Kai tokią žinutę gavau iš lakūno Jorio Vainiaus (28 m.), užklausiau – nejaugi jis visam laikui atsisveikino su žydrąja padange? Baigėsi 2021-ųjų Lietuvos sklandymo čempionatas, bet jau ne pirmi metai jame nebematyti buvusio vieno perspektyviausių mūsų šalies sklandytojų. Beveik prieš ketverius metus ore jis patyrė avariją, kurioje per plauką išvengė mirties.
Netrukus iš tolimosios Australijos atskriejo nauja žinutė. Gruodžio 11-ąją didžiausiame Žaliojo žemyno Benalos sklandymo klube baigėsi sklandymo varžybos.
„Kol Lietuvoje jūs voliojate sniego senius, aš po dvejų metų pertraukos dalyvavau vienintelėse šiemet Australijoje neatšauktose sklandymo varžybose – Viktorijos valstijos čempionate! Ir man iš po nosies nugvelbė auksą! Užėmiau 2-ąją vietą“, – lyg džiaugsmingai, lyg truputį nusivylęs J.Vainius dėkojo Lietuvos aeroklubui ir Sklandymo federacijai už suteiktą galimybę dalyvauti varžybose su Lietuvos vėliava.
Tiesa, dėl pandemijos varžybose išdrįso dalyvauti nedaug sklandytojų, tad atkakli kova dėl pirmosios vietos vyko tarp australo Johno Ortono ir lietuvio. Iš varžyboms skirtų 7 dienų dalyviai skraidė keturias, nes viena diena buvo skirta treniruotėms, o kitas lijo.
„Ilgiausias maršrutas – 480 kilometrų. Orai buvo kaip Lietuvoje pavasarį – kojos šalo, vėjas stiprus, bet debesys aukštai ir termikai – aukštyn kylantys šilto oro srautai – neblogi“, – pasakojo J.Vainius, dviejuose pratimuose užėmęs pirmąją vietą, viename – antrąją, dar viename – trečiąją.
Dabar lietuvių sklandytojas norėtų dalyvauti Australijos nacionaliniame čempionate, kuris, turėjęs vykti šiemet, dėl pandemijos nukeltas į 2022 metų vasario pabaigą.
„Po nelaimės išvykau ieškoti nuotykių, norėjau pamatyti kitą pasaulį, dar kartą atrasti save. Skridau maršrutu Vilnius–Varšuva–Kvala Lumpūras–Sidnėjus, kelionė truko apie 30 valandų. Kada grįšiu – nežinau, patyriau, kad daug planuoti į priekį neapsimoka, gyvenimas viską sudėlios į savo vietas, – likimu tarsi ėmė tikėti sklandytojas. – Aišku, pasiilgstu namiškių, draugų, šuns Ozio, tačiau šiuolaikinės bendravimo priemonės tai šiek tiek priartina.
Čia nuomojuosi sklandytuvą, bet skraidau retai, nes į aerodromą reikia važiuoti tris su puse valandos. Kad galėčiau pramogauti, ariu nuo ryto iki vakaro. Nors jau praėjo daugiau nei treji metai, kai ore patyriau avariją, kurioje per plauką buvau nuo mirties, prisimenu tai lyg būtų įvykę vakar!“
2018 metų pavasarį Prievidzos mieste Slovakijoje vyko tarptautinės sklandymo varžybos, kuriose dalyvavo ir sklandymo atstovai iš Lietuvos. Tą balandžio 14-ąją buvo gražus oras, mėlyname danguje bolavo keletas kamuolinių debesų, dvelkė nestiprus vėjas. Matomumas, kaip sako pilotai, buvo milijonas iš milijono!
Sklandytojams, tarp kurių buvo ir J.Vainius, varžybų teisėjai paskyrė apskristi 505 kilometrų daugiakampį maršrutą. Joriui gerai sekėsi, jis greitai pasiekė pirmą posūkio punktą, antroje atkarpoje tempą truputį sulėtino, bet kai priekyje už kokių 10 kilometrų pastebėjo greitai kylančius sklandytuvus, padidino greitį iki 200 kilometrų per valandą ir aplenkdamas šalia skrendančio lenkų piloto valdomą sklandytuvą nudūmė į priekį.
Pasiekęs šiltą oro srovę visu kūnu pajuto, kad kilimas itin stiprus. Žvilgtelėjęs į prietaisus pastebėjo, kad rodyklė, kuri rodo kilimo greitį, praslinko per visą prietaiso skalę ir prilipo prie sienelės, o garso signalas pavirto nepaliaujamu pypsėjimu.
„Nedelsdamas pradėjau sukti dešinę spiralę, bet nespėjęs pusės apskrieti išgirdau trenksmą! Nesupratau, kas įvyko, nes priekyje nebuvo jokių kliūčių. Lenką, kuris skrido šalia, buvau aplenkęs seniausiai. Pamaniau, kad atsitrenkiau į sklandytuvus, kurie sukosi virš galvos, bet žvilgtelėjęs į viršų įsitikinau, kad jie aukštai“, – jau vėliau tą lemtingą įvykį prisimins J.Vainius.
O tuo metu smarkiau gyslomis tekėjo kraujas, bet jis nesusigaudė, kas įvyko, nes priekyje nebuvo jokių kliūčių. Gal įskrisdamas į termiką per smarkiai patraukė vairalazdę ir nuo perkrovos nulūžo aparato detalė?
Sklandytuvas pradėjo kelti nosį ir lėtai, tačiau nuolat sviro į kairę. Jis bandė sustabdyti, bet į vairalazdės šoninius judesius sklandytuvas nereagavo.
„Supratau, kad kažkas įvyko, ir nutariau gelbėtis. Karštligiškai žvilgtelėjau į aukštimatį, kuris užfiksavo, kad iki žemės yra 710 metrų. Spėjau pagalvoti, kad užtektinai, numečiau kabinos gaubtą, prie kurio buvo pritvirtintas mobilusis telefonas, ir atsisegiau diržus. Telefoną po metų stebuklingai surado vietos gyventojai ir man sugebėjo pranešti!“ – iki šiol stebisi lakūnas.
Sklandytuvas pradėjo sukdamasis kristi. Joris pabandė šokti perkeldamas už borto kojas, kaip buvo mokytas, bet atsiradęs slėgis jį taip spaudė prie sėdynės, lyg ant krūtinės būtų uždėtas didžiulis švino gabalas. Stengdamasis išsilaisvinti iš krintančio sklandytuvo sugaišo 15 ar 20 sekundžių. Žemė buvo arti.
„Šmėkštelėjo kvatojanti giltinė, bet staiga pasirodė baltas lyg sklandytuvas angelas, kuris kažką man sušnabždėjo.
Per vėjo ūžesį nieko negirdėjau, tačiau iš lūpų judesių supratau žodį „Nepasiduok!“. Tai truko tik akimirką!“ – pasakojo J.Vainius.
Jis čiupo vairalazdę ir nustūmė, sklandytuvas sureagavo, beveik nustojo suktis ir lėkė statmenai į žemę! Krūtinę nustojo slėgti (o, stebukle!). Dešine ranka Joris griebė parašiuto žiedą ir užsimerkęs, nes žemė buvo labai arti, iššoko!
„Kai pravėriau akis, kabojau maždaug 100 metrų aukštyje! Nespėjau pažiūrėti į išsiskleidusio parašiuto kupolą, žemė nenumaldomai artėjo. Staiga pasigirdo duslus garsas. Supratau, kad mano sklandytuvas trenkėsi į žemę.
Aplinkui tvyrojo vien miškas, bet parašiutas tarsi pats susivaldė ir nutūpė tarp lygiagrečių medžių eilių net nenubrozdindamas man veido. Kupolas užsikabino už šakų, aš pakibau, bet pirštų galais galėjau pasiekti žemę, – nelaimės akimirkas atskleidė sklandytojas. – Tada pagalvojau, kad mane kažkas išgelbėjo, kažkas norėjo, kad nežūčiau. Kokius dešimt kartų garsiai sušukau: „Ačiū Dievui!“ Ir mirčiai – „Eik tu šikt!“ Nesu religingas, bet tikiu karma, kuri man už atliktus gerus darbus atsidėkojo.“
Atsisegęs parašiuto diržus Joris atsistojo ant žemės. Už kokių 50 metrų gulėjo sklandytuvo nuolaužos. Liemuo su sparnų liekanomis buvo apsivertę. Atsiklaupęs iš sudužusios kabinos ištraukė kuprinę ir suradęs vos įžiūrimą miško takelį Joris juo pasileido.
Skaudėjo krūtinę – jis manė, kad lūžo šonkauliai, – ir stuburą, todėl, kol galėjo judėti, skubėjo! Išėjęs iš miško pamatė parašiutu besileidžiantį žmogų ir pagalvojo: „Vadinasi, tikrai susidūriau, nors nieko nemačiau, tik kodėl jis taip aukštai?“
Staiga pasirodė motociklu važiuojantis vaikinas, kuris visai nemokėjo angliškai, bet ženklais rodė, kad matė parašiutu iš sklandytuvo iššokusį žmogų! Joris aiškino, kad tai buvo jis ir turi kuo skubiau paskambinti.
Per 10 minučių jie nuvažiavo į Babkovo miestelį, kuriame irgi niekas nešnekėjo angliškai. Pagaliau pavyko gauti mobilųjį telefoną ir vienintelis numeris, kurį Joris atsiminė, buvo mamos Vilniuje.
„Paskambinęs pasakiau, kas man atsitiko, bet esu sveikas ir gyvas. Paprašiau, kad praneštų Slovakijoje esančiam mano padėjėjui Edui, kad jis pasakytų varžybų organizatoriams, kur esu, ir kad abu pilotai (mačiau, kaip antras leidosi parašiutu) gyvi. Taip ji ir padarė, nors išgirdusi mano pasakojimą labai išsigando“, – prisimena J.Vainius.
Mama vėliau jam prisipažino vienu metu patyrusi dvejopą jausmą – stresą ir nusiraminimą. „Juk iš tavęs paties išgirdau, kad viskas baigėsi laimingai“, – sakė ji.
Tuo metu miestelyje vyko sujudimas, lėkė policijos, greitosios medicinos pagalbos, gaisrinės mašinos. „Atvežė vaikiną, kurį mačiau besileidžiantį parašiutu, pasirodo, tai buvo lenkas, su kuriuo kartu skridome. Kai jam pasakiau „sveikinu, mes likome gyvi“, jis neatsakė, net nusisuko. Negi aš ore suklydau?“ – svarstė J.Vainius.
Lenkų sklandytojas nuėjo toliau ir atsisėdęs ant akmens angliškai sau kartojo: „Tai mano kaltė, tai mano kaltė.“ Joris jo paklausė: „Ar tu mane matei?“ Jis papurtė galvą: „Ne, nemačiau!“
Greitoji pagalba nuvežė J.Vainių į ligoninę. Išskyrus kūno sutrenkimus, medikai rimtesnių sužeidimų nenustatė.
Netrukus išaiškėjo avarijos priežastys. Kai lietuvis ore pralenkė lenką, jis užsigavo ir padidinęs greitį skrido iš paskos. Kai Joris pradėjo sukti dešinę spiralę, lenkas neatsargiai priartėjo ir būdamas 4 metrai virš jo sparnu nupjovė trečdalį lietuvio sklandytuvo kairiojo sparno!
Pajutęs smūgį ir patyręs stresą J.Vainius nepasižiūrėjo į sparnus, todėl nesusigaudė, kas nutiko. Lenkų piloto skraidymo aparatas nukentėjo nežymiai ir galėjo bandyti nutūpti, bet jis jau du kartus buvo naudojęsis parašiutu, todėl ir trečią kartą nedvejojo.
Vėliau draugai, kurie stebėjo krintantį Jorio sklandytuvą, pasakojo meldę Dievo, kad jis spėtų iššokti. Rumunų sklandytojas pastebėjo, kaip pagaliau išsiskleidė parašiutas, bet buvo taip arti žemės, kad neįsivaizdavo, ar pavyks parašiutininkui sėkmingai nusileisti. Čekas per sumaištį parašiuto nepastebėjo ir manė, kad pilotas užsimušė. Kai per radijo ryšį pranešė, kad pilotai liko gyvi ir sveiki, visiems palengvėjo, ypač Lietuvos komandai.
Lenkų sklandytojas, šios avarijos kaltininkas, manė, kad neras savirašių duomenų kaupiklių, kuriuose yra objektyvi skrydžio įrodomoji medžiaga, ir duodamas parodymus, švelniai tariant, melavo.
„O mes juos sudužusiuose sklandytuvuose suradome, tik kol išryškinome, gerokai paplušėjome, ir viskas atsistojo į savo vietas, – patikino J.Vainius. – O sklandytojas, kuris įvėlė mane į šią istoriją, praėjus mėnesiui per feisbuką pasiteiravo, kaip aš jaučiuosi. Rašė, kad nuolat galvoja apie tą avariją ore. Gal taip jis atsiprašė?“
Sugrįžęs į namus J.Vainius stengėsi kuo greičiau pakilti, kad neatsirastų skrydžio baimė. Kurį laiką esant stipriam kilimui, kai sklandytuve variometras pradėdavo dažnai pypsėti, atsirasdavo nedidelis stresas, nes būtent tokioje situacijoje viskas ir įvyko.
Bet po truputį viskas praėjo, ir Joris vėl mėgavosi skrydžiu jau įgijęs milžiniškos patirties, kaip elgtis avarinėje situacijoje. Ne veltui kiekvienais metais perrinkinėjami parašiutai, nes jie gelbėja. Patyręs, kad niekados nereikia pasiduoti, J.Vainius dar tais pačiais metais dalyvavo dviejuose nacionaliniuose ir viename pasaulio sklandymo čempionate.
Kitais – 2019 metais jis tapo Lietuvos sklandymo čempionu, o Europos sklandymo čempionate Prievidzoje užėmė 8-ąją vietą! Ten važiuodamas nepraleido progos užsukti ir atsidėkoti žmonėms, kurie prieš metus jam susidūrus ore surado jo mobilųjį telefoną.
Feisbuke nepažįstama moteris parašė jam laišką, kuriame buvo telefono nuotrauka ir klausimas „Is it yours?“ („Ar tai jūsų?“). Telefonas buvo sveikut sveikutėlis, be jokių įskilimų ir įbrėžimų.
„Laiške moteris aiškino, kad jos vyras medžiodamas miške aptiko ant žemės telefoną. Parsinešęs namo iš kortelės suprato, kad telefonas užsieniečio. Tada prisiminė, kad prieš metus toje vietoje ore susidūrė du sklandytuvai. Iš straipsnių jie atsekė pilotų tapatybę ir jų adresus. Tikri detektyvai! Telefonas veikė kuo puikiausiai ir vėl buvo galima juo naudotis“, – stebėjosi J.Vainius.
Nuo mažens Joris su broliu Titu, kuris trejais metais vyresnis, vasaras praleisdavo Paluknio sportiniame aerodrome, nes tėvai užsiėmė sportine aviacija. Joris buvo įsikalbėjęs, kad užaugęs skraidys tik sklandytuvu.
Sulaukęs tinkamo amžiaus skraidė vaikiškais sklandytuvais, pramintais kalakutais. Nors nuo žemės pakildavo vos vieną du metrus, jausdavosi esąs tikras pilotas.
Būdamas 15 metų jau norėjo pradėti savarankiškai skraidyti, bet mama, Vilniaus aeroklubo direktorė Dalia Vainienė, uždraudė.
Tad vos tik sukako 16 metų, 2009-ųjų vasarą Joris atliko pirmą savarankišką skrydį. Mokslai jam sekėsi gerai, su pagyrimu baigė gimnaziją, bet neapsisprendė, kur toliau mokytis, todėl dėl visa ko išlaikė visus egzaminus. Nors buvo priimtas į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, už 9 eurus nusipirko autobuso bilietą ir išvyko į Vokietiją.
Traukė noras pasižvalgyti po pasaulį. Susirado darbą, angliškai šnekėjo laisvai, mokykloje mokėsi ir vokiečių, tad Vokietijoje prabuvo metus. Grįžęs vėl įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, o baigęs studijas dirbo bankuose verslo analitiku ir skraidė.
2012 metais, būdamas 19-metis, pirmą kartą išbandė jėgas Lietuvos sklandymo čempionate. Debiutas buvo kuklus – iš 29 dalyvių užėmė 21-ąją vietą. Tačiau 2013-aisiais nacionaliniame čempionate užėmė 9-ąją vietą ir atkreipė į save specialistų dėmesį.
Buvo pastebėtas neeilinis jo talentas, mokėjimas susikaupti, ištvermė – Joris net dalyvaudavo Vilniaus maratone. Netrukus atsilaisvinus vietai jam buvo pasiūlyta dalyvauti Europos sklandymo čempionate Lenkijoje, kad pamatytų, kaip skraido pasaulinio lygio pilotai.
Nuo to karto kaip perspektyvus sportininkas jis kiekvienais metais dalyvaudavo Europos ar pasaulio sklandymo čempionatuose. Dažnai kartu važiuodavo brolis Titas, kuris rūpinosi visais reikalais ant žemės.
Dar po metų pasaulio sklandymo čempionate J.Vainius tarp 46 dalyvių buvo pats jauniausias. Meistriškumas kilo kaip ant mielių.
2017 metais Pociūnuose per jaunimo (iki 25 m.) pasaulio sklandymo čempionatą lietuvių komandos nariai Ignas Bitinaitis ir J.Vainius tapo prizininkais – užėmė atitinkamai antrąją ir trečiąją vietas. Anksčiau mamai Joris sakydavo, kad nori išmokti skraidyti taip, kaip skraido ji.
2018-ųjų avarija ore J.Vainių pristabdė neilgam. Bet po 2019 metų Europos sklandymo čempionato Prievidzoje jis užsidegė pasižvalgyti po pasaulį ir rugsėjį išskrido į Australiją.
Apsilankęs Naujojoje Zelandijoje Tongaryro nacionaliniame parke patyrė bene įspūdingiausią žygį savo gyvenime. Trasa eina palei sustingusios ugnikalnių lavos srautus, o papėdėse tyvuliuoja nuodingi ežerai. Vėjo gūsiai čia siekia iki 100 kilometrų per valandą. Iki išvažiavimo į Australiją J.Vainius nuo 2012-ųjų iki 2019 metų dalyvavo net 25 aukščiausio lygio pasaulio, Europos bei nacionaliniuose čempionatuose ir sukaupė nemažai patirties.
Tarptautinės sklandymo komisijos kasmet skelbiamame meistriškumo reitingų sąraše J.Vainius iki nelaimės užėmė 31-ąją vietą tarp daugiau nei 5 tūkstančių pasaulio sklandytojų. Iš lietuvių jo pavardė puikavosi aukščiausiai.
Po dvejų neskraidymo metų jis nukrito į 46-ąją vietą, bet tarp į tą sąrašą patenkančių lietuvių yra antras.
Sklandytojų branda laikomas amžius nuo 40-ies iki 50 metų, o J.Vainius aviacijos žinovus stebino neturėdamas nė 30-ies. Ar dabar su Lietuvos vėliava Australijos dangaus žydrynę raižantis sklandytojas dar sugrįš į gimtąją padangę?
„Lekiu bangų keteromis, net kvapą gniaužia. Banglenčių sporte dar esu žalias, bet malonumą jau patyriau! Gyvenu rytinėje Sidnėjaus dalyje – iki paplūdimio vos 2 minutės kelio. Iš mano kambario matyti ošianti jūra ir su bangomis besigalynėjantys banglentininkai. Man čia patinka, pripratau prie šilto klimato, mandagaus ir paprasto žmonių bendravimo. Tad grįžęs į Lietuvą šiek tiek bijosiu pajusti kultūrinį šoką!“
