Tada Lina, pati auginanti tris vaikus, pradėjo ieškoti daugiau informacijos, kaip galima padėti LGBTQ+ vaikus auginančioms šeimoms, ir netikėtai pažiūrėjo internetinę TV laidą „Spalvos“, kur kalbėjo tokių vaikų mamos bei tėčiai. Ir nusprendė prie šių žmonių prisijungti – jai norėjosi padaryti kažką, kad tokiems jaunuoliams ir jų artimiesiems Lietuvoje gyventi būtų lengviau, nes dabar, neabejoja pašnekovė, jiems yra labai sunku.
Taip Lina tapo nevyriausybinės organizacijos „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ (tai yra asociacijos „In corpore“ padalinys) viena iš steigėjų. Būtent šiai organizacijai Andrius Tapinas pervedė daugiau nei 3000 Eur, teismo jam priteistus iš Petro Gražulio.
Taigi su Lina pasišnekėjome apie tai, kaip bus leidžiami tie pinigai, ir apie tai, kodėl jai taip skauda širdį dėl LGBTQ+ vaikų.
– Dvi jūsų organizacijos įkūrėjos yra tokių vaikų mamos, tad jų reakcija suprantama, o jūs esate tokio vaiko teta – kodėl taip jautriai sureagavote? – pirmiausia paklausiau Linos.
– Aš LGBTQ+ žmonių teises palaikiau nuo seno, tik tą dariau tyliai, o kai su tokiu žmogumi susidūriau savo aplinkoje, panorau kalbėti apie tai garsiai ir imtis veiklos.
– Kaip konkrečiau apie savo sūnėno netradicinę orientaciją sužinojote ir kaip reagavote iš pradžių?
– Įtarimų, kad taip gali būti, turėjau ir seniau, o galiausiai per pandemiją man apie tai netyčia prasitarė mano mama. Tai, pasirodo, buvo mūsų šeimos „metų paslaptis“. Man ją išdavusi mama apsiverkė, o aš ją raminau, sakiau, kad jis gi neserga mirtina liga ir mes dėl to nemylėsime jo mažiau.
Labai džiaugiuosi, kad dabar mano mama anūką palaiko – galėtų už jį mūru stoti. Jeigu ji būtų jam priešiška, manau, mūsų bendravimas būtų apribotas.
– Taigi jums norisi sesės vaiką palaikyti ir ginti nuo priešiškumo. O ar jam to reikia?
– Manau, sūnėnui (jis jau pilnametis) dabar, pajutus mūsų palaikymą, tapo ramiau. Ko gero, jis labiau atsipalaidavo, jam tapo lengviau gyventi ir net mokslai geriau sekasi.
Juk daugelis jaunų žmonių kenčia pajutę, kad jie yra kitokie, nei dauguma, jiems sunku su tuo apsiprasti ir save priimti, o jeigu dar artimieji priešiški, tai situacija itin sudėtinga.
Sunku ir tokių vaikų tėvams, dažnai jie bijo apie tai kalbėti, bijodami visuomenės priešiškumo – manau, mano ir bendražygių mamų drąsa juos paskatins nebijoti.
Kiek žinau, sūnėnas buvo sulaukęs priešiškumo, užgauliojančių žinučių internete, nors nieko baisesnio nebuvo nutikę.
– Turbūt tokius geranoriškus artimuosius, kaip jūs, turi tik nedaugelis LGBT vaikų?
– Jokie tėvai nešokinės iš džiaugsmo, sužinoję, kad jų vaikas homoseksualus. Kad su tokia žinia susitaikytų, turi praeiti kažkiek laiko. Deja, kai kurie artimieji su tuo susitaikyti visai nelinkę. Teko girdėti apie atvejus, kai tėvai už tai vaikus išvaro iš namų. Arba vaikai šią žinią slepia, kad tėvai nenutrauktų finansavimo, kol jie baigs studijas.
Būta ir atvejų, kai tėvai vaikui pasako, kad jau geriau jis būtų miręs nei homoseksualus – įsivaizduokite, kaip vaikas po tokių žodžių turi jaustis.
Baisiausia, žinoma, tuomet, kai LGBTQ+ vaikai neatlaiko visuomenės ar artimųjų priešiškumo ir nusižudo – pasitaiko ir tokių atvejų.
– Kai kurie priešininkai komentaruose rašo, kad šiais laikais priklausyti LGBT kone madinga. Ką jūs jiems atsakytumėte?
– Kokia tai gali būti mada, jei jos laikydamasis jautiesi visuomenės priešu, o šeima tave atstumia? Na, gal koks vienuolikmetis ar dvylikametis ir gali kažką leptelėti apie homoseksualumą, norėdamas maištauti, tačiau paprastai viskas būna daug rimčiau.
Būna ir taip, kad artimieji jau susitaikę su tuo, kad vaikas priklauso LGBTQ+ bendruomenei, o jis pats savęs dar nepriima tokiu, koks yra, ir kenčia. Jiems mūsų bendruomenė „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ (joje yra ne tik mamų, bet ir tėčių) ir mėgins padėti.
– Ką konkrečiau jūsų organizacija veikia ir ką ketina nuveikti?
– Gautų iš Andriaus Tapino lėšų dėka įsteigėme psichologinės pagalbos apmokėjimo fondą „Tu esi toks pat“. Čia finansinės paramos galės kreiptis tie LGBTQ+ žmonės ar jų artimieji, kurie dėl finansinių priežasčių neišgali gauti kokybiškos psichologinės pagalbos (iš fondo lėšų bus apmokama didžioji psichologinės konsultacijos dalis).
Taip pat planuojame knygos tėvams apie LGBTQ+ vaikus leidybą, nes lietuvių kalba tokios literatūros nėra. Juk su tuo susidūrus kyla daug klausimų, tarkim, translytiškumo tema tikrai yra sudėtinga. Tačiau baimė dažnai kyla iš nežinojimo, o kai visuomenė geriau supras, kad šie žmonės – tokie patys, kaip visi, tai ir supratingumo daugės.
Planuojame ir kitaip šviesti visuomenę, dalyvauti susitikimuose su politikais ir pan.
Tokių vaikų tėvams, kuriems dėl jų neramu, norime pasakyti: nebijokite, jūs ne vieni, tokių šeimų Lietuvoje daug. Ir jeigu susibursime, mums ir mūsų vaikams bus ramiau.
– Ką pasakytumėte tiems žmonėms, kurie sako: tegul tie gėjai būna sau ramiai, bet ko jiems reklamuotis?
– Kai tai išgirstu, klausiu, kaip būtent jie reklamuojasi. Išgirstu, kad rengia visokius paradus. Tada paklausiu, ar pats pašnekovas buvo tokiame parade ir žino, kas ten vyksta? Ten susirenka paprasti žmonės, tokie, kaip visur. Aišku, yra nedidelė dalis tokių, kurie atrodo iššaukiančiai ar yra linkę provokuoti (juos labiausiai ir rodo žiniasklaida), bet dauguma dalyvių nenori nieko erzinti ar, juolab, kažkam pakenkti.
– Taigi jūs pati dalyvaujate LGBT paraduose?
– Pernai dalyvavau pirmą kartą, tai buvo „Kaunas Pride“. Vykau ten su savo vyru ir dukra (vienas mano sūnus kartu vykti negalėjo, o kitas sūnus yra nusiteikęs priešiškai). Tame renginyje man labai patiko, atmosfera buvo gera, dalyviai – šviesūs žmonės. Būtinai šį birželį dalyvausiu tarptautiniame „Baltic Pride“ parade Vilniuje ir kitus kviečiu atvykti.
