Žymantas prisiminė, kad iki mokyklos jis buvo linksmas ir gyvenimu besidžiaugiantis vaikas, o į mokyklą nuėjęs suprato, kad turės už save pakovoti, kadangi sulaukė bendraamžių patyčių dėl savo žvairumo ir dėl to, kad buvo viena akimi aklas.
Šios negandos ji atlydėjo nuo ankstyvos vaikystės – pirmuosius dvejus metus jis turėjo daug sveikatos problemų ir vos liko gyvas, vėliau sveikata pasitaisė, tačiau regėjimo negalia liko.
Taigi mokykloje Žymantas pasirinko, kad bus „blogiečiu“, nes pasaulis jam priešiškas. Iki penktos klasės buvo padauža, kuris mokėsi gerai. Šeštoje klasėje mokslo rezultatai suprastėjo, o aštuntoje jau liko antriems metams. Tuo metu jis jau mieliau ne eidavo į mokyklą, o su slampinėdavo su draugais, rūkydavo ir gerdavo alkoholį, jei tik pasitaikydavo galimybių.
Sako, kad jo tėvai buvo pakankamai geri ir rūpestingi, nelinkę į svaigalus, bet jiems paauglystėje juto priešiškumą – tėčio jūreivio dažnai nebūdavo namuose, be to, jam atrodė, kad tėvai nepakankamai uždirba ir yra kvaili. „Tuo metu man atrodė, kad svarbiausia gyvenime – turėti gerą automobilį ir daug pinigų, o mes to neturėjome. Atrodė, tėvai sąžiningai dirba, stengiasi, atšilus orui vis važinėja į kaimą ir sodina bulves – ir nieko gero iš to neišeina. Na, o dabar pats gyvenu kaime ir mielai sodinu bulves“, – nusišypsojo Žymantas.
Į kaimą pas dėdę Žemaitijoje jį tėvai išsiuntė ir tada, kai jis buvo išmestas iš mokyklos Elektrėnuose – čia tebūtų galėjęs lankyti jaunimo mokyklą. Kaime jis netruko susirasti panašių į save draugų, ir po metų dėdė jį parsiuntė atgal.
Tada jis apsistojo pas seserį Vilniuje ir mokėsi sostinėje, bet vietoje pamokų mieliau rinkdavosi alų arba važinėjimąsi riedučiais, tad devintoje klasėje vėl liko antriems metams.
Galiausiai jam tėvai pasakė, kad turi užsidirbti ir savimi rūpintis pats. Jis susirado darbą Vilniuje autoservise, pramoko remontuoti automobilius. Dieną dirbdavo, o vakarais gerdavo alų ir rūkydavo žolę.
Vieną tokį vakarą ir įkliuvo pareigūnams. „Mes su draugais stovėjome prie gatvės ir rūkėme, sustojo pro šalį važiavę policijos pareigūnai. Aš numečiau suktinę ant žemės, jie tai pastebėjo. Jaučiausi drąsus, prisiėmiau sau visą kaltę, maniau, nieko baisaus čia nebus, o gavau beveik trejus metus laisvės atėmimo“, – pasakojo Žymantas.
Ar tikrai tokia bausmė priklausė vien už žolės rūkymą prie gatvės? Pašnekovas sakė, kad jis buvo nuteistas už narkotikų platinimą – juk davė savo turėtos žolės draugui, vadinasi, ją platino.
„Man viskas gerai susidėliojo, įkalinimo įstaigoje daug supratau apie gyvenimą, išėjau savotišką pasichologijos mokyklą. Tiesa, kadangi narkotikų platinimas, už kurį buvau nuteistas, laikomas sunkiu nusikaltimu, kalėjau Pravieniškėse, antruosiuose pataisos namuose, kartu su žmogžudžiais, prievartautojais ir kitais rimtais nusikaltėliais“, – pasakojo Žymantas.
Perskaitė „stebuklingą“ knygą
Tada, kai būdamas 21-erių pateko į rimtų nusikaltėlių kompaniją, jis anaiptol nemanė, kad viskas klostosi gera linkme. Jį buvo apėmusi didelė neviltis, juk laisvė jam atrodė vienas svarbiausių dalykų gyvenime, ir štai jos neteko. „Atrodė, tiesiog fiziškai spaudžia krūtinę nuo minties, kad ilgą laiką negalėsiu išeiti pasivaikščioti į mišką ar nusimaudyti ežere“, – atsiminė jis.
Kadangi jis jautėsi patekęs į duobę ir sugniuždytas, net buvo sumanęs nusižudyti, tačiau bandymas nepavyko – diržas nutrūko. Po to nurimo – tarsi įsitikino, kad išeiti iš gyvenimo bet kada galės, nes tą sugebėtų, o kol kas verta pažiūrėti, kaip viskas klostysis toliau – gal blogiau jau nebus.
„Ir buvau teisus – blogiau nebuvo. Po pusės metų įkalinimo įstaigoje tarsi prablaivėjau – gyvenau be svaigalų, be to, vienas senas kalinys man davė paskaityti Josepfo Murphy knygą „Jūsų pasąmonės galia“, kuri smarkiai pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Iki tol būdavau linkęs pabrėžti, kaip man viskas nesiseka, o knygoje aiškinama, kad gyvenime viskas vyksta taip, kaip mes galvojame. Po to pradėjau akcentuoti teigiamus dalykus, pavyzdžiui, kad bausmės laikas trumpėja“, – pasakojo Žymantas.
Taigi pataisos namuose jis daug skaitė, sportavo, grįžo prie mokslų (juos galiausiai baigė ir valstybinius egzaminus išlaikė, jau išėjęs į laisvę).
Bet ar jam kalint nekildavo konfliktų su likimo draugais, sunkiais nusikaltėliais? „Na, visokių susistumdymų ir muštynių aplinkui būdavo, juk viename dideliame kambaryje gyvena ir miega 30 vyrų – tai neišvengiama. Bet aš, dar prieš išvykdamas į pataisos namus, gavau vieno jau kalėjusio žmogaus patarimą: „Žiūrėk, ką kalbi“, ir jis išties padėjo nenukentėti“, – sakė Žymantas.
Su treningais, bet skaitantis Vydūną
Į laisvę jis buvo išleistas anksčiau laiko, būdamas 23 m. Kurį laiką jam buvo taikomas namų areštas ir niekur išvykti jis negalėjo, o policininkai tikrino, ar vakarus jis leidžia namie. Bet ir pats buvo nusiteikęs gyventi ramiai, be vakarėlių ir svaigalų.
Kai apribojimai baigėsi, išvyko uždarbiauti į Angliją. Vėliau keliavo dirbti ir į Prancūziją, Austriją, Čekiją. Dirbo darbus, susijusius su automobilių priežiūra – montavo padangas, remontavo sunkiąją techniką, o vienu metu net prižiūrėjo ralio bolidą.
„Tačiau mane domino ne tik tai, kaip veikia technika – domino ir tai, kaip veikia žmogaus kūnas bei protas, tad toliau intensyviai domėjausi saviugda, skaičiau knygas, pradėjau užsiimti joga, tapau vegetaru. Ir pinigai mano gyvenime atrodė vis mažiau reikšmingi – prieš iškeliaudamas į Europą net atidaviau broliui savo mobilųjį telefoną“, – dėstė Žymantas.
Kelis metus besiblaškydamas po pasaulį jis jautėsi patenkintas gyvenimu ir visiškai laisvas, nuo nieko nepriklausomas. Netgi ruošėsi keliauti į taigą ir žiūrėti, ką ten supras apie gyvenimą. „Buvau toks savotiškas tipas – plikas, su treningais, bet skaitantis Vydūno raštus ir medituojantis“, – pripažino jis.
Pagiedojo sutartines – ir tapo pora
Vieną 2015 m. pavasario dieną Žymanto laisvas gyvenimas vėl baigėsi, bet ir tai išėjo į gera – jis sutiko mylimą moterį, ir dar su dviem vaikais.
Viskas prasidėjo, jam būnant Lietuvoje. Viena bičiulė jį pakvietė į renginį Švenčionėliuose pagiedoti sutartinių. Apie tai, kad sutartinės veikia kaip malda, be to, atpalaiduoja, jis buvo skaitęs Vydūno raštuose, taigi į renginį nuėjo.
„Ten nuėjęs pamačiau kultūros centro darbuotoją Mildą ir sužinojau, kad ji ne tik gieda sutartines, bet ir gyvena sodyboje miške su dviem vaikais ir augina ožkas. Iki tol buvau atsiskyrėlis ir moterimis daug nesidomėjau, bet tada pagalvojau – o, su tokia moterimi galėčiau kurti šeimą. Bet bendrauti su ja pradėjau ne dėl šeimos, o dėl sutartinių, kurių norėjau daugiau išmokti“, – pasakojo Žymantas.
Be to, išsiskyrusiai moteriai kartais reikėdavo pagalbos ūkio darbuose. Ji su šeima seniau gyveno Vilniuje, bet paskui sumanė viską parduoti ir kraustytis į kaimą, tiksliau, į vienkiemį Labanoro girioje.
„Būdavo, aš jos sodyboje mėšlą pamėžiu, malkas pakapoju, o tada prisėdęs namie pailsėti girdžiu, kaip ji skaito vaikams pasakas. Ir pagalvodavau – o, kaip tai miela“, – atsiminė pašnekovas.
Įvykiai pakrypo kita linkme maždaug po pusmečio nuo pažinties pradžios. „Buvo mano 29-as gimtadienis, kurį pasiprašiau švęsti pas Mildą sodyboje. Pasėdėjome prie laužo, pagiedojome, na, ir kažkaip kitaip viskas pradėjo atrodyti – nuo tada ir tapome pora“, – sakė Žymantas.
Po to gimtadienio praėjus kuriam laikui jis dar buvo išvykęs padirbėti į Švediją, bet greitai grįžo pas mylimąją – suprato, kad atskirai būti negera.
Svarbu atrasti vidinę ramybę
Dabar jiedu gyvena toje sodyboje tarp miškų, yra susižadėję, augina ir bendrą 2 m. vaiką, vyresniems berniukams – 9 ir 11 m. „Bet ir tie du jos vaikai – man kaip savi“, – patikino pašnekovas.
Sodyboje seniau buvo tik lauko tualetas, o dabar jis jau viduje, kaip ir kiti patogumai – Žymantas tuo pasirūpino, didžiąją dalį remonto darbų atliko savo rankomis.
Ir pripažino, kad jam, užkietėjusiam atsiskyrėliui, gyventi namuose, kuriuose yra nedidelių vaikų bei daug šurmulio, seniau kartais pasirodydavo nelengva. „Bet pradėjau daugiau medituoti, ėmiausi daryti kvėpavimo pratimus – ir nurimau“, – sakė jis.
Pridūrė, kad grūdintis ir įgyti atsparumo prieš aplinkos dirgiklius padeda ir maudynės šaltame vandenyje – prie sodybos esančiame upelyje jis maudosi ir žiemą.
Nuo vienkiemio iki mokyklos, kurią lanko vyresnieji vaikai, ir artimiausios parduotuvės Švenčionėliuose – 10 km. Tiesa, kaimynai sąlyginai arti – už 1 km yra kaimelis. Ir keliai nesunkiai pravažiuojami, nes girioje vis lankosi medkirčiai.
Žymantas dabar dirba statybose, o namie gamina būgnus, ūkininkauja – turi daržą, sodą, 5 ožkas, vištų. Be to, jiedu su žmona turi įkūrę VšĮ „Labas noras“ ir rengia savo sodyboje įvairias edukacines stovyklas, jogos, meditacijos užsiėmimus bei žygius po Labanoro girią.
Taip pat Žymantas žmones konsultuoja savęs pažinimo klausimais. Tačiau pats savęs asmenybės ugdymo treneriu ar kažkuo panašiu nevadina: „Aš esu paprastas kaimo gyventojas, tiesiog turiu gyvenimiškos patirties, kuri kai kuriems žmonėms atrodo įdomi, ir aš mielai ja pasidalinu.“
Taigi vyras, kurį seniau traukė svaigalai, o vėliau – klajonės po pasaulį, sako, kad dabar jaučia pilnatvę, gyvendamas sėslų ir blaivą gyvenimą Labanoro girios vienkiemyje.
„Man dabar visko užtenka, bet ne dėl to, kad apsigyvenau kaime, o dėl to, kad atradau savo vidinį pasaulį ir ryšį su savimi. Apskritai visi mes galime atrasti savo vidinę ramybę, kad ir kokie nesklandumai vyktų aplinkui. Tos vidinės ramybės turime kiekvienas. Kartais labai sunku ją aptikti, prie jos prieiti, tačiau tai tikrai įmanoma“, – patikino Žymantas.
