Buvusio „Panevėžio kelių“ vadovo V.Puidoko įkurto Įstros aviacijos muziejaus ištakos siekia 1984 metus. Tuomet šalia Panevėžio ir „Via Baltica“ magistralės esančiam Įstros aerodromui priklausė 400 metrų ilgio kilimo takas ir cheminių trąšų sandėlis. Iš čia kildavo chemikalais laukus barstantys lėktuvai.
Apie 1990-uosius aerodromą įsigijo lakūnai Vytautas Lapėnas ir Jurgis Kairys. 1995 metais vieninteliu savininku liko dabar jau šviesaus atminimo V.Lapėnas. Jis po atviru dangumi buvo surinkęs keletą iki 1980-ųjų naudotų karinių mokomųjų ir kovinių naikintuvų bei sraigtasparnių.
2002 metais Įstroje buvo surengtas XII Europos akrobatinio skraidymo čempionatas, į dangų kilo daug žymių Europos aviatorių. Vėliau kasmet vykdavusios įspūdingos aviacijos šventės ilgainiui nunyko. Tad aerodromo valdymą perėmęs V.Puidokas 2016-aisiais čia atidarė privatų muziejų su didele edukacine erdve.
Pirmiausia atsirado muziejaus lauko ekspozicija su kariniais naikintuvais ir sraigtasparniais. Motelio pastate įkurta ekspozicija pradėjo pasakojimą apie Lietuvos tarpukario ir sovietmečio aviacijos istoriją: techniką, lakūnų aprangą, asmeninius daiktus. Netrukus užsipildė ir antra salė su eksponatais iš viso pasaulio.
Lankytojų, kurie domisi Stepono Dariaus ir Stasio Girėno transatlantiniu skrydžiu, Antano Gustaičio darbais, tarpukario Lietuvos aviacijos istorija, čia laukia itin įspūdingi autentiški eksponatai.
V.Puidokas, kaip seniai skraidantis profesionalas, gali pamokyti nebūtinai siekiančius piloto licencijos. Jam patinka skraidinti ir norinčius pirmą kartą iš aukštai pasidairyti į Lietuvą ar siekiančius įveikti skrydžio baimę.
Jis įsitikinęs, kad didžiausią savo gyvenimo aistrą paveldėjo iš mamos. Devyniasdešimtmetė moteris su sūnumi skraido ir dabar, kai tik palankūs orai, nes nedideliu keturviečiu asmeniniu lėktuvu iki Vilniaus – vos pusvalandis, iki Palangos – valanda.
Šiemet pandeminį rudenį Įstros aviacijos muziejus po savo sparnu priėmė I.Puidokienės išsvajotą Porceliano galeriją.
Šeima jau kurį laiką ieškojo patalpų mieste, kol nutarė: tinkamiausia vieta – tas pats buvęs aerodromo motelis. Dukra architektė parengė projektą, sumodeliavo ekspoziciją.
Nuo pirmos, širdžiai brangiausios, mamos turėtos tuomečio Leningrado gamykloje pagamintos porceliano skulptūrėlės, nuo masinės gamybos sovietinių balerinų ir pirmųjų išskirtinių pirkinių Panevėžio „mašinturgyje“, kaip vadinamas pagrindinis miesto sendaikčių turgus, iki antikvariatų ir tarptautinių aukcionų – bene tris dešimtmečius viskas kaupta namuose, sandėliukuose.
Kai į dienos šviesą buvo iškelti dar I–II amžiuje kinų sukurti prabangiausios meno dirbiniams skirtos medžiagos – baltojo aukso kūriniai, liko apstulbusi net pati Puidokų šeima.
Teko išdėlioti per tūkstantį porceliano figūrėlių ir figūrinių kompozicijų, skulptūrų, indų, kitokių porcelianinių garsiausių Europos manufaktūrų ir menininkų nuo XVII amžiaus iki šių dienų sukurtų daiktų.
Puikią iškalbą turinti Irena apie kiekvieną jų galėtų pasakoti po gerą pusvalandį, nes ilgainiui jai ėmė rūpėti ne tik paviršinis porceliano grožis, estetika, jo prabangi paskirtis, bet ir kiekvienos manufaktūros, kiekvieno kūrinio istorija, mitologija, autorystė.
Klausiama apie vertingiausius ir brangiausius savo kolekcijos eksponatus Irena patikino, kad jai brangūs visi, nepriklausomai nuo kainos. Ilgus amžius padėties visuomenėje žymeniu buvęs porcelianas pastaraisiais dešimtmečiais nuvertintas, todėl gali už 50 eurų įsigyti ir 5 tūkstančių eurų vertės autorinį darbą.
Tiesa, pastaruoju metu atsiranda vis daugiau kolekcininkų ir porceliano dirbinių perpardavinėtojų, kainos aukcionuose tik kyla. Neseniai „Sotheby’s“ aukcione už pusantro milijono eurų buvo parduodamas Meiseno – taip vadinama pirmoji porceliano manufaktūra Vakarų Europoje – gamybos laikrodis. I.Puidokienė net nesvajoja tokio įsigyti.
Jos galerijoje nėra ir senųjų Kinijos meistrų darbų, kurie neįperkami. Bet yra nemažai senų ir retų Europos, Rusijos, Amerikos manufaktūrų gaminių.
Pirmasis į Europą XIII a. porcelianą atvežė Venecijos pirklys Marco Polo (1254–1324). Jis sugalvojo ir žodį „porcelianas“. Itališkai „porcella“ reiškia kriauklę.
Bet labiausiai šiai meno sričiai nusipelnė Žygimanto Augusto įpėdinis, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Augustas II Stiprusis, kuris netoli Dresdeno įkūrė Meiseno manufaktūrą.
1710 metais ten pradėjo veikti ir iki šiol veikia pirmasis Europoje porceliano fabrikas. Panevėžiečių įkurta galerija gali pasigirti itin dideliu ir vertingu garsiojo Meiseno kūrinių rinkiniu. Irenos širdžiai bene mieliausia – balerinų kolekcija.
Stebina neįtikėtinos porceliano galimybės, kai jis pavirsta netgi ažūriniais tiulio sijonais, ir sunku patikėti, kad jie – ne medžiaginiai.
Virmantas vargu ar būtų taip palaikęs žmonos aistrą porcelianui, jeigu pats nebūtų ir šioje srityje įžiūrėjęs savo, kaip kolekcininko, interesų.
Ne viename antikvariniame porceliano gaminyje jis randa Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pėdsakų, taip pat ženklų, liudijančių savitą įvairiausių pasaulio valstybių istoriją.
Virmantas ir Irena susidraugavo, kai vienas buvo vienuoliktokas, o kita aštuntokė Radviliškio vidurinėje. Kai vienas išvyko studijuoti į tuometį Vilniaus inžinerinį statybos institutą, kitai pasirinkimo neliko: išskubėjo paskui mylimąjį.
Širdis ir ankstesni pomėgiai – muzika, dailė – buvo savotiškai paaukoti. Ir nutiko taip, kaip nutinka ne vienai susituokusiai studentės ir diplomanto porai: vos pradėjusiai studijuoti Irenai gimė Ieva, po 4 metų – sūnus Domas.
Virmantui studijas apmokėjo tuometė Panevėžio 5-oji kelių statybos valdyba ir jis jau su šeima grįžo į miestą, kurį dabar tenka vadinti savo pasaulio centru.
Ir ne vien dėl to, kad čia padarė puikią karjerą – 23 metus vadovavo „Panevėžio keliams“, pasistatė namus, užaugino vaikus, netoliese, Pakruojyje, kartu su broliu ir kolegomis įkūrė šeimos verslą – dolomito skaldos gamyklą, bet ir todėl, kad čia galėjo puoselėti savo su žmona viso gyvenimo priklausomybę: vieno – nuo aviacijos, kitos – nuo porceliano.
I.Puidokienė dešimt metų dirbo Juozo Miltinio dramos teatro administracijoje. Vėliau vyras pasiūlė laikinai padirbėti šeimos versle, ir Irena iki šiol direktoriauja.
Puidokai niekada nesiafišavo Panevėžio viešajame gyvenime, nedemonstravo prabangos, nedalyvavo politikoje. Ir, kaip daugumai, jiems būna visokių dienų. Nelengva, kai į namus braunasi šeimos verslo reikalai, kai aplanko negandos ir nesutarimai.
Tačiau visuomet džiugina sūnaus, dukters pasiekimai ir, žinoma, anūkai. Meniškos prigimties žmona patikino esanti visiška priešingybė savo esą technokratui vyrui, bet abu sutaria dėl vieno dalyko: pinigus verta investuoti į tai, kuo galima dalytis ir džiuginti ne vien save, bet ir kitus žmones.
