuoti į jas daugiau nei vieno procento savo kapitalo, nes tai pernelyg žalia technologija. Ypač jei neišmanai, tai tavimi gali ir pasinaudoti.
Mane žavi mintis, kad pasitelkę šiuolaikines technologijas žmonės be tarpininkų yra pajėgūs savarankiškai kurti daug sistemų, platformų, infrastruktūros procesų, kur visiems vienodos teisės. Mane žavi tokios idėjos, tad skiriu tam laiko. Dalis interesų yra socialinio pobūdžio, dalis – komercinio.
– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?
– Tikrai ne šimtu procentų. Bet pinigai yra priemonė ir jei juos tinkamai panaudosime, jie gali suteikti daug laisvės.
– Ką manote apie labdarą? Ar kokia nors forma ja užsiimate?
– Man būdinga, kad jeigu į ką nors susitelkiu, užbaigiu iki paskutinio milimetro. Stengiuosi neviešinti, bet imuosi nemažai socialinių iniciatyvų. Tikrai nemaža mano veiklos ir pajamų dalis nukreipta į labdarą.
Pastarųjų metų mano projektas yra žmonių pilietiškumo skaitmenizavimas. Man patinka tiesioginio žmonių dalyvavimo sprendimuose idėja. Pavyzdžiui, Šveicarijoje žmonės daug ką sprendžia referendumais, netgi tokius dalykus kaip tilto statymas.
Pinigų skyrimas yra tik maža dalis. Man rūpi ne nuraminti sąžinę paaukojant pinigų, o pasiekti tikslą, kad kiekvienas centas duotų rezultatų. Supratau, kad svarbu investuoti ne daugiau pinigų, o daugiau laiko, nes grąža iš tavo žinių, patirties, kontaktų labai didelė. Taigi šiemet turiu dvi misijas – piliečių balso teisės skaitmenizavimą ir edukaciją, švietimą.
– Kaip renkate dovanas kitiems – stengiatės, kad kaina atitiktų daikto kokybę, ar perkate neskaičiuodamas?
– Neturiu jokios sistemos pirkdamas dovanas. Gal labiau žiūriu kaip į simbolinį dalyką, geraširdiškumo, draugiškumo gestą. Vaikystėje liko požiūris, kai dovanos laukdavai kaip vertingo daikto.
– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?
– Kadangi dovana yra labiau simbolis ar dėmesio išraiška, grąžinti tiesiog uždrausta. Ją priimi kaip geranoriškumo ženklą, o ne kaip praktišką daiktą. Žinoma, praktiško panaudojimo būna mažai.
Visi aplinkiniai jau suprato, kad man patinka dovanos, turinčios kalorijų vertę. Kitaip tariant, esu saldumynų mėgėjas. Arba dar yra tinkama valiuta, turinti laipsnių išraišką. O kokių nors praktiškų daiktų jau seniai niekas nedovanoja.
Svajonių slėnio pradininkas
- Ilja Laursas gimė 1976 metų gegužės 2-ąją Kaune. 2002 metais baigė ekonomikos studijas Vilniaus universitete. Būdamas studentu iš pradžių buto nuomai Vilniuje užsidirbdavo vakarais mokydamas anglų kalbos, o netrukus pradėjo verslą.
- 2004 metais I.Laursas įkūrė didžiausią pasaulyje atvirą mobiliųjų programėlių bendrovę „GetJar“, kuri sulaukė investicijų iš Silicio slėnio ir netrukus buvo perkelta į Jungtines Amerikos Valstijas. Bendrovė „GetJar“ Pasaulio ekonomikos forumo buvo pripažinta 2011-ųjų technologijos pradininke, žurnalas „The Times“ apie ją rašė kaip apie vieną iš dešimties naujausių bendrovių, kurios pakeis visų gyvenimą, o I.Laursui buvo įteiktas Europos metų vadovo apdovanojimas. 2014 metais „GetJar“ buvo parduota kinų bendrovei.
- 2013 metais I.Laursas išleido knygą „Verslas naujai“, kuri buvo pripažinta bestseleriu Lietuvoje negrožinės literatūros kategorijoje. Knygoje daugiausia dėmesio skiriama svarbiausiems įmonės kūrimo principams šiuolaikiniame pasaulyje.
- Apie I.Laursą režisierė Neringa Medutytė sukūrė dokumentinį trumpametražį filmą „Svajonių slėnis“ („Dream Valley“, 2014 m.).
- Nuo 2014 metų per įkurtą rizikos kapitalo fondą „Nextury Ventures“ I.Laursas investuoja į aukštųjų technologijų sritis, tokias kaip 3D spausdinimas, naujausios technologijos, dalijimosi ekonomika, mobilusis ir išmanusis sportas.
- I.Laursas taip pat yra investicinio fondo „Nextury Technology Fund“ valdybos pirmininkas. Fondo turtas investuojamas į technologijų sektoriaus bendroves, įtrauktas į vertybinių popierių biržų sąrašus visame pasaulyje.
- Lietuvos verslininkas ir investuotojas I.Laursas buvo pripažintas Europos metų vadovu (Europos verslo spaudos asociacija), vienu Europos technologinių lyderių („Wall Street Journal“), vienu iš 20 ryškiausių verslininkų (Baltijos verslo forumas), pateko į „10 startuolių, kurie keičia pasaulį“ sąrašą (žurnalas „The Times“), technologijų pradininku (Davoso pasaulio ekonomikos forumas).
