Negalią Gabija turi nuo vaikystės. Ji gimė, turėdamą stuburo išvaržą (spina bifida), tad, kiek save atsimena, niekuomet nevaikščiojo – visą laiką judėjo vežimėliu.
Raseiniuose gimusi, vėliau Kaune augusi mergina jau 12 metų gyvena Airijoje, nedideliame Kavano mieste.
Emigracija buvo Gabijos mamos pasirinkimas – ši, ieškodama geresnio gyvenimo, išvyko pas savo mamą (Gabijos močiutę), jau gyvenusią Airijoje. Kartu pasiėmė tris vaikus, du sūnus ir dukrą. Pašnekovė atsiminė, kad tuomet jai toks mamos sprendimas labai nepatiko – ir savo vaikiškame dienoraštyje ji rašė, kad išvažiuoti visiškai nenori.
Tačiau dabar ji pripažįsta, kad mamos sprendimas tikriausiai išėjo į gera – Airijoje ji materialiai aprūpinta geriau, nei būtų, likusi Lietuvoje. Čia ji gauna solidesnę pašalpą (250 Eur per savaitę), patogų vežimėlį, sveikatos draudimą, galimybę dirbti, taip pat socialinį būstą, už kurio nuomą moka tik 24 Eur per savaitę. Būstas skirtas jai vienai, ir tai ne koks nutriušęs butukas, o visas namas su svetaine, dviem miegamaisiais ir savu kiemu.
Į naudą Gabijai išėjo ir tai, kad gyvendama Kaune ji mokėsi namuose, o atvykus į Airiją teko keliauti į mokyklą. Būti tarp bendraamžių pasirodė smagu ir naudinga, nors pradžioje ir buvo nejauku, juolab, kad nemokėjo anglų kalbos.
Tiesa, pradžioje mokėsi neilgai – netrukus prasidėjo kelionės po ligonines, kur išgirdo dar vieną bjaurią diagnozę – inkstų nepakankamumas.
Liga nustatyta atsitiktinai. Vieną dieną vienuolikmetė iškrito iš vežimėlio, nes neprisisegė saugos diržais, ir jai lūžo koja. Pradžioje mergaitei tai atrodė juokinga – juk kojos skausmo ji nejautė. Tačiau pasirodė, kad juokai menki – dėl lūžio teko daugiau nei pusmetį praleisti skirtingose ligoninėse. Koją ketinta operuoti, o prieš tai atlikti tyrimai, kurie ir parodė inkstų veiklos sutrikimus. Operacijos atsisakyta – mergaitė galėjo jos neištverti.
„Jei tada nebūčiau susilaužiusi kojos, gal dabar manęs šiame pasaulyje jau nebebūtų“, – prasitarė Gabija.
Dėl inkstų nepakankamumo pastaruosius penkerius metus jai reikalingos dializės, nes inkstai nepajėgia iš organizmo patys išvalyti toksinų – jie funkcionuoja tik 16 proc. Ir iki tol merginą dažnai puldavo įvairūs uždegimai, o vėliau liga pasireiškė tuo, kad nebebuvo apetito, vis imdavo miegas ir apskritai nieko nesinorėjo. Tada ir nustatyta, kad reikalingos dializės.
Jos atliekamos tris kartus per savaitę, viena procedūra užtrunka 2 val. 15 min. – mergina pasidžiaugia, kad gana trumpai, nes kai kuriems ligoniams prireikia ir 4-5 val.
Dializių metu galima būtų skaityti ar naršyti telefone, bet Gabija mieliau tą laiką leidžia, bendraudama su gydytojais ir seselėmis – daugelį jų pažįsta, na, o aplinkinius žavi merginos optimizmas ir geranoriškumas.
Beje, tada, kai ji gulėjo Kavano ligoninėje lūžus kojai, vienas gydytojas jai padovanojo anglų kalbos žodyną ir paragino kasdien išmokti po kelis žodžius – sakė, kad mergaitė turės jam atsiskaityti. Su tuo pačiu gydytoju ji susiduria ir dabar, ir šis vis nusistebi, kad mergina angliškai šneka puikiai.
Po dializių Gabija kartais jaučiasi pavargusi ir mieguista, tačiau pripažįsta, kad tai priklauso ir nuo nusiteikimo: jeigu sau pasako, kad po to dar reikės keliauti į darbą, tai ir keliauja, o jėgų kažkaip atsiranda.
Darbe plepa ir linksminasi
Nepaisant jos sveikatos būklės, pašnekovė dirba ir yra tuo patenkinta. Ji yra aktyvumo koordinatorė senelių namuose. Tai reiškia, kad ji rūpinasi senelių veiklomis – pavyzdžiui, kartu su jais medituoja, mankštinasi, žaidžia stalo žaidimus, rengia mini vakarėlius ar tiesiog šnekasi. Įstaigoje yra tam skirtas „aktyvumo kambarys“, į kurį atėję globos namų gyventojai kartu su Gabija užsiima tuo, kuo tuo metu norisi.
Pašnekovė pasakojo, kad jos darbas prasidėjo nuo savanorystės tuose pačiuose senelių namuose (šiaip jau ji labai norėtų savanoriauti ir mokyti vaikus Afrikoje). Po kurio laiko administracija draugiškai ir nuolat besišypsančiai savanorei pasiūlė nuolatinį darbą.
Prieš tai Gabija metus mokėsi koledže, kur įgijo medicinos sekretorės specialybę. Tačiau dirbant pagal išsilavinimą reikėtų daugiausia sėdėti prie kompiuterio, o ji pastebėjo, jog jai daug smagiau yra būti su žmonėmis. Bendrauti ji labai mėgsta, kaip pati sako, galėtų plepėti ir plepėti.
Galėtų Gabija ir visai nedirbti, tačiau užsidariusi sėdėti namie ji nenori – jai smagu, kad turi rimtos veiklos ir jaučiasi reikalinga. Dažnai išeidama iš darbo ji girdi senelių klausimą, ar rytoj vėl dirbs (mergina dirba ne pilnu krūviu, o iki 19 val. per savaitę), ir tai jai skamba komplimentas.
Gabijos namai yra netoli jos darbovietės, netoliese ir ligoninė, kurioje atliekamos dializės – skiriant socialinį būstą buvo atsižvelgta ir į tai. Taigi mergina nesunkiai vežimėliu nudarda ten, kur jai reikia. Tik kai prireikia įveikti didesnį atstumą, išsikviečia taksi.
Namuose Gabija taip pat tvarkosi viena. Vos sulaukusi aštuoniolikos ji panoro išsikraustyti iš namų, kad niekam nebūtų našta, kad įrodytų sau ir kitiems, jog gali tvarkytis savarankiškai. Tą įrodyti jai pavyko. Na, o jei visgi prireikia kokios pagalbos, paprašo jos artimųjų ar draugų, ir tie mielai padeda.
Tamsioji gyvenimo pusė
Gabija labiau išgyvena ne dėl to, kad sėdi vežimėlyje, o dėl dializių. Prie ratukų ji seniai įpratusi ir yra su tuo susitaikiusi, nė nesusimąsto, jog gali būti kitaip. O štai vaikščiodama į dializes mato daug sudėtingų atvejų, kurie ją labai slegia.
„Ligoninėje į dializes atvyksta daug, apie 70, žmonių. Būna, su jais susipažįsti, susibičiuliauji, o tada sužinai, kad to žmogaus nebėra tarp gyvųjų. Būna labai skaudu, o tuo pačiu ateina mintys, kad taip gali nutikti ir man. Buvo metas, kai per dvi savaites netekome net penkių žmonių. Po tokių liūdnų dienų vakare man net baisu gultis į lovą – atrodo, kad jeigu užmigsiu, rytoj galiu nepabusti.
Bandau save raminti, kad dauguma tų žmonių yra už mane gerokai vyresni, jiems 50 ir gerokai daugiau metų. Tokių, kuriems vos per 20, be manęs yra tik vienas. Nemažai tų žmonių turi ir kitų, pavyzdžiui, širdies ligų, taigi aš save raminu, kad aš dar gyvensiu ir viskas bus gerai. Bet kartais tas nerimas vėl sugrįžta“, – prisipažino mergina.
Svarbiausia – norėti ir stengtis
Turbūt pašnekovei dažnai kyla klausimas, už ką jai tokie vargai: kodėl jai kliuvo ir neįgaliojo vežimėlis, ir inkstų nepakankumas, kai bendraamžiai vaikšto sveikut sveikutėliai? „Paprastai dėl to aš nesuku sau galvos. Tik prieš metus, kai mane buvo pradėję kamuoti galvos skausmai, o gydytojai nustatė, kad galvoje kaupiasi skystis (taip gali būti dėl problemų su stuburu) ir net įtarė auglį, kartais apimdavo neviltis. Galvodavau, kad jei vežimėlyje nesėdėčiau, tai ir galvos neskaudėtų – kodėl man taip nesiseka...“, – pasakojo Gabija.
Tačiau kai galvos skausmai atsitraukė, optimizmas sugrįžo. Mergina nusiteikusi, kad reikia į gyvenimą žiūrėti pozityviai. Be to, tiki, kad aukščiausiasis sunkumus skiria tik tiems, kurie gali juos pakelti – na, o ji su jais tikrai susidoros.
„Man rodos, gyvenimas yra kaip jūra – kartais banga leidžiasi, bet paskui ji vėl kyla aukštyn. Jei tau šiuo metu ir yra negerai, netrukus tikrai ateis pakilimo laikotarpis“, – sakė Gabija.
Pridūrė, kad ji yra užsispyrusi ir kai kažko užsinori, atkakliai siekia savo tikslo. Kai yra noras, tai pasiekti galima tikrai daug. „Gal pasiekiu net daugiau, nei pasiekčiau, galėdama vaikščioti, bet nedėdama pastangų“, – sakė optimistiškai nusiteikusi pašnekovė.
