Senelio rankraštis pasakojo giminės istoriją
„Po senelio mirties tvarkydami namus radome storą jo rankraščių knygą. Toje knygoje senelis vaizdžiai aprašė visą giminės istoriją bei savo prisiminimus“, – mena pasvalietis istorikas Gražvydas Balčiūnaitis.
Ta nepaprasta ranka parašyta knyga jaunam vyrui padarė didelį įspūdį. O ir pats senelis jį visada traukė, nes galėjo daug visko papasakoti.
Taigi pasvalietis neabejoja, kad istoriko smalsumą paveldėjo būtent iš Vaškuose gyvenusio senelio.
„Aš norėjau studijuoti tik istoriją. Mano tėvas – geologas, o mama ir sesuo grynos tiksliukės – draugauja su skaičiais, bet manęs šitai netraukė. Man netgi nebuvo svarbu, nei kur po studijų dirbsiu, nei kiek uždirbsiu“, – neslėpė 41 metų vyras, visų vadinamas Pasvalio krašto patriotu.
G.Balčiūnaitis atiduoda duoklę ir savo mokytojams – mokyklose, kuriose jis mokėsi, istorijos mokytojai tikrai buvę geri.
Mokytojauti – ne jam
Studijų laikai išgrynino pasvaliečio interesus, pomėgius. Taip atsirado kryžiai.
Baigęs istorijos studijas Vilniaus universitete ir grįžęs gyventi į gimtąjį Pasvalį jis jau žinojo, kad „inventorizuos“ rajono kryžius – pabandys visus juo surasti išsibarsčiusius pakelėse, prie sodybų, suskaičiuos, suskirstys.
Vėlgi pasisekė, kad jaunam istorikui neteko ilgai ieškoti darbo – jį mielai priėmė Pasvalio krašto muziejus.
Kadangi rajone trūko istorijos mokytojų, jaunas vyras sutiko dirbti ir Ustukių mokykloje mokytoju.
„Pradėjus dirbti mokykloje, teko imtis pedagogikos studijų. Iš pradžių darbas su mokiniais buvo labai įdomus. Bet po kelerių mokytojavimo metų supratau, kad grįžtamasis ryšys vis dėlto per menkas. Šiuolaikiniams vaikams praeitį perteikti nelengva. Gal ir pats „išsisėmiau“ arba tiesiog neturiu pedagogo pašaukimo, todėl atsiradus kitoms galimybėms, atsisakiau mokytojo darbo“, – atviravo istorikas.
Tačiau jis patikino, kad iš Ustukių mokyklos išsaugojo gerus prisiminimus.
Tikslaus skaičiaus nežino
G.Balčiūnaičiui kur kas įdomiau buvo dirbti muziejuje, o savaitgaliais sėsti ant dviračio ir pasileisti vieškeliais – rinkti istorijas iš visų rajono kampelių.
Dabar pagrindinė jo darbovietė yra rajono savivaldybė. Jis dirba kultūros vertybių vyriausiuoju specialistu. Bet jo saldi silpnybė – kryžiai – ir čia nesikerta su pareigomis.
Pasvalio rajone praėjusio šimtmečio pradžioje buvo pastatyta daug paminklų ir kryžių, jų nemažai yra išlikę iki šių dienų, tad G.Balčiūnaičiui yra ką veikti.
Pasvalietis prisipažino, kad tiksliai net nežino, kiek jo kartotekoje yra įregistruota kryžių ir paminklų. Tačiau gali konstatuoti viena – jų krašte yra išlikę tikrai nemažai tokių vertybių. Jas apžiūrint knieti išsiaiškinti ir visas atsiradimo istorijas.
Kryžių išgelbėjo dvi seserys
Pasak istoriko, anuomet buvo įprasta paminklus, ypač kryžius, statyti įvairiausiomis progomis. Sodiečiai ąžuolinius kryžius sodybų kiemuose statė vestuvių, vaikų gimimo progomis ar paprasčiausiai norėdami apsisaugoti nuo negandų.
Brangesni granitiniai kryžiai dažniausiai buvo statomi kaimų kryžkelėse ar svarbiose kaimui vietose.
Daugiausia paminklų iškilo Lietuvos nepriklausomybei jubiliejiniais 1928 ir 1938 metais.
Nors kiekvienas paminklas turi unikalią savo istoriją, tačiau yra ir tokių, kokiomis negalima nesididžiuoti. Istorikas tai puikiai žino.
„Prieš trejus metus Pumpėnų miestelyje, prie bažnyčios, lygiai po 90 metų vėl buvo pastatytas kryžius, kurį nuo sunaikinimo išgelbėjo dvi sesutės. Dar ir dabar žmonės pamena, kaip 1960 metais mergaitės grindiniu link varpinės tempė sunkų metalinį kryžių. Jaunosios pumpėnietės kryžių paslėpė varpinėje už senų klausyklų. Ir tik praėjus daugiau nei pusei amžiaus viena iš drąsuolių papasakojo apie tą paslėptą lobį. Taigi1928 metais pavasarininkų statytas kryžius vėl puošia Pumpėnus“, – didvyrišką istoriją prisiminė pašnekovas.
Paminklą atidengė pats prezidentas
G.Balčiūnaitis patikino, kad bene garbingiausiai buvo atidengtas paminklas Pušaloto bažnyčios šventoriuje. 1928 metais į jo pašventinimo iškilmes atvyko net pats prezidentas Antanas Smetona. O paminklo modelis buvo eksponuojamas Paryžiaus pasaulinėje parodoje 1937 metais.
„Pušaloto šaulių būriui kilo idėja pagerbti žuvusius draugus savanorius. Architektas Vladas Švipas suprojektavo unikalią laiptuotą piramidę. Trikampėje sienelėje žalvario raidėmis sudėliojo žodžius „Garbingai žuvę dėl Lietuvos laisvės“. Viršuje įkomponavo Vyčio kryžių, o kitoje sienelės pusėje –
Gedimino stulpus bei karinę simboliką. Pušaloto savanoriams skirtas paminklas, nors ir gerokai suniokotas, atlaikė sovietmečio naikinimo bangą“, – tiesiog didžiavosi G.Balčiūnaitis.
Saločių dvasininkams obeliskas niekaip neįtiko
Istorikas pasakojo, jog ne visais naujais paminklais žmonės džiaugėsi. Štai Saločiuose 1928 metais pastatytas septynių metrų aukščio obeliskas sulaukė didžiulio vietos tikinčiųjų pasmerkimo. Pasipiktinimo neslėpdami katalikai, skatinami priešiškai nusiteikusių kunigų, statiniui lipdė įvairiausius epitetus, netgi vadino „nešvęstu balvonu“, „nudegusiu trobos kaminu“.
„Obelisko viršūnėje žvilgėjo žemės rutulys, persmeigtas kardu – kaip drąsus pareiškimas, kad Lietuva iškovojo sau vietą tarp kitų pasaulio šalių. 1919 metų lapkričio 12 dieną Saločiuose lietuviai sumušė bermontininkų pajėgas, todėl vietos žmonės paminklą siejo būtent su šia pergale. Bet vien todėl, kad vos per mėnesį „išdygęs“ obeliskas neturėjo numatyto simbolio – katalikiško kryžiaus, katalikai ir pasipiktino. Vietoj kryžiaus besipuikuojantį žemės rutulį oponentai tiesiai šviesiai vadino obuoliu, neturinčiu nieko bendra su pagarba žuvusiesiems“, – skandalingą pasienio miestelio istoriją papasakojo pašnekovas.
Obeliskas tada nebuvo nugriautas, bet taip ir liko, pagal žmonių liudijimus, nepašventintas.
Į kryžių paieškas – vienas
G.Balčiūnaitis neslepia to, kad jam širdis sąla keliaujant po rajoną ir renkant gyventojų pasakojimus apie sodiečių kiemuose pastatytus kryžius.
Medinius sodybų sergėtojus laikas negrįžtamai sugadino. Kad ir tvirčiausio ąžuolo kryžiai sunkiai sulaukia šimtmečio.
Taip bekeliaudamas ir besižvalgydamas po visus rajono kampelius, istorikas sugaišo beveik aštuonerius metus. Tik „sugaišo“ šiuo atveju nereiškia veltui sugaišto laiko.
Į visus žygius jis visuomet išsirengdavo vienas. Imdavo dviratį ir paspausdavo pedalus.
„Niekada neužsibrėždavau tikslo numinti tiek ir tiek kilometrų. Man svarbesnis yra atradimo džiaugsmas. Į sodybos teritoriją įžengdavau nešinas tik fotoaparatu – kad šeimininkai suprastų, jog man svarbu nuotraukos, kad klaidingai nepamanytų, jog esu koks metalo grobstytojas“, – paaiškino istorikas.
Jam pasitaikydavo įvairių pašnekovų – vieni norėdavo papasakoti visą savo gyvenimo istoriją ir net dovanų įdėdavo, kiti būdavo piktai nusiteikę. Su pastaraisiais net nesistengdavau užmegzti pokalbio – ką gali su tokiais kalbėtis...
Labiau jam širdį sopa dėl paminklų, eksponatų.
„Medinių kryžių smarkiai mažėja. Senieji baigia nuvirsti, o naujų mažai kas bestato“, – tvirtino pasvalietis.
Žmona – geriausia bendražygė
Bendraamžė G.Balčiūnaičio žmona Kristina taip pat dirba muziejuje. Nors moteris yra baigusi prancūzų kalbos filologiją bei žurnalistiką, muziejuje ji atsakinga už turizmą. Tai jai patinka.
Sutuoktinių pora savo gyvenimo neįsivaizduoja be kelionių.
Jau penktą žiemą abu bent savaitei važiuoja į šiaurinę Estiją. Ten, Suomijos įlankos pakrantėje, senoviniame žvejų kaimelyje, jie atitrūksta nuo aplinkinių šurmulio ir gali pabūti ramumoje.
Jau 17 metų santuokoje gyvenantys Balčiūnaičiai į ilgesnes keliones leidžiasi tik dviese, be draugų kompanijos.
Vyras juokiasi, kad nereikia įsivaizduoti stebuklo – ir jų šeimoje pasitaiko nekalbadienių.
„Juk nėra namų be dūmų. Tie pykčiai labiau atsiranda ne iš nuoskaudos, o tik kad primintume vienas kitam apie savas ambicijas. Namuose galiu kad ir visą dieną nekalbėti, bet kelionės rutinoje, toli nuo namų, jau po valandos esame priversti taikytis. Mes vienas kitą suprantame be žodžių. Jei tektų eiti į žvalgybą, tai kartu galėčiau eiti tik su Kristina. Ja pasitikiu besąlygiškai“, – gražių žodžių mylimai moteriai negalėjo vyras.
Norėtų parašyti knygą
G.Balčiūnaitis svajonių neturi, tik daug planų ir juos visus stengiasi įgyvendinti.
Didžiausias pasiekimas istorikui būtų parašyti knygą. Apie ką ji turėtų būti, vyras dar neapsisprendė, nes turi surinkęs nemažai medžiagos ne tik apie kaimų kryžius ar paminklus, bet ir apie Pasvalio rajono bažnyčių varpus, Pasvalio krašte gyvenusius žydus.
Kol kas veiklus pasvalietis prisėsti prie rašymo neturi laiko ir, anot jo, galbūt nepakankamai užsispyrimo. Jam nuolat tenka bendrauti su kraštiečiais, veikti bendraminčių suburtoje asociacijoje „Aktyvus Pasvalys“. O kur dar darbai Žiemgalos draugijoje – juk jis yra Pasvalio skyriaus vadovas.
