Traukia ir pastatas, ir gidė
Ryškiai žaliai dažyta medinė Lamokėlių Šv. Jurgio koplyčia šviečia iš tolo. Dažnas, pirmą kartą atsidūręs šiose vietovėse, stoja jos apžiūrėti, nesibaugindamas, kad Dievo namus supa kapai.
Dar dažniau koplyčion važiuoja ekskursantai, nes jau senokai iš lūpų į lūpas sklinda žinia, jog Lamokėliuose yra ypatinga gidė – vietinė bibliotekininkė ir kraštotyrininkė Sandra Bieliauskienė, aprodanti statinį ir apie kiekvieną jame esantį daiktą pasakojanti legendas.
Prieš metus toji moteris mūsų laikraščiui jau pasakojo koplyčios 300 metų gyvavimo ir iki Pirmojo pasaulinio karo čia kabėjusio varpo istoriją. Kad varpas per suirutes neprapultų, gyventojai jį vis nukabindavo ir paslėpdavo.
Pastarąjį kartą varpas buvo nukabintas jau atgavus Nepriklausomybę, baiminantis metalo vagių.
Buvo mišios tik vyrams
S.Bieliauskienė atrakina koplyčią ir iš už altoriaus atitempia sunkiai pakeliamą, 1783 metais Rygos meistrų lietą varpą.
Tris dešimtmečius tylėjęs jis netrukus vėl sugaus, šiemet parapijiečiai varpą ištraukė iš slėptuvės ir perdažė. Beliko tik rekonstruoti koplyčios bokštą ir jį ten užboginti.
„Jau greit varpas vėl atliks tiesiogines savo pareigas, kvies parapijiečius melstis“, – sako savojo krašto patriotė.
Nors Lamokėlių kaimas atokus, istorinė koplyčia sutraukia būrius maldininkų.
Štai ir praėjusį savaitgalį ji buvo pilnutėlė vyrų – iškilmingomis mišiomis pradėtas medžioklės sezonas.
Kasmet lapkričio pradžioje visame pasaulyje minima Šv. Huberto, medžiotojų globėjo, diena. Taigi kasmet tuo laiku į Lamokėlių koplyčią suguža Agluonos, Anciškių ir Meilūnų būrelių medžiotojai, varovai ir jiems prijaučiantys.
„Vyrai atžygiavo išsirikiavę į eiseną, nešė savus medžioklės trofėjus, didžiulius briedžių ragus“, – apie ką tik įvykusį kaimo renginį kalbėjo S.Bieliauskienė.
Trečia ant tų pačių pamatų
Kraštotyrininkė pasakoja, kad koplyčia Lamokėliuose atsirado dėka dominikonų vienuolių. Jie čia buvo atkraustyti 1676 metais, iš pradžių jiems dovanotoje dvarvietėje pasistatė vienuolyną, įveisė sodą ir išplėtojo obuolių vyno gamybą, o1726 metais skersai kelią, aukštumėlėje, surentė medinę koplyčią.
Dabartinis koplyčios pastatas jau ne tas pats, o trečias ant senųjų pamatų.
Kaip atrodė pirmoji koplyčia ir kas jai nutiko žinių nėra, bet antroji koplyčia išgarsėjo visoje parapijoje, nes buvo ne eilinė, o aštuonbriaunė, apkalta stačiomis lentomis, šiaudiniu stogu ir svogūną primenančiu varpinės kupolu.
Tiesa, kai iškilo vienuolynas ir maldos namai, vietovė buvo Lamokų kaimo ribose. Lamokėliai įsiterpė ir senojo kaimo dalį „prarijo“ prieš šimtą su trupučiu metų.
Įdomu, kad Lamokėliuose tebėra vienuolių gyvavimo pėdsakas: išlikęs beveik trijų šimtų metų senumo vienuolyno namas, akmeniniai rūsiai, kur laikytas vynas ir net tebematyti dauba, kur būdavo pilamos obuolių išspaudos.
Ir kopūstų stiklainiai
Sukame į Dvaro gatvę, pas seniausią Lamokėlių gyventoją , 86 metų Janiną Karosienę. Ji gyvena istorinėje vietoje – buvusio palivarko teritorijoje dominikonų pastatytame vienuolyne.
Namas, kad ir labai nugyventas, iš gretimų trobų išsiskiria dydžiu ir tarpais išlikusiomis akmeninėmis sienomis.
Ūkiniai pastatai daug labiau suzmekę nei troba, nors matyti, kad nugyvenę daug trumpesnį amžių.
Kieme stovi platus, mašinos padangomis „apautas“ medinis vežimas. Girdėti garsi klasikinė muzika. Ji sklinda iš ant pastato sienos kabančio seno radijo imtuvo.
Pro praviras namo prieangio duris matyti medinis suolas, o ant jo eilė trilitrinių stiklainių, prigrūstų raugintų kopūstų.
Šeimininkė šūkteli iš vidaus, jog tuoj tuoj išeis į kiemą, mat iš susijaudinimo neranda lazdos.
Nekviestiesiems draugiška
Už poros minučių, pasiramsčiuodama surasta lazda, pasirodo tarpduryje. Kalbi, energinga, linksma ir nekviestiems svečiams draugiška.
Pamačiusi, kad žiūriu į kopūstų stiklainius, tuoj pasišauna vieną padovanoti.
Moteris pasakoja, kad jau daug metų yra našlė. Vyras, buvęs kolūkio pirmininkas, mirė vos perkopęs 50-metį. Sūnus gyvena gretimoje sodyboje, o ji didžiuliame name seniai šeimininkauja viena.
Pati ji po mokyklos baigimo dirbo bibliotekininke, paskui kultūros namų direktore, o ilgiausiai – pašto viršininke.
„Tada visus aplinkinių kaimų ir Vabalninko žmones pažinojau, o dabar jau nieko nebepažįstu“, – sako moteris.
Iš celių padarė kambarius
„1953 metais vienuolynas apdegė, susiremontavom tik trečdalį“, – J.Karosienė aiškina, kad nuo to laiko dalis pastato negyvenama.
Vienuolyne gyveno net trys jos giminės kartos.
Kaip vienuolyno pastatas atiteko jos giminei, moteris sako nežinanti – kai buvo jauna, nesidomėjo ir savųjų nieko neklausinėjo.
Tarpukariu viename namo gale gyveno jos tėvai, o kitame – dėdė.
„Namą perpus jiems padalijo seneliai“, – aiškina pašnekovė.
Dar priduria, jog tėvai tų vienuolių nebuvo akyse regėję, tik iš savo tėvų girdėję pasakojimus apie juos ir čia varytą vyną.
„Kai seneliai atsikraustė, visas vidus buvo suskirstytas celėmis, tai dalį pertvarų išgriovė, įsirengė normalius kambarius“, – sako ji.
Rūsį paskolina ir kaimynams
Sovietmečiu didelio namo šeimininkams teko susispausti, nes į vienuolyną atkėlė mokyklą ir didžiąją dalį patalpų pavertė mokytojų būstais.
Po gaisro mokyklą ir mokytojus iškėlė, paliko kuriam laikui tik skaityklą.
„Sako, kad užsidegė nuo kamino, nes vienuolyno stogas buvęs šiaudinis“, – mena seną laiką.
J.Karosienė, kai ištekėjo, su vyru įsikūrė netoliese esančioje sodyboje, joje dabar gyvena sūnus. Į giminės namus, pas mamą, parsikraustė po vyro mirties.
„Čia gimiau, čia ir numirsiu“, – atsidūsėja žiūrėdama į senąjį namą.
Anot jos, tėvai yra sakę, jog vienuolyno pastato sienos buvusios iš molio ir akmenų, bet vis iro, tad tarpais buvo keičiamos rąstinėmis.
Akmeninis rūsys liko toks, kokį vienuoliai ir pastatė. Įėjimas į jį tebėra iš lauko. Jame daržoves laiko ne tik ji, bet ir kaimynai.
„Lamokėlių kaime mus vadino dvarininkais dėl to, kad trobos didelės“, – juokiasi pašnekovė ir patikina, jog tikrai nėra kilusi iš jokių kilmingųjų.
Istoriją tebeliudija seni medžiai
Klestėjusio vienuolyno liudytojai dabar bėra vien seni medžiai. Iš anų laikų išlikusi liepų alėja, o štai šimtus metų skaičiavusį labai storą uosį neseniai teko nupjauti, jis grasino sutraiškyti ūkinius pastatus.
J.Karosienė veda prie milžiniško kelmo.
„Čia stovėjo ąžuolas karalius, bet išpuvo vidurys“, – aiškina, kodėl teko panaikinti dar vieną vienuolių sodintą medį.
Netoli storojo kelmo, labiau ant kalniuko, stovi rąstinė, baltom langinėm gryčia. Tuščia. J.Karosienė paaiškina, kad nusenusią jos šeimininkę vaikai išsivežė į miestą.
Arčiau kelio irgi stūkso begarsiai trobesiai. Langai aptraukti voratinkliais, išdužę stiklai sudurstyti iš gabaliukų, takas link durų žėlęs užžėlęs. Tačiau matyti, kad aplink namą šiek tiek prakirsti krūmai.
„Sako, trobą nupirko kauniečiai, gal atgaivins, atvažiuos poilsiauti“, – viliasi ištuštėjusio kaimo senbuvė.
