Iš Kretingos kilusi buvusi televizijos prodiuserė E.Katauskienė vertina kiekvieną įrašą savo gyvenimo aprašyme: žinių reporterė, laidų „Misija – grožis“, „Gyvenimo būdas“ kūrėja, grožio konkurso „Mis Lietuva“ ir kitų projektų prodiuserė.
Vis dėlto prieš septynerius metus televizijos duris ji užvėrė ir nėrė į iki tol nepažintą sritį – tapo ansamblio „Lietuva“ vadove. Tiesa, vėliau ji buvo priversta išeiti iš ansamblio, o bilietu atgal tapo Vytauto Didžiojo universiteto verslo vadybos magistro diplomas. Tad pernai grįžo įgyvendinti pradėtų darbų.
Ansamblyje dirbančius žmones E.Katauskienė vadina savo šeima, o bendradarbiaujančius žinomus kūrėjus – svajonių komanda, su kuria kuria didelio populiarumo sulaukiančius projektus. Naujausias – Sausio 13 dienos proga oratorija „13“.
Vasarą laukia Lietuvos karaimų metams paminėti skirtas didelis projektas Trakų pilyje, o dar nenutilo atgarsiai apie operą „Mažvydas“, kurioje Mažvydą įkūnijo aktorius Vladas Bagdonas.
„Ne paslaptis, kad būdama prodiuserė televizijoje galėčiau uždirbti daugiau nei valstybinėje įstaigoje. Tačiau man dabar labiau reikia ne finansinės, o kūrybinės motyvacijos“, – patikino E.Katauskienė, su kuria kalbėjomės apie įkvepiančią veiklą, motinystę, harmonijos paieškas ir tai, su kokia sąlyga ji grįžtų į televiziją.
– Kurią iš darbo televizijoje patirčių jums dabar smagiausia prisiminti?
– Iš kiekvieno periodo atsineščiau ką nors naudingo dabarčiai ir ateičiai. Man, Žemaitijos regione dirbusiai TV3 žinių reportere, gera mokytoja buvo tuometė Žinių tarnybos vadovė Jolanta Butkevičienė.
Kai persikėliau į Vilnių, patekau į puikią Henriko Vaitiekūno, Algimantos Žukauskienės mokyklą. Svarbiausia įgauti drąsos eiti ir klausti, rinkti informaciją, nes nėra kvailų klausimų, yra tik kvaili atsakymai.
– Kaip tapote televizijos prodiusere?
– Žurnalistas ir prodiuseris Edmundas Jakilaitis, matydamas manyje užsidegimą imtis vis naujų projektų, 2008 metais suteikė progą tapti televizijos laidų redaktore, vėliau ir prodiusere.
Vėliau įkūriau savo prodiusavimo įmonę, ėmiausi didelio projekto LNK televizijoje „Misija – grožis“. Pati dirbau ir redaktore, ir režisiere, turėjau didelę komandą. Kai iš ten išėjau, komanda išsiskirstė, o aš sulaukiau kvietimo iš E.Jakilaičio prodiusuoti kelis projektus „Lietuvos ryto“ televizijoje. Vienas jų – laida „Gyvenimo būdas“.
– O laidų vedėja niekada būti nenorėjote?
– Buvo laikas, kai pavadavau žurnalistę Jovitą Valeikaitę. Tačiau aš nesijaučiau savo kėdėje. Pamaniau: kam lįsti į kadrą, jei nesijauti savimi. Ir dabar sakau: jei grįžčiau į televiziją, tai tik su tokiu projektu, kuriuo pati tikėčiau, o ne dėl to, kad mane kas nors pasamdė.
Norėčiau daryti tai, kas mane pakylėja, kur pati turėčiau progą tobulėti. Man patinka intelektualūs laidų vedėjai, kurie jaučiasi savo vietoje, – Rita Miliūtė, Andrius Tapinas, Arūnas Valinskas, Nemira Pumprickaitė. Jie turi patirties – ir gyvenimiškos, ir tos sferos, apie kurią kalba. O aš mėgstu lengvą žanrą, diskusijas. Pokalbių laidą gal ir galėčiau vesti, nes labai mėgstu bendrauti.
– Septynerius metus vadovaujate ansambliui „Lietuva“. Kas šiame darbe teikia daugiausia jaudulio?
– Aš gyvenu kūryba. Niekada nebuvau prodiuserė, kuri organizuoja tik vadybą ir finansinę pusę. Visada dalyvauju kūrybiniame procese, galvoju idėjas. Pavyzdžiui, koliažinės operos „Mažvydas“ idėja kilo iš diskusijų su žmonėmis. Viskas prasidėjo nuo minties pagerbti Justiną Marcinkevičių. O ši drama – viena stipriausių, kuri scenoje buvo statyta labai seniai. Tada imi ieškoti, kas publikai patiktų. Bendrauju su kūrybos žmonėmis ir nuo to kaifuoju. Negražus žodis, bet kito nerandu. Didžiausią įkvėpimą teikia žmonės, su kuriais tenka susidurti darbe.
Man pačiai reikėjo sėsti ir sugalvoti, kokią naują strategiją taikyti valstybiniam ansambliui. Ir vėl pasisekė su žmonėmis – jie užsidegę, tiki tuo, ką daro.
– Iš privataus sektoriaus atėjote į valstybinę organizaciją. Kokie iššūkiai jus pasitiko?
– Sunku buvo susitaikyti su tuo, kad viskas vyksta lėtai, ilgi biurokratiniai procesai. Iš pradžių net norėjau apsisukti ir eiti iš kur atėjusi. Tačiau kai mano, kaip ansamblio vadovės, pirmos kadencijos pabaigoje 2018 metais atsirado galimybė kurti didesnius projektus, mums atsirišo rankos. Pradėjome kurti!
Niekada neatmetu galimybės, kad iš valstybinio sektoriaus reikės pasitraukti, nereikia prisileisti sąstingio. Bet kol kas mes su Kęstučiu Jakštu bei Daliumi Abariumi turime daug didelių ir gražių planų.
Man šie žmonės yra kultūros srities mohikanai, iš jų daug išmokstu. O kai dar pasako gerą žodį, tada norisi kurti daugiau, įdomiau. Aš esu pavyzdys to, ką reiškia, kai tau pasako gerą žodį, – užauga sparnai. Tai stengiuosi turėti galvoje ir kalbėdama su kolegomis.
– Kaip suvaldote tokią didelę komandą?
– Savo prodiuserinėje įmonėje dirbdavau daugiausia su 10 žmonių, o dabar yra 100! Vadovauti jiems – tarsi dar viena aukštoji mokykla, dar vienos magistro studijos šalia verslo vadybos. Tuo labiau kad visi žmonės yra skirtingo amžiaus, su skirtinga patirtimi. Bet galiu pasakyti – visai neblogai man sekasi.
– Esate moteris lyderė ir dar pirmoji moteris vadovė ansamblio istorijoje. Ar jaučiate, kad darbe tai turi įtakos?
– Kaip tik neseniai kelios kolegės įvertino mane kaip vadovę. Jų nuomone, moteris vadovė yra nuovokesnė ir jautresnė darbuotojų problemoms, labiau jaučia žmonių nuotaikas.
Tačiau man, kaip vadovei, esą netrūksta ir griežtumo. Man buvo labai įdomu išgirsti, kad esu vyriškai griežta. Vadovaujant svarbu kalbą pagrįsti. Jei tenka priimti nemalonius sprendimus, stengiuosi viską paaiškinti, prašydama supratimo.
Kūrybinius žmones labiausiai motyvuoja programos, kurios jiems patiems yra mielos, išjaustos širdimi. Dabar, kai mūsų idėja yra Lietuvos istoriją gyvai perteikti scenoje, jie tame mato daugiau prasmės.
Tačiau svarbiausia vertintoja yra auditorija, kuri šiais laikais feisbuke drąsiai gali išsakyti nuomonę. Ir mes, kūrybiniai žmonės, esame dėl to visada jautresni: kaip mus priims?
– Kaip jūs tvarkotės su tuo jautrumu?
– Kai kurie mano mylimi režisieriai yra pasakę, kad man reikėtų mokėti priedą už psichoterapeuto darbą. Juokas juokais, bet su tokiais iššūkiais susiduria visi vadovai. Stengiuosi, bet būna visko. Sulaukti grįžtamojo ryšio man visuomet, nuo laidų redaktorės laikų, buvo svarbu.
– O ar pavyksta suderinti vadovės pareigas ir motinystę?
– Mano penkiametė dukra Aleksandra nuo kūdikystės leidžia laiką koncertuose ir spektakliuose. Kartais sulaukiu klausimų su nepasitenkinimo gaidele: ir kaip tas vaikas ištvers tokį ilgą spektaklį?
Tačiau netrukus išgirstu kitų komentarų: kokia nuostabi mergaitė! Iš tiesų, ji – tarsi mažoji aktorė. Būna, pati diriguoja stebėdama dirigentą su lazdele atsistojusi prieš instrumentus. Kai nuo mažumės visur su manimi, tai net išmoksta vertinti. „Mažvydas“ jai pasirodė liūdnas, bet vis tiek labai patiko. Tiesa, paprašė, kad nusivesčiau ją į vaikišką spektaklį. Taip ji ir auga menininkų apsuptyje.
– Ar pasvarstote, kuo dukra galėtų tapti užaugusi?
– Nenorėčiau, kad ji taptų aktore, nes tai sunki duona. Bet galiausiai ji pati rinksis. Dabar lanko muzikos mokyklą, renkasi tarp dviejų instrumentų – arfos arba fleitos. Gal po metų persigalvos. O gal visame tame bėgime kas nors iš jos išaugs ypatingo. Kiekvienai pelėdai savas pelėdžiukas mieliausias. Man irgi mano!
– Kai prieš penkerius metus, praėjus vos mėnesiui po dukros gimimo, jūsų paklausiau, kaip jaučiatės, sakėte, kad nieko panašaus gyvenime nebuvote patyrusi, – užplūdo ramybė, pilnatvė. Į ką tas jausmas išaugo?
– Dabar galiu pasakyti, kad tai ir ramybė, ir baimė. Ar sugebėsiu, ar užauginsiu, ar niekas nenuskriaus?
Gimus vaikui atsirado suvokimas, kad laimę susikuriame patys. Kad vaiko laimė, nuotaikos ir ligos priklauso nuo mano savijautos.
Ir dabar būna įtampos, tada svarstau, gal per jautriai į kai ką reaguoju, bet su vaiku stengiuosi būti atsipalaidavusi, ramesnė.
Aleksandra dabar mane kai kur auklėja. Ji turi stiprų charakterį. Kartais net užsirašau, ką įdomaus išmąsto. Stengiuosi ją auginti laisvą, pasitikinčią savimi, dažnai kartodama meilės žodžius.
– Netrukus po dukters gimimo jums teko išgyventi skyrybas su sutuoktiniu viešųjų ryšių specialistu Arijumi Katausku. Kaip tai jus paveikė?
– Kiekvienas sukrėtimas yra tam tikra pamoka ir dar vienas, storesnis, odos sluoksnis. Visi išgyvenimai prisideda prie stipresnio charakterio formavimosi, ypač tuo laikotarpiu, kai bandai suvokti, kas ir kodėl įvyko.
Bet galiausiai supranti, kad viskas gerai: žmonės į tavo gyvenimą ateina ir būna reikalingi tik tam tikrame etape. Jie atlieka savo misiją ir išeina. Iš šalies tai skamba keistai, tačiau kai po ilgo kapstymosi su tuo susitaikai, viskas stoja į savo vietas.
Juk aš į kažkieno gyvenimą irgi buvau atėjusi ir išėjau. Žmogui atėjo laikas daryti kitus dalykus, o aš irgi sutikau daugybę nuostabių žmonių. Gal mes, moterys, per daug linkusios prisirišti?
Juk nuo mažumės mergaitės, būdamos princesėmis, išmoksta laukti princo. O geriau išmoktų laimę kurti sau. Tad savajai princesei mėginu įteigti, kad tikros princesės šaudo iš lanko, plaukioja laivais ir princo nelaukia.
– Ar jums pavyksta skirti laiko savo pomėgiams?
– Buvau atradusi labai gerą meditaciją – mokiausi gaminti papuošalus, bet apleidau. Dabar aš tiesiog paskęstu kūryboje! Studijuodama magistrantūroje supratau, kad esu moksliukė. Man pačiai tai buvo nauja.
Draugai juokėsi, kad buvau visiškai prapuolusi. Bet štai prieš metus įgijau magistro laipsnį. Pamenu, net baigiamojo darbo vadovas mane ramino, kad jau užteks taisyti.
Bet aš esu skrupulinga ir dėl to gal net pati sau priešė, nes galiu save užgraužti.
– Magistro studijos – tikrai netradicinis pomėgis. Kas paskatino?
– Mano visos studijos susijusios su ansambliu „Lietuva“. Net baigiamasis darbas buvo apie jį. Viskas prasidėjo nuo to, kad buvo sugriežtinti reikalavimai valstybinių įstaigų vadovams, – būtinas magistro laipsnis.
Kadangi aš siekdama bakalauro laipsnio nuo antro kurso jau dirbau žiniose, neturėjau kada toliau mokytis. Nors rezultatai ansamblyje nuo tada, kai pasikeitė strategija, ėmė svariai gerėti, aš turėjau atsitraukti. O 2021-aisiais buvau perrinkta antrai ansamblio vadovės kadencijai.
Dabar greta meditacijų, knygų skaitymo mėgstu dalyvauti įvairiuose mokymuose, seminaruose. Vadybos, komunikacijos, žmogiškųjų išteklių – noriu pasisemti kuo daugiau.
– Ko sau palinkėjote šiems metams?
– Lengvumo. Turiu bėdą, kad per jautriai reaguoju į pastabas, susijusias su mano veikla, su ansambliu, kuris yra tarsi didelė mano šeima.
Aš gyvenu šiuo ansambliu! Baigiau magistro studijas, kad galėčiau čia grįžti ir pabaigti įgyvendinti savo darbus. Nes kai sergi už šeimą, eini ir darai.
Bet kiekvienas jaučia pareigą pasakyti, kas nepatinka, o retas – gerą žodį. Tiesa, sulaukiame ir daug gražių atsiliepimų. Tai suteikia pasitikėjimo. Bet kaip mane geras žodis pakylėja, taip blogasis nubloškia žemyn.
Tad palinkėjau sau išmokti kritikos nepriimti asmeniškai. Kad kitų nuomonė nedarytų lemiamos įtakos sprendimams. Kartais mes per daug blaškomės dėl kitų norų, bandome įtikti.
Tenka susitaikyti, kad visiems geras nebūsi, ypač kai esi vadovas.
