Roberto mama mirė, kai jam buvo vos 10 mėnesių. „Suprantama, aš jos visai neatsimenu, tiksliai net nežinau, kokia buvo jos mirties priežastis, tik girdėjau, kad prieš mirtį ji kentė didžiulius pilvo skausmus. Ji buvo visai jauna, 35 metų. Esu matęs savo mamos nuotraukas – man ji atrodė labai graži“, – pasakojo vaikinas.
Kai mama mirė, tėvas kažkur tiesiog pradingo, du sūnus palikęs likimo valiai. Mažąjį Robertą paėmė auginti jo dėdė, mamos brolis, su žmona.
Vyresnis brolis, kuriam tada buvo 15 m., atsidūrė globos namuose – dėdė turėjo ir savo vaikų, tad priimti ir jį buvo per sudėtinga. „Žinau, kad paskui mano brolis pasirinko blogą gyvenimo kelią“, – prasitarė pašnekovas.
Dėdės šeimoje Vilniuje jam sekėsi neblogai. Ten augo dar du sūnūs ir dukra, kuriuos Robertas vadino broliais ir sese.
Tačiau, kai jam buvo 16-a, dėdės žmona, kurią jis vadino mama, mirė (ji sirgo cukriniu diabetu ir ištiko sepsis). Dėdei vienam likus su vaikais buvo nelengva, tad kilo mintis, jog Robertas galėtų apsigyventi globos namuose. Jis ir pats tokiai minčiai neprieštaravo.
Tuomet Robertui padėjo jo lankyto vaikų dienos centro „Duok ranką“ vadovė Lina Gedmintienė. Ji pasiūlė mokytis virėjo amato – matė, kad dienos centre jam labai patinka stebėti, kaip gaminamas maistas, ir pagelbėti jį ruošiantiems suaugusiems. Jis su pasiūlymu mielai sutiko.
Linai tarpininkaujant po dešimties klasių Robertas iškeliavo mokytis į amatų mokyklą „Sodžiaus meistrai“ Trakų rajone, o apsigyveno netoliese esančiuose keturiose sodybose įsikūrusiuose globos namuose.
„Maistą gaminti man tikrai patinka, ir mokytis sekėsi gerai – baigęs profesinę mokyklą, buvau išvykęs stažuotis į Budapeštą, o mokslus baigiau su pagyrimu. Galbūt prisidėjo tai, kad mano tikroji mama buvo virėja – gal polinkis gaminti persidavė per kraują“, – sakė dabar jau profesionalus virėjas, sėkmingai gaminantis ir šaltus bei karštus patiekalus, ir desertus.
Jis dirba Trakuose esančiame restorane „Apvalaus stalo klubas“. Jame atliko praktiką ir kurį laiką padirbėjo, vėliau buvo perbėgęs į vieno viešbučio restoraną Vilniuje. Tačiau šiame vis trūko personalo ir krūvis buvo itin didelis, tad po poros metų grįžo į ankstesnę darbovietę Trakuose – lankytojų ir čia netrūksta, bet darbe nepervargsta taip, kaip Vilniuje.
Robertas prisipažino, kad tie metai, kai jau buvo sulaukęs 18-os ir reikėjo įsitvirtinti gyvenime, buvo labai nelengvi: reikėjo rasti, kur gyventi, o nuomos kainos didelės, ir tapti savarankiškesniu. Galėjo grįžti į dėdės namus, bet nepanoro: norėjo įrodyti, kad sugeba tvarkytis savarankiškai. Būstą nuomai rasti padėjo amatų mokyklos direktoriaus pavaduotoja.
O vėliau viskas pakrypo netikėta linkme – dabar Robertas gyvena su savo naujais krikšto tėvais ir jų sūnumi, savo geriausiu draugu.
„Šie žmonės mano gyvenime atsirado labai netikėtai, tai buvo laimingas atsitiktinumas. Jis buvo mano draugų draugas. Greitai radome bendrą kalbą. Vėliau jis mane supažindino su savo tėvais, jie sužinojo mano istoriją. Vieną dieną kalba pakrypo apie tai, kad aš dar nekrikštytas, ir jie pasisiūlė tapti mano krikštatėviais. O dar vėliau jie pasiūlė, kad galiu ir gyventi pas juos – sutaupysiu nuomai skirtus pinigus“, – pasakojo pašnekovas.
Sunkus kelias svajonės link
Pasijutęs gyvenime stabiliau Robertas ryžosi spręsti savo sąkandžio problemą. Jo sąkandis nuo mažens buvo labai netaisyklingas, viršutiniai dantys toliau už apatinius.
„Dėl to beveik negaliu kvėpuoti pro nosį, kalbant man pinasi liežuvis, švepluoju, neištariu „r“ raidės. Vaikystėje mane vedžiojo pas logopedus, bet jie pasakė, kad tos raidės taip ir neištarsiu, jei nebus sutvarkytas sąkadis. Vėliau man buvo atlikta nosies pertvaros operacija, bet pro nosį normaliai kvėpuoti vis tiek nepradėjau – gydytojai paaiškino, kad žandikaulis dengia nosies landą, tad padėtų tik žandikaulio operacija. Tačiau ji būtų buvusi labai sudėtinga, tad ja tuomet nesidomėjome“, – pasakojo pašnekovas.
Galiausiai jis pasiryžo ir kreipėsi į veido ir žandikaulių chirurgą dr. Simoną Grybauską. Iš jo sužinojo operacijos detales ir jos kainą – 14 000 Eur.
„Baisu man pasidarė ne tik dėl tos sumos, kuri atrodė itin didelė, bet ir dėl pačios operacijos. Ji tikrai sudėtinga – vyktų 6 valandas, viršutinį mano žandikaulį pastumtų atgal, apatinį – į priekį, ir po to kurį laiką viskas būtų sutvirtinta geležimis. Tarp galimų šalutinių poveikių įvardijamas net apakimas. Apie tai išgirdęs pagalvojau, kad gal ir toliau gyvensiu su savo problemomis be operacijos, bet gydytojas pasakė, kad per 20 metų jo praktikos tokio atvejo nepasitaikė.
Teko pabendrauti su viena mergina, kuriai buvo atlikta tokio paties tipo korekcija, visko jos išsiklausinėjau. Taip, operacija ir pooperacinis laikotarpis tikrai sudėtingi, skauda, veidas kelis mėnesius būna sutinęs, tegali valgyti vien skystą maistą, bet rezultatas puikus. Tad padariau išvadą, kad verta kelis mėnesius pakentėti tam, jog likęs gyvenimas būtų daug patogesnis“, – dėstė Robertas.
Pradžioje jis ėmėsi operacijai taupyti, atsidėdamas po kokį 100 Eur iš kiekvienos algos. Bet iš gydytojo S.Grybausko sužinojo apie „Veido fondą“, skirtą žmonėms, turintiems sąkandžio problemų, jeigu jiems reikalingas mokamas brangus gydymas, o pinigų jam nėra. Fondas padeda tokiems žmonėms surinkti reikiamas lėšas.
Robertas prie jo prisijungė, o vėliau, kai jo istorija sulaukė žiniasklaidos dėmesio, sulaukė dosnios žmonių paramos.
Dirbo per naktis
Artėjant Kalėdoms vaikinas sulaukė skambučio iš „Veido fondo“. Jo atstovė socialiniuose tinkluose buvo mačiusi, kad jis mėgsta ir moka gaminti, tad pasiūlė jam paruošti kokį nors gardėsį, kurį, fondo padedamas, pardavinėtų žmonėms, o surinktas lėšas galėtų skirti operacijai.
Pirmiausia Robertas norėjo atsisakyti, nes neturėjo patalpų, kuriose galėtų gaminti – namų virtuvė tam tikrai netinkama. Tačiau vėlgi padėjo laimingas atsitiktinumas.
Kai sulaukė to skambučio, Robertas lankėsi svečiuose pas jau minėtą L.Gedminienę, suradusią jam galimybę mokytis virėjo amato. Kurį laiką jų keliai buvo išsiskyrę, o tądien jis buvo užėjęs pasišnekučiuoti į jos naują darbovietę – Jono Valančiūno fondo paauglių dienos namus „Išvien“.
„Išgirdusi, ką kalbu telefonu, Lina man pasakė, kad galiu gaminti jų virtuvėje. Be to, ji pasistengė, kad J.Valančiūno fondas nupirktų reikiamų produktų. O kai vėliau pradėjau panikuoti, kad planuotų darbų atlikti nespėju (juk darbas restorane niekur nedingo), Lina su kolege Šarūne dar ir padėjo man gaminti ir pakuoti tartaletes, nors padirbėti teko ir naktimis“, – džiaugėsi Robertas.
Jis pasirinko gaminti tartaletes, gana sudėtingą desertą – net keli kolegos stebėjosi, kodėl ėmėsi jų, o ne kokių keksiukų. Pradžioje, kol ištobulino receptūrą, išties buvo nelengva, porą sykių net verkti norėjosi.
Bet vėliau ledai pajudėjo ir tartaletes gražiai iškepti pavykdavo (beje, vienai jų prireikdavo 56 g tešlos – tikslumas buvo labai svarbus). Netrūko ir žmonių, kurie panoro jas įsigyti.
Po desertų kepimo akcijos bei tiesioginių žmonių aukų Roberto operacijai į „Veido fondą“ jau pavyko surinkti visą reikiamą pinigų sumą ir netgi šiek tiek viršaus. Tuos pinigus jis pasiliks pooperaciniam laikotarpiui, juk kelis mėnesius negalės dirbti, o reikės vaistų ir net veido masažo.
Taria ačiū už stebuklą
„Kai iš fondo atstovės Agnės išgirdau, kad pavyko surinkti visas reikiamas lėšas, pagalvojau: vau, tai nerealu. Man iki šiol sunku patikėti, kad atsirado tiek daug gerų žmonių, per neilgą laiką prisidėjusių prie mano svajonės įgyvendinimo. Esu labai, labai dėkingas visiems aukojusiems. Jūsų pagalba man – tikras stebuklas. Taip pat esu labai dėkingas Linai, „Veido fondui“ ir visiems kitiems, kurie mane palaikė ir man padėjo“, – sakė vaikinas.
Pridūrė, kad „Veido fondas“ rūpinasi ir kitais žmonėmis, ir kuriems reikalingos operacijos, ir jam galima pervesti 1,2 proc. paramą – surinktos lėšos visiems laukiantiesiems padalijamos po lygiai.
Savo svajonės išsipildymo Robertui teks palūkėti dar metus, nes kol kas jam reikia panešioti breketus, kad jie kiek įmanoma sulygintų dantis. Tuomet, kaip jau minėta, jam reikės ištverti nelengvą etapą, užtat po to galės džiaugtis nauja gyvenimo kokybe. Po operacijos ne tik pagerėja sąkandis ir veido forma, tampa lengviau kvėpuoti, dingsta šveplavimas, bet net ir balsas pasikeičia.
„Dar vienas mano didžiulis noras – dainuoti. Kadangi dabar švepluoju, dainuoju tik tada, kai būnu vienas. Taip pat mielai žiūriu muzikines televizijos laidas ir kaip koks komisijos narys komentuoju: „Va čia gerai sudainuota...“. Po operacijos, manau, aš pats galėsiu dainuoti žmonėms, ne tik tada, kai niekas negirdi“, – vylėsi vaikinas.
