Būdama keturiolikos O.Peretjatko iš Visagino persikėlė į Rusijos miestą Sankt Peterburgą, kur mokėsi chorinio dirigavimo, bet Lietuvos himną iki šiol puikiai atsimena ir gali sugiedoti. Vokiečių, italų, rusų, anglų, prancūzų kalbomis bendraujanti solistė neužmiršo ir lietuvių kalbos.
Niekas nežino, kaip būtų susiklostęs Olgos likimas, jeigu ne Visagino muzikos mokyklos mokytojai, atkreipę dėmesį į jos krištolinio skambesio balsą ir paskatinę paauglę eiti atlikėjos keliu.
Visagino vaikų muzikos mokyklos salė buvo pirmoji scena, kurioje Olga sulaukė plojimų. Daug laiko skirdama fortepijono pamokoms, ji siekė pripažinimo dalyvaudama ir Balio Dvariono konkurse.
Nors vaikų muzikos mokykla, įkurta tuometiniame Sniečkaus mieste, keitė pavadinimą kaip ir pats miestas, pedagogams pavyko išsaugoti archyvą ir nuotraukas, kuriuose įamžinti buvę moksleiviai. Tarp jų – ir Olga.
Šiame mieste gyvenanti muzikos pedagogė Vilija Ginaitienė ne vieną dešimtmetį iš tolo stebi savo auklėtinės karjerą ir ypač džiaugiasi, kad nenutrūko šis ryšys.
Susirašinėdama socialiniuose tinkluose su savo buvusia mokine V.Ginaitienė pastebi, kad iš Visagino kilusi solistė užkariavo operos gerbėjų širdis ne vienoje šalyje.
„Olga jau vaikystėje išsiskyrė iš kitų moksleivių užsispyrimu, ypatingu balsu, galbūt dėl šios priežasties kartu su kitomis vokalinio ansamblio atlikėjomis jai pavyko tapti konkurso „Dainų dainelė“ laureate“, – prisiminė V.Ginaitienė.
Rengti moksleives šiam konkursui nebuvo sunku, nes jų spindinčios akys rodė, kad joms smagu dainuoti.
Tačiau tuo metu daug ko trūko – net koncertinius drabužius vaikams siuvo mamos, jos lydėdavo savo atžalas ir į konkurso atrankos turus.
Prie O.Peretjatko karjeros daug prisidėjo ir Visagine gyvenanti jos motina, buvusi ekonomistė Liudmila Umarova (65 m.), nuvedusi dukrą mokytis muzikos.
Ištekėjusi už Sankt Peterburgo Marijos teatro choro dainininko Liudmila susilaukė dviejų dukterų – Olgos ir penkeriais metais jaunesnės Anos. Tačiau šeimos laimė truko neilgai.
1987-aisiais iširus santuokai Liudmila su vaikais grįžo iš tuometinio Leningrado į Sniečkų, kur buvo įsikūrę jos tėvai, prisidėję prie atominės elektrinės statybos.
1992 metais Sniečkus buvo pervadintas Visaginu. Jis tapo būsimos solistės vaikystės ir paauglystės miestu. Olga čia pradėjo eiti į mokyklą, domėjosi fizika ir matematika, lankė papildomai šių dalykų pamokas.
Paauglei rūpėjo ir sportas – bėgimas, karatė treniruotės. Atkaklumas vėliau jai pravertė ieškant vietos operos pasaulyje, kur konkurencija labai didelė.
„Mano duktė nuo mažumės buvo smalsi ir judri, stengiausi, kad ji jaustųsi mylima, būtų savarankiška ir siektų užsibrėžto tikslo“, – pasakojo Liudmila.
Kalbėdama apie savo auklėjimo metodą moteris tikino, kad nieko ypatingo nesiekė.
Dukters Olgos muzikinis lavinimas jai atrodė savaime suprantamas dalykas, nes pati Liudmila buvo baigusi vaikų muzikos mokyklą, jaunystėje žaidė krepšinį ir buvo tapusi net sporto meistre, o geriausiai pailsėdavo klausydamasi muzikos.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
