G.Tankevičius – Kauno klinikų sporto medicinos ir reabilitacijos gydytojas, medicinos mokslų daktaras, dėstantis Lietuvos sveikatos mokslų universitete sporto mediciną. Taip pat jis – karatistas, 2001 m. iškovojęs pasaulio vicečempiono titulą, vadovaujantis Kaune ir Kėdainiuose veikiančiam karate klubui „Stoikas“, vedantis karatė užsiėmimus vaikams bei suaugusiems. Pasak Gedimino, visos veiklos jam labai patinka ir dera tarpusavyje.
– Ar jums pačiam kaip medikui neatrodo, kad jūs kaip karatistas kartais rizikuojate savo sveikata? – pirmiausia pasiteiravome G.Tankevičiaus.
– Tapęs pasaulio vicečempionu netrukus karjerą baigiau dėl to, kad turėjau per daug medicininių žinių ir bekovojant varžybose kildavo dvejonių, ar kovoje patirti sužeidimai nepavojingi, ar jie negali komplikuotis į sunkesnius ir pan. Tokios mintys tikrai trukdė visu šimtu procentų atsidėti kovai, tad nusprendžiau baigti sportininko karjerą koncentruotis į gydytojo bei trenerio darbus.
Bet tai netrukdo man sportuoti toliau dėl savęs, karatė man – optimali fizinio ir dvasinio tobulėjimo sistema, kuri labai naudinga. Ji motyvuoja būti aktyviu, valingu ir siekti tikslo, o tai gyvenime labai svarbu.
– Pirmiau pradėjote sportininko ar mediko karjerą?
– Nuo mažens buvau linkęs sportuoti, išbandžiau ir lengvąją atletiką, ir atletinę gimnastiką, ir šachmatus. Ir ta medicininė-fiziologinė pusė, kaip racionaliau sporte pasiekti rezultatų, kaip protingiau treniruotis, man atrodė įdomi, tad vėliau nebuvo sunku apsispręsti ir rezidentūroje pasirinkti sporto medicinos kryptį.
Karatė rimtai lankyti pradėjau tik trečiajame studijų Medicinos universitete kurse. Greitai, per pusantrų metų intensyvių treniruočių patekau į Lietuvos karatė rinktinę ir geriausių rezultatų pasiekiau, kol baigiau rezidentūrą, o pradėjęs dirbti, karjerą varžybose baigiau.
– Ir profesionaliam sportui, ir medicinos studijoms reikėjo daug laiko – kaip jūs viską spėjote?
– Taip, reikėjo pasistengti. Kad pasiekčiau turimą kvalifikaciją, užtrukau 17 metų – 6 metai universitetinių medicinos studijų, tada metai bendrinėje gydytoje rezidentūroje, dveji – reabilitacijos rezidentūroje, dar vieneri – sporto medicinos rezidentūroje, paskui 5 metai doktorantūtoje ir dar dveji neakivaizdiniai – Olimpiniame komitete, kur gavau tarpautinį olimpinio komiteto sporto medicinos gydytojo diplomą. Tiesa, po pirmų 9 metų studijų jau buvo ir daug praktinio darbo, ne tik mokslų.
Man sunku suprasti žmones, kurie sako, kad neturi laiko sportui dėl darbo ar dar kažko. Fizinė veikla mums tiesiog būtina – nebūtina siekti rezultatų, bet reikia pajudėti dėl savo sveikatos ir geresnės savijautos.
Yra įrodyta, kad jeigu sportuoji, lengviau ir mokytis – žinios geriau sukrenta į galvą. Buvo tyrimas, parodęs, kad, ar mokysies 6 valandas ištisai, ar porą iš tų valandų skirsi sportui, rezultatas bus tas pats – smegenys po sporto veiks efektyviau ir laiko neprarasi.
Tai patyriau ir praktikoje, kai studijavau.
– Bet turbūt buvo metas, kai prie knygų sėdėdavote naktimis?
– Taip, būdavo. Trečiame ketvirtame kurse, kai atsiskaitymus tekdavo derinti su intensyviu sportu, tekdavo pasimokyti naktimis. Ir kai iškovojau vicečempiono titulą, studijavau rezidentūroje, dirbau greitosios pagalbos gydytoju Kėdainių rajono ligoninėje ir jau treniravau savo mokinius – buvo tikrai intensyvus metas.
Tada greitojoje turėdavau budėjimus, 7 paras per mėnesį. Būdavo parų, kai ir naktį negalėdavau nusnūsti, nes vis reikėdavo vykti į iškvietimus, bet vis tiek į tą parą žiūrėdavau kaip į ramesnę, atsigavimo nuo fizinio krūvio – galvodavau vien apie tiesioginį darbą, ir viskas, nereikdavo blaškytis tarp kelių veiklų.
– Kokius atsiminimus paliko darbas greitojoje pagalboje?
– Į iškvietimus vykdavau tuomet, kai felčerio kvalifikacijos nepakakdavo – kai būdavo autoįvykis, sustreikuodavo širdis, reikėdavo žmogų gaivinti ar pan. Teko viename atokiame kaimelyje ir gimdymą priimti, nes gimdyvės iki rajono ligoninės nebūtume spėję atvežti.
Patirtis buvo naudinga, bet ir dabar kartais naktį atsibudęs pagalvoju, kaip gerai, kad nereiks lėkti į jokį iškvietimą. Ten būdavo daug streso. Kartais pamačius nelaimėje smarkiai nukentėjusius žmones paskui tas vaizdas kelias dienas stovėdavo akyse.
Po tokios patirties pradedi labiau vertinti savo ir artimųjų sveikatą, supranti, kokie pavojai tyko ir kaip svarbu būti atsargiam bei neprarasti blaivaus proto.
– O su kokiais pacientais dirbate dabar?
– Daugiausia tai sportuojantys ar aktyviai gyvenantys žmonės, kurie skundžiasi sąnarių, stuburo ar raumenų skausmais ir nori pagerinti savo fizinę būklę. Tiek fiziškai aktyviems, tiek nesportuojantiems asmenims su amžiumi daugėja degeneracinių griaučių-raumenų sistemos ligų, atsiranda skausmų, kad ir viską darant daugmaž racionaliai.
Traumų ar skausmų sporte pilnai neišvengsi. Būna, kad prireikia ir operacijos. Tuomet žmogui padedu greičiau reabilituotis ir sugrįžti į aktyvų gyvenimą, rūpinuosi, kad trauma neatsikartotų ir pan.
– Ar kartais netenka pacientui liūdnai pasakyti, kad sportuoti jam jau nebegalima?
– Ne, kai kurie medikai linkę taip pareikšti, bet aš laikausi principo, kad reikia ieškoti kompromisų ir atrasti tinkamą veiklą bei krūvį. Jei žmogus buvo fiziškai aktyvus, dėl draudimo sportuoti jo patirta psichologinė žala gali būti net didesnė už tiesioginę sveikatos problemą. Net po insulto ar infarkto, žinoma, jau po medicininės reabiltacijos, kai būklė stabilizuojasi, reikia ieškoti galimybių po truputį judėti ir stiprėti.
– Jūs pats plikomis rankomis skaldote plytas. Kaip jums taip pavyksta ir ar nekyla grėsmė susilaužyti rankos?
– Tai – silikatiniai blokeliai. Žinoma, ir juos laužyti skausminga bei rizikinga, bet taip susiklostė, kad Kėdainiuose vyko Europos karatė čempionatas, o ten jau 22 metus veikia mano įkurtas klubas, tad norėjosi parodyti žiūrovams kažkokią programą. Na, ir iššūkį įveikti norėjosi. Visgi blokelių laužymas – ne tuščios ambicijos, o racionaliai pamatuota rizika, kuriai reikia pasirengimo.
Karatė sportas – smūginė sporto šaka, tą smūgį nuolat treniruojame ir ugdome. Laužant objektus svarbu, kad jų paviršius būtų užgrūdintas, teisinga biomechanika, greitis, jėga ir didelė momentinė jėga, tiksliai nukreipta į lūžio tašką. Jei jėgos pikas bus per ankstyvas ar pavėluotas, ranka gali smarkiai nukentėti.
Man po to smūgio ranką paskaudėjo, bet tai buvo sumušimas, kuris praeina be liekamųjų reiškinių.
– Gal tokį kelią pasirinkote, nes ir jūsų tėvai buvo susiję su medicina ar sportu?
– Ne, būna, kad vaikus motyvuoja tėvų pavyzdys, bet būna ir taip, kad norisi elgtis atvirkščiai nei jie, tad man turbūt kliuvo pastarasis variantas. Mane augino mama, kuri į sportą jokio dėmesio nekreipė.
Motyvacijos sėmiausi iš šachmatų trenerio, kuris buvo valingas, atletiškas ir energingas žmogus. Ir dabar pastebiu, kad vaikus klube treniruoju, remdamasis tuo, ką perėmiau ne tik iš karate, bet ir iš savo šachmatų trenerio.
– Ar tiesa, kad šiuolaikiniai vaikai yra fiziškai silpnesi už tuos, kurie augo kad ir prieš 20 metų?
– Vienareikšmiškai taip, pokyčiai akivaizdūs. Seniau stebėdavomės, jei berniukas nepadaro vieno prisitraukimo, o dabar jau nedaugelis jį tepadaro, kaip ir atsispaudimą, ir pritūpia dažnai netaisyklingai. Reikalavimai tam, kad vaikai gautų karatė diržą, dabar gerokai mažesni, nei buvo prieš penkiolika ar dvidešimt metų.
Ypač prie šios problemos prisidėjo socialiniai tinklai ir išmanieji telefonai – kai buvo tik kompiuteriai, neretai su ribotu internetu, situacija dar buvo kiek geresnė.
Prisideda ir tėvai, nesugebantys iš vaiko atimti telefono ir išsiųsti jo porai valandų į lauką ar sporto būrelį, kad pajudėtų – patys vaikai turi daug naivaus optimizmo, yra nekritiški savo ydoms ir apie fizinio pasyvumo neigiamą įtaką organizmui negalvoja.
– O jūs pats ar turite vaikų? Kaip jiems sekasi su sportu?
– Turiu trylikametę dukrą, ji lanko karatė, kartu vykstame į karatė stovyklas. Dabar ji sportuoja jau rečiau, nes prasidėjo paauglystė, o ir mokytis tenka daugiau. Problemą su telefonu irgi matau, bet mes kalbamės, tarkim, tariamės, kad jei praleis teniruotę, tai išeis pabėgioti ar padarys tempimo pratimų, ir pavyksta susikalbėti. Ji sportiška mergaitė, esu tuo patenkintas, o jei matyčiau, kad atsiranda didesnių problemų, pasišnekėčiau griežčiau.
Ir dar, manau, tai svarbiausia – rodau jai teigiamą pavyzdį, mat vien tušti žodžiai vaiko neįkvėps.
– Kiek sportas užima laiko jūsų dienotvarkėje?
– Sportuoju kasdien, bet nepervargdamas, stengiuosi viską daryti išmintingai ir įvairiai – domiuosi ne tik karate, bet ir nardymu, plaukioju baseine, bėgioju, kilnoju svorius, tampau gumas, dar kažką naujo vis išbandau. Tai tikrai padeda geriau jaustis, turėti daugiau energijos ir įveikti įvairius iššūkius.
Ir stengiuosi tuo mėgautis – sportas neturi būti prievarta. Jeigu atrodo, kad sportas – ne jums, reikia tik paieškoti fizinės veiklos, kuri patiktų ir džiugintų, ir ją po truputį prisijaukinti. Galbūt įkvėptų asmeniniai treneriai ar kiti specialistai.
Žmogus, pradėjęs taisyklingai sportuoti, pajunta naudą, gauna „bonusų“ ir į savo ankstesnę prastesnę būseną grįžti nebenori, tik reikalingas pereinamas laikotarpis (jis gali trukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių).
– Prieš kiekvienus Naujuosius metus į feisbuką įkeliate naujametinį gydytojo receptą su palinkėjimais. Kaip kilo tokia mintis?
– Prieš keletą metų ji atėjo netikėtai, žmonėms patiko, tad dabar kasmet paskutinę metų dieną pratęsiu recepto galiojimą.
– Ir tie linkėjimai turėtų išsipildyti?
– Na, linkėjimai pildysis tada, jei mes patys juos pildysime – naivu tikėtis, kad kažkas už mus išspręs mūsų problemas ar įgyvendins svajones. Labai svarbu turėti valios ir išminties, kad tą padarytume. Svarbu turėti protingą planą ir mokėti nugalėti savo silpnybes.
Dabar žmonės labai daug energijos išeikvoja (ir kalbant apie koronaviruso reikalus, ir ne tik) galvodami bei diskutuodami apie globalius dalykus, kuriems jokios įtakos patys padaryti negali, ir pamiršta tuos dalykus, kurie gali realiai pakeisti jų gyvenimo kokybę – save patį, savo dienotvarkę ir įpročius, fizinį ir dvasinį pasaulį. Taigi siūlyčiau mažiau spręsti svetimas problemas ir kovoti su vėjo malūnais, o dažniau prisiminti save.
