Nors „Trijų panterų“ pasirodymai scenoje atlikėjoms kelia šiltus prisiminimus, jos sėkmingo laikotarpio neaprauda ir nesiilgi.
„Panteroms“ šlovingus laikus primena ne tik nuotraukos, bet ir išsaugotas jų pačių įvaizdis – moterų šukuosenos išliko tokios pat. Kad dainininkės atrodytų skirtingai, anuomet kirpėjas R.Tallat-Kelpšaitei parinko varinę plaukų spalvą, R.Juzukonytei – juodą, N.Vilkanauskaitei – gelsvą.
Dabar sopranų net dėl išvaizdos nesupainiosi – užkrečiančiu juoku pasižymi rausvaplaukė Raimonda, švelniu kalbėjimo tonu išsiskiria juodaplaukė Rasa, sodriu balsu – blondinė Nomeda.
„Viskam savas laikas. Nieko negali ilgėtis, džiaugiesi gyvenimu ir prisiminimais, eini toliau. Kai pagalvoji, kiek vaikystėje turėjai draugų ir kiek jų liko, supranti, kad laikas labai greitai bėga“, – patikino Vilniaus Broniaus Jonušo muzikos mokykloje dirbanti ir retkarčiais koncertuojanti R.Juzukonytė.
Prieš dešimt metų klasikinių kūrinių atlikėja išsikraustė iš Vilniaus ir su šeima įsigijo sodybą netoli jo – Karvio kaime puoselėja japoniškąjį sodą ir priima svečius pailsėti gamtos prieglobstyje. Tad iširus „Trijų panterų“ projektui operos atlikėja nestokoja naujų įspūdžių ir patirties.
„Įsigiję brūzgynus kuriame gamtą – popieriuje ir sodyboje. Prieš trejus metus pradėjome kviesti svečius, pirmiausia mus atrado užsieniečiai iš Izraelio, Japonijos, Vokietijos, Skandinavijos šalių. Per pandemiją sodybą labiau pamėgo lietuviai, kai viskas buvo uždaryta. Teritorija erdvi, šeimos viena nuo kitos įsikuria toli“, – apie naują veiklą pasakojo R.Juzukonytė.
Jeigu svečiai žino, kad sodybos šeimininkė – operos atlikėja, paprašo jos padainuoti. „Kartais tenka ir pakoncertuoti namuose“, – patikino Rasa.
Kam R.Juzukonytei reikėjo kaimo turizmo sodybos? „Mes patys nežinome, kas glūdi galvoje. Galbūt man kadaise norėjosi užsiimti architektūra, dizainu, nes tai labai patinka. Jeigu prie ko nors prisilieti iš širdies, viskas pavyksta. Nieko negalvoju, ką ši diena siūlo, tą ir darau. Gyvenimas trumpas, negali sau leisti liūdėti, gyventi prisiminimais. Kol rankos ir kojos juda, turi eiti į priekį“, – tikino atlikėja.
Karvio kaime Rasa jaučiasi pritapusi, nes gerai sutaria su bendruomene. Kiekvieną sekmadienį R.Juzukonytė gieda Karvio bažnyčioje, po mišių su bendraminčiais vaišinasi arbata, diskutuoja. Nieko daugiau nereikia iki visiškos laimės.
„Kiekvienas turime kūrybos gyslelę, tik užsidarome savo kiautuose su slogiomis mintimis ir jos neišlaisviname. Nėra ko piktintis ir liūdėti, geriau imtis kurti“, – tikino pašnekovė.
Tokio pat požiūrio išblėsus populiarumui laikosi ir vilnietė R.Tallat-Kelpšaitė, savo profesinius įgūdžius skirianti pedagoginei veiklai ir darbui Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.
„Jau praėjo daugiau nei dvidešimt metų, kai susikūrė „Trys panteros“. Tai buvo aname šimtmetyje“, – prisiminusi praeitį nusijuokė Raimonda.
Akademinį dainavimą B.Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje dėstanti R.Tallat-Kelpšaitė patikino, jog anuomet nereikėjo susitelkti į vadybą, kad „Trys panteros“ staigiai išpopuliarėtų. Jau po pirmo koncerto atlikėjos sulaukė kvietimų dainuoti. Dabar, kai įvairių žanrų atlikėjų yra daug, vadybininkams reikia pasistengti juos išreklamuoti.
„Mums atrodė normalu ir nieko išskirtinio, kad joks valstybinis renginys neapsiėjo be mūsų. „Trys panteros“ dainuodavo pagrindinėse šventėse, todėl buvo aktyvus koncertinis gyvenimas. Kai dainuoji teatre, į koncertus žiūri kaip į papildomą užsiėmimą, pramogą, malonumą“, – praeitį prisiminė R.Tallat-Kelpšaitė.
Koncertuoti tokiu tempu Raimonda dabar vargiai ar galėtų: „Visos esame atitinkamo amžiaus, mūsų energija nebe tokia. Dabar atlikėjai tik dainavimu užsiima, o mums pedagoginis darbas atima labai daug jėgų, energijos.“
Anuomet atlikėjoms tarsi be didelių pastangų sekėsi atverti koncertų sales ir užkariauti melomanų širdis, nes jos buvo žinomos iš vaidmenų teatruose. Tuo metu klasikos kūrinių atlikimas išgyveno aukso amžių, o popatlikėjų nebuvo tiek daug kaip dabar. Pastariesiems reikėjo labiau pasistengti norint užkariauti didžiąsias scenas.
Vyresnė karta „Tris panteras“ dar prisimena. Pasitaiko, kad jų kontaktus išsaugojo kai kurie renginių organizatoriai, todėl atlikėjos kartais sulaukia prašymo padainuoti, juk yra žmonių, kurie pageidauja būtent jų.
R.Tallat-Kelpšaitė suskaičiavo, jog „Trijų panterų“ istorija, patyrusi pakilimų ir nusileidimų, truko aštuoniolika metų.
Dabar atlikėjos scenoje susitinka retomis progomis, tačiau jos bendrauja šeimomis.
„Trys panteros“ turi tradiciją susitikti per gimtadienius. Suvažiavusios su artimaisiais pasveikinti sukaktuvininkės operos atlikėjos būtinai drauge padainuoja kokį nors kūrinį iš auksinių ansamblio laikų repertuaro. Kolegės vis pasijuokia iš juokingų nutikimų, kai anuomet dainavo scenoje.
Kaunietė N.Vilkanauskaitė nepamiršo, kad siauroje vieno restorano scenoje tykodavo pavojus nuo jos nusiversti. Kadangi Nomeda stovėdavo „Trijų panterų“ viduryje, žengdama žingsnį vis įsikibdavo į plačius kolegių sijonus, kad netyčia nenugriūtų.
Juk atlikėja negalėdavo išstovėti lyg statula, todėl ši gudrybė apsaugojo nuo netikėtumų, galimų traumų.
„Netikėta, kad daug kas vis dar prisimena „Tris panteras“. Tai buvo labai malonus laikotarpis. Mus netikėtai subūrė, tokio sopranų trio nebuvo, todėl buvome ant bangos“, – prisiminė Kauno valstybinio muzikinio teatro atlikėja bei Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos docentė N.Vilkanauskaitė, dar dirbanti ir dviejose muzikos mokyklose.
Nomedą šildo prisiminimai iš „Trijų panterų“ laikotarpio: „Buvome labai mėgstamos politinės grietinėlės – tikrai buvome premjero A.Brazausko numylėtinės. Buvo smagu pakoncertuoti ir su „Trimis tigrais“.
Kompozitorius Tomas Kutavičius mums netgi specialiai parašė „Giesmę apie Karmen“. Šis projektas įėjo į kiekvienos mūsų gyvenimo istoriją, karjerą.“
Nors kiekviena atlikėja skirtingo charakterio, didelių nesutarimų tarp „panterų“ nebuvo.
Nomeda prisiminė, jog pyktelėdavo, jei kuri nors kolegė vėluodavo į repeticiją, nes jai labai svarbu punktualumas.
Dėl programos atlikėjos pasiginčydavo, tačiau joms tai atrodė natūralu, nes viena iš kitos jos reikalavo labai daug.
„Kai daug reikalaujama, kartais įsižeisdavome. Tačiau tai trukdavo tik akimirką, dėl kokybės neleidome sau pykti, lenktyniauti, kuri esame geresnė“, – pasakojo pašnekovė.
N.Vilkanauskaitė įsitikinusi, kad „Trijų panterų“ laikas baigėsi todėl, kad dabar daug greičiau keičiasi kartos: „Duodame kelią jauniems. Ir jaunimo kelias dabar trumpėja – scenos amžius nėra ilgas, todėl ir mums laikas nulipti. Esu už tai, kad klausytojai prisimintų gerai, nereikia laukti, kol publika pasakys: „Gal jau užtenka.“
Ansamblio krikštamotė – D.Bilevičiūtė
- „Trijų panterų“ istorija prasidėjo 1999 metais. Šio projekto autorė buvo atlikėja Daina Bilevičiūtė, buvusi R.Juzukonytės bei N.Vilkanauskaitės kurso draugė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
- Tuo metu D.Bilevičiūtė garsėjo kaip populiaraus „Klasikos metamorfozių“ projekto kūrėja, jame jau skambėjo R.Juzukonytės, N.Vilkanauskaitės balsai. Vienoje sostinės gatvėje sutikusi iš tęstinių studijų Grace, Austrijoje, grįžusią R.Tallat-Kelpšaitę projekto autorė pasiūlė prisijungti prie jos kurso draugių. Taip ir susikūrė trio.
- Pavadinimą ansambliui staigiai sugalvojo pirmo koncerto vedėja – išėjusi į sceną pranešė, jog „Trims tigrams“ (operos solistų Vladimiro Prudnikovo, Virgilijaus Noreikos, Eduardo Kaniavos trio) meta iššūkį „Trys panteros“.
- Atlikėjoms toks pavadinimas buvo netikėtas, jos turbūt nebūtų tokio rinkusios. Bet tai iškart prilipo sudainavus pirmą kūrinį – Kiaros „Bolero“. Nuo to karto „Trys panteros“ sulaukė kvietimų koncertuoti.
- Didžiausios sėkmės „Trys panteros“ sulaukė 2000-aisiais ansamblio vadybininke tapus Alantai Denisenkienei, kuri 2004 metais žuvo nuo sutuoktinio rankos.
- Tuo laikotarpiu „Trys panteros“ atliko populiarias programas su „Trimis tigrais“, roko atlikėjais Povilu Meškėla, Česlovu Gabaliu, Vladu Kovaliovu, šokio grupe „Beat Street“, kuri jau iširusi.
- Po tragiškos A.Denisenkienės mirties „Trys panteros“ dar šešerius metus intensyviai koncertavo be vadybininko pagalbos. Vėliau koncertų rengimu užsiėmė viena atlikėjų bičiulė.
- „Trys panteros“ į sceną dabar kopia tik išskirtinėmis progomis. Pastarąjį kartą trijulė dainavo 2021-ųjų vasarą Kretingoje.
- Visos trys atlikėjos daugiausia laiko skiria pedagoginiam darbui. Dabar tai pagrindinė gija, siejanti R.Juzukonytę, R.Tallat-Kelpšaitę ir N.Vilkanauskaitę.
- „Visos esame pedagogės, todėl pasikalbame apie mokinius. Džiaugiuosi, jog Raimondos auklėtiniai visada patenka į „Dainų dainelę“. Mano mokiniai taip pat dainuoja šiame televizijos konkurse“, – tvirtino geriausios mokytojos vardą šiais mokslo metais pelniusi kaunietė N.Vilkanauskaitė.
