Aktorei Aistei Diržiūtei, atvirkščiai, gimimo diena – intymi šventė, todėl ją mėgsta sutikti viena.
„Jubiliejai skirtingi, kaip ir juos švenčiantys žmonės“, – patikino garsus meno vadybininkas Gintautas Kėvišas, daugiau kaip tris dešimtmečius lydintis muzikos legendas ne tik į koncertų scenas, bet ir asmeninėse iškilmėse. Kai kurios įsiminė visiems laikams.
Šiuo metu tarptautinių festivalių konsultantu ir meno projektų vadybininku dirbantis G.Kėvišas (66 m.) buvo Lietuvos Respublikos kultūros ministras, daugiau kaip dešimtmetį vadovavo Lietuvos nacionalinei filharmonijai, 15 metų – Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui, tad garsūs menininkai tapo svarbia jo gyvenimo dalimi.
„Man sekdavosi bendrauti su artistais, pelnyti jų pasitikėjimą. Buvau daugybės įspūdingų jų gyvenimo įvykių liudininkas“, – pasakojo G.Kėvišas.
Jis buvo nuolatinis violončelės virtuozo ir dirigento Mstislavo Rostropovičiaus (1927–2007), iškilaus vokiečių muziko ir visuomenės veikėjo Justaus Frantzo (77 m.), alto korifėjaus Jurijaus Bašmeto (68 m.), vieno žymiausių lenkų kompozitorių ir dirigentų Krzysztofo Pendereckio (1933–2020) ir kitų garsenybių jubiliejų dalyvis.
Muzikai paprastai švenčia scenoje, bet sukaktuvių šurmulys už jos ribų kartais net labiau nei menas atskleidžia sukaktuvininko būdą ir temperamentą.
M.Rostropovičius nuolat priblokšdavo aplinkinius savo pažiūromis, elgesiu, laikysena, netikėta reakcija. „Jis buvo genijus, kad ir ką darytų – diriguotų, grotų violončele, reikštųsi politikoje ar tiesiog gyventų. Susitikę didžiulėje kompanijoje du jį pažinojusieji būtinai kalbės apie Rostropovičių, kad ir ką darytų kiti 20“, – pasakojo G.Kėvišas.
Vadybininkui teko du kartus dalyvauti Prancūzijos prezidento Jacques’o Chiraco priėmimuose violončelės grando garbei, mat M.Rostropovičiaus sukaktys visada būdavo švenčiamos aukščiausiu valstybiniu lygiu.
G.Kėvišas kaip nuostabų sapną prisimena jo jubiliejines iškilmes Eliziejaus Laukų rūmuose 1997-aisiais. „Tai buvo pirmas toks nuotykis mano gyvenime. Kokį didelį įspūdį mums su žmona tada padarė per visą Eliziejaus Laukų rezidencijos kiemą nutiestas raudonasis kilimas ir aristokratiški svečiai! Tarp jų buvo Ispanijos karalienė Sofia, Jungtinės Karalystės princas Charlesas, daug prezidentų ir ministrų.
Kai priėjome prie prezidento ir jo žmonos, M.Rostropovičius, apsikabinęs mano žmoną Rūtą, spėjo šelmiškai pašnibždėti jai į ausį: „Neblogai sugalvojau, ar ne?“
Būdamas šalia M.Rostropovičiaus galėjai tikėtis visko. Kai 2002-aisiais jo 75-mečio proga Londono „Barbican Center“ rodėme „Romeo ir Džuljetos“ projektą, solenizanto pasveikinti į užkulisius atėjęs tuometis Lietuvos premjeras Algirdas Brazauskas gėrė degtinę iš butelio“, – dalijosi prisiminimais G.Kėvišas.
M.Rostropovičius lietuviams buvo savas. Jis netgi pabrėždavo turintis lietuviško kraujo – pasakojo, kad prie Varšuvos yra palaidotas jo protėvis Rostropavicius, Lietuvos pilietis. Taip esą parašyta ant jo antkapio.
„Romeo ir Džuljeta“ su M.Rostropovičiumi buvo pirmasis G.Kėvišo, kaip nepriklausomo prodiuserio, projektas. Juo lietuvis vadybininkas pirmą kartą savarankiškai prisistatė svetur – Šlėzvigo-Holšteino muzikos festivalyje Vokietijoje. Anuomet šiam festivaliui vadovavęs žymus vokiečių pianistas J.Frantzas taip pat tapo svarbiu jo gyvenimo palydovu.
J.Frantzas buvo pirmasis užsienio muzikas, atvykęs į Lietuvą po 1991-ųjų sausio tragedijos. Jis atvežė ne tik labdaros, bet ir naują Alfredo Schnittke kūrinį „Sutartinės“, kurį rusų kompozitorius parašė per vieną naktį sukrėstas Sausio 13-osios įvykių Lietuvoje.
Labai greitai užsimezgė tvirti G.Kėvišo ryšiai su Šlėzvigo-Holšteino festivaliu, o J.Frantzo – su Kauno valstybiniu choru, jis tapo dažnu šio festivalio dalyviu. Visas choras ne kartą viešėjo maestro viloje Kanarų salose pakviestas dainuoti naujamečiuose koncertuose.
Naujųjų sutiktuvės pas J.Frantzą euforija nustelbdavo net jo jubiliejus. Tiesa, per pirmąją choristų viešnagę Kanaruose į vilą šeimininkas pakvietė tik kelionės vadovus, o chorui reikėjo susilaikyti nuo linksmybių Naujųjų išvakarėse, mat sausio 1-ąją jo laukė koncertas.
Užtat choristai pasilinksmino savaip: subridę į Atlanto vandenyną Las Palmase užtraukė vergų chorą iš Giuseppe Verdi „Nabuko“. Visa pakrantė po to skambėjo nuo vietos gyventojų šūksnių: „Viva Lituania!“ Nedaug kas vergų chorą galėdavo padainuoti taip įspūdingai kaip Kauno choras.
„Po metų J.Frantzas viloje priėmimą surengė visiems – ir chorui, ir savo orkestrui, ir solistams. Prisimenu, tąkart skrendant iš Vokietijos į Kanarus didžiulis 300 vietų lėktuvas buvo taip perkrautas, kad vos pasiekė reikiamą aukštį. Su mumis skrido ir didelis J.Frantzo gerbėjas Vokietijos federalinis darbo ministras Norbertas Blumas, dalyvaudavęs jo koncertinėse programose kaip skaitovas.
Per priėmimą J.Frantzo viloje N.Blumą taip sužavėjo Kauno choristo Raimundo Ivanausko bosas, pasiekdavęs visa oktava žemesnes natas nei kiti, kad ministras trūks plyš panoro jį išgirsti dar kartą. Jis pažadėjo šviesaus atminimo maestro Petrui Bingeliui (Kauno valstybinio choro įkūrėjas ir ilgametis vadovas. – Red.) ant galvos atsistoti, jei choras padainuos. Pokšt – ir atsistojo, o P.Bingelis padarė tą patį: abu stovėdami ant galvos derėjosi, ar choras dainuos. Tokia būdavo tų susitikimų nuotaika“, – pasakojo G.Kėvišas.
Asmenybės žavesiu su J.Frantzu galėjo varžytis rusų alto virtuozas J.Bašmetas. „Tai bohemiškiausias menininkas iš visų, su kuriais man teko bendrauti. Nė vienas artistas nemokėjo taip mėgautis gyvenimu kaip jis“, – dėstė G.Kėvišas.
Vadybininkui iki šiol neišdilo iš atminties teatrališkas altininko 50-metis „Bosco“ restorane Maskvos centre. J.Bašmetas tada buvo pačiame jėgų žydėjime kaip solistas ir kaip dirigentas, telkė aplink save ne tik meno pasaulio asmenybes, bet ir politikus bei verslininkus. Maskviškiai verslininkai jam dovanojo ir tą prabangų pobūvį „Bosco“ restorane.
„Po solidaus jubiliejinio koncerto Maskvos konservatorijos salėje restorano pirmame aukšte mus pasitiko ištaigingos vaišės, antrame – įspūdingi desertai, o trečiame – gultai per visą salę. Sukritę ant jų puotos dalyviai prieblandoje rūkė cigarus, gėrė konjaką ir klausėsi džiazo, o aplinkui vaikštinėjo baltomis antikinėmis tunikomis vilkinčios damos.
Specialiai pasveikinti J.Bašmeto buvo atvykusi italų aktorė Gina Lollobrigida, vakarėlyje sukiojosi kino režisierius Nikita Michalkovas, aktorius Olegas Jankovskis ir daugybė kitų Rusijos garsenybių. Tada pirmą kartą pamačiau buvusį Rusijos prezidentą Borisą Jelciną, atėjusį su žmona.
J.Bašmetas mokėjo džiaugtis gyvenimu. Jis galėdavo visą dieną pramogauti, vaikščioti su šampano taure, o vakare kuo puikiausiai pagroti Mozartą. Žinoma, nuolat tekdavo nerimauti, kad jis nepavėluotų į koncertą, nepasiklystų stotyse ir oro uostuose“, – pasakojo G.Kėvišas.
Tris savo karjeros dešimtmečius derinęs valstybinę tarnybą su nepriklausomo impresarijaus verslu, dabar pastarajam G.Kėvišas skiria visą savo laiką.
„Galiu dirbti tai, kas man patinka, planuoti projektus, nes kasdieniais darbais užsiima mano sūnus Martynas“, – džiaugėsi darniu šeimos kompanijos „Riverside Music“ darbu vadybininkas, buriantis apie save ryškiausias scenos žvaigždes.
Nepakartojama fiesta
Visi jubiliejai buvo ypatingi, o šiemetis, 50-asis, pranoko visus lūkesčius. Neplanavau švęsti, bet vyras Sorenas su draugais surengė nepakartojamą gimtadienio fiestą, trukusią dvi savaites. Taip sakė Kenijoje gyvenanti keliautoja, fotografė, rašytoja E.Aukštakalnytė-Hansen. Ištekėjusi už dano verslininko S.Hanseno (65 m.) lietuvė keliauja paskui vyrą ten, kur jis būna paskirtas dirbti.
Išvykusi iš Lietuvos dvejus metus Hansenų šeima praleido Jekaterinburge, metus – Maskvoje. 2002 metais jie persikraustė į Kenijos sostinę Nairobį. Afrikoje Eglė su vyru ir sūnumi Miku praleido aštuonerius metus. Kuriam laikui jie iš Kenijos buvo persikraustę į Mozambiką, vėliau vėl grįžo į Keniją. 2009 metais šeima atsidūrė Kinijoje, Šanchajuje, o po dešimties metų vėl grįžo gyventi į Nairobį, kur turi namus.
Eglės gyvenimas – tarsi nesibaigiantis nuotykis, magiškas prisilietimas prie skirtingų žemynų laukinės gamtos, gyvūnijos pasaulio, draugystė su įdomiomis Afrikos gentimis, tad, atrodytų, šios moters niekas negalėjo nustebinti.
Šių metų birželio 12-ąją Eglė nesiruošė trankiai minėti savo 50-mečio. Ji planavo pasislėpti laukinėje gamtoje, kad galėtų ramiai gedėti po skaudžios draugės netekties.
„Visada birželį važiuoju į Masajų Maros nacionalinį laukinės gamtos rezervatą, esantį Pietų Kenijoje. Tuo metu prasideda antilopių migracija. Tačiau gegužės pabaigoje netekau artimos daugės, kuri kasdien man skambindavo, domėdavosi, kaip sekasi. Pasiėmiau reikalingus drabužius ir viena išvažiavau į laukinę gamtą.
Tuo metu nenumaniau, kad vyras jau kelis mėnesius man ruošia staigmeną. Birželio 9 dieną buvo ketvirtadienis. Važiuodama pro lėktuvų kilimo ir leidimosi taką netikėtai išgirdau artimos draugės švedės balsą. Pamaniau, kad apsipažinau, ir toliau sėdėjau įnikusi į fotokamerą.
Tada išvydau draugus iš Nairobio. Po akimirkos pamačiau ir draugę švedę. Pamaniau, koks nuostabus susitikimas. Netrukus paskambino šeimos draugas iš Amerikos ir pasakė, kad yra Mombasoje ir netrukus atskris į Masajų Marą.
Penktadienį su draugais safario automobiliais važinėjome po savaną, pusdienį praleidome su medžiojančiu leopardu. Grįžome pietų, ir pagrindiniame valgomajame manęs jau laukė draugai iš Lietuvos ir Danijos.
Vakare dar prisijungė draugai iš Ganos. Paskui atvyko vietos masajai. Penktadienį prie laužo prasėdėjome iki kokių dviejų nakties. Ankstų šeštadienio rytą saulei tekant išlindau iš palapinės ir mane pasitiko lietuviškomis vėliavomis, juostomis ir balionais nužymėtas kelias.
Mano safario automobilis skendėjo balionuose, trispalvėse ir atvykusių draugų nacionalinėse vėliavose. Jaučiausi kaip Jungtinių Tautų atstovė.
Pusryčiavome gamtoje su šampanu. Tuomet važinėjome išpuoštais automobiliais po laukinę gamtą ir stebėjome dramblius, liūtus, žirafas.
Prisivažinėję nusileidome nuo kalno link Maros upės, ir čia nuostabioje vietoje pamačiau paruoštą stalą. Masajai rankose laikė raides: „Egle, Happy Birthday“ ir skaičius 50.
Mus pasitiko dar didesnis būrys masajų, gyvenančių šalia Masajų Maros. Jie parengė sveikinimą, šoko, dainavo. Dainavo ir šoko ne tik moranai (kariai), bet ir moterys, o tai labai retai nutinka. Ilgai visi būryje zigzagais drauge šokome, kol buvau pasodinta prie vaišėmis nukrauto stalo.
Masajai mane labai gerai pažįsta, nes esu daug apie juos rašiusi, fotografavusi, gavusi šios genties vado palaiminimą, iš pagarbos jiems kažkada buvau pramokusi netgi jų kalbos.
Sveikinimo pabaigoje man buvo skirtas senolių palaiminimas. Jų malda dievui Engai mane ypač sujaudino. Tai didelės pagarbos ženklas, juolab kad masajai šiaip sau nelaimina baltųjų ar kitų genčių žmonių.
Po pusryčių ir pietų vėl išvykome į safarį, kur tęsėme savo stebėjimus laukinėje gamtoje. Saulei leidžiantis susitikome vėl prie Maros upės, ten žmonės dažnai atvažiuoja palydėti saulėlydžio. Smėlio pakrantėje buvo išdėliotos kėdės, prikaišyta įvairių valstybių vėliavų. Mums atvykus stalai jau buvo paruošti vakarienei.
Jauni kariai, vadinami moranais, su mūsų vyrais surengė varžybas, kas aukščiau iššoks iš vietos, moterys susikabinusios su mano draugėmis drauge lingavo ir bandė kuo garsiau dainuoti mėgindamos nukonkuruoti jaunus vyrus. Leidžiantis saulei gimtadienio vakarą vainikavo tradiciniai šokiai, dainos ir žvakių šviesoje surengta vakarienė.
Mano draugė iš Ganos, skirtingose Afrikos valstybėse turinti restoranų tinklą, surengė vaišes. Buvo ir tradicinių afrikietiškų, ir vakarietiškų patiekalų iš jautienos, vištienos, avienos, ožkienos, ir vegetariškų. Didžioji dalis patiekalų buvo gaminami ant laužo. Ožkieną ir avieną patiekėme dėl to, kad tai masajų delikatesai.
Kadangi vakarojome nacionaliniame parke, turėjome teisę ten būti iki aštuntos valandos. Po to šventimą pratęsėme stovyklavietėje su kita vakariene.
Kelias kitas dienas toliau tęsėme safarį po laukinę gamtą. Po jo išvažiavome prie Indijos vandenyno, visi kartu apsigyvenome dideliame name 100 metrų nuo vandens.
Buvo pilnatis, ir namo šeimininkė pasakė, kad, pagal tradiciją, reikia apsilankyti viename restorane, kur ruošiama vakarienė mėnesienoje.
Nuėję pamatėme ant smėlio paruoštą ilgą stalą, o mėnulis kaip didžiulė lempa švietė iškilęs virš vandenyno. Restorano savininkas pranešė, kad tas stalas paruoštas mums. Paaiškėjo, kad tai suorganizavo mūsų namo šeimininkė.
Kadangi po 22 valandos dėl pandemijos judėjimas buvo ribojamas, paplūdimiu grįžome namo. Prie vandenyno atsinešėme garso kolonėlę ir šokome iki išprotėjimo. Buvome visiškai vieni, kiek akys mato šviečiant mėnuliui.
Gimtadienio šventė truko beveik dvi savaites. Safaris buvo labai sėkmingas, mes pamatėme visą didįjį penketą, o tai vienos kelionės metu nutinka retai: dramblį, liūtą, raganosį, leopardą, buivolus.
Visi draugai atvyko pasiskiepiję. Į Keniją neįvažiuosi ir iš jos neišvažiuosi be neigiamo PGR testo. Buvome apsirūpinę dezinfekciniu skysčiu, kaukėmis. Masajų bendruomenė atsakingai žiūri į tuos dalykus, nes nenori užsikrėsti. Kadangi jie gyvena gana toli nuo didžiųjų miestų, per pandemiją faktiškai išvengė COVID-19. Kenijoje užsikrėtimų skaičiai dideli dar ir dėl to, kad trūksta vakcinų. Džiaugiuosi, kad Nairobyje mums su vyru pavyko gauti vakcinų, bet jomis paskiepijome namų šeimininkę ir sodininką. Aš pasiskiepijau Lietuvoje, o mano vyras – Danijoje.
Per gimtadienį dovanų gavau daug įvairių lietuviškų vėliavų – iškelti vėliavą per gimtadienį, šeimos šventes man daug reiškia. Vyras ir sūnus dovanojo naują kelionių planą „5x10“ – penkiuose skirtinguose žemynuose turėsiu aplankyti po dešimt šalių. Sorenas gimtadienį įamžino vaizdajuostėje ir nuotraukose. Kada nors bus susuktas filmas, kad visi galėtume vėl susitikti ir drauge prisiminti.
Kokia nuotaika persiritau į šeštą dešimtį? Labai gera. Dabar tas laikas, kai žinau, kas esu, ko noriu. O sau palinkėjau būti sveikai, nes nuo geros fizinės, emocinės ir psichologinės būsenos priklauso ateitis, vadinasi, ir „5x10“ kelionės“, – pasakojo įsimintiną jubiliejų paminėjusi E.Aukštakalnytė-Hansen.
Mėgsta švęsti viena
Aktorei A.Diržiūtei, atvirkščiai, gimimo diena – intymi šventė. „Niekada nešvenčiau savo gimtadienio dideliame draugų būryje, net vaikystėje. Labiausiai jį mėgstu sutikti viena. Iki gimimo valandos apmąstau praėjusius metus, pamokas, klaidas ir pasiekimus, gimimo valandą skambinu tėčiui ir mamai padėkoti už tai, kad esu, tada klausau savo vidinio balso ir leidžiu sau būti taip, kaip norisi, o likimas man dažniausiai nepašykšti dovanų“, – pasakojo aktorė A.Diržiūtė.
26-ojo gimtadienio išvakarėse ji sėdo į ankstyvą autobusą Londone ir viena iškeliavo į Doverio uostamiestį Didžiojoje Britanijoje.
Doveris garsėja baltosiomis kalvomis, ant kurių Aistė nusprendė sutikti savo gimtadienį. Gimtadienio dieną ji atsikėlė anksti, pavalgė sočius angliškus pusryčius ir iškeliavo baltųjų kalvų link.
„Ėjau, kopiau, kartais prisėsdavau pasigrožėti vaizdais ar pailsėti nuo plaukus taršančio vėjo, galvoje skambėjo Veros Lynn „White Cliffs of Dover“, o aš mąsčiau apie praėjusius metus tai nubraukdama ašarą, tai garsiai juokdamasi ir mėgaudamasi rūku“, – prisiminė aktorė.
Kartais su kuo nors prasilenkdavo, bet didžiąją dalį kelio keliavo viena. Atsisėdusi pailsėti ant kalvos krašto rašė dienoraštį, kai netikėtai priėjo kanadiečių pora pasiteirauti, ar viskas gerai.
Kai Aistė pasakė, kad taip švenčia savo gimtadienį, visi sutarė vakarop susitikti vietos bare.
„Vakarieniauti nuėjau į išgirtą vietos restoranėlį, kuriame, be manęs, buvo tik dvi pagyvenusių žmonių poros. Kai paprašiau mažyčio pyragaičio ir žvakutės, restoranėlio šeimininkė pasakė, kad visi kažką švenčia, – kas vestuvių metines, kas gimtadienį, ir pavaišino mus savo pačios gamintu vynu. Sėdėjome grupė nepažįstamų žmonių, netikėtai tapusių vienos šventės dalyviais, ir ragavome naminį vyną. Žilais plaukais jau pasidabinusios poros pasakojo savo gyvenimo istorijas, o aš tik klausiausi ir žavėjausi, kiek daug meilės ir išminties jie turi. Palydėta linkėjimų iškeliavau į barą, kur manęs jau laukė sutikta kanadiečių pora“, – pasakojo A.Diržiūtė.
Visa užeiga žinojo, kad tą dieną lietuvė švenčia gimtadienį. Užeigos pusrūsyje gitaromis grojo buvę jūreiviai, išlydintys jaunuolius į jūrą. „Tai buvo vienas žaviausių mano gimtadienių, jo metu klausiausi vėjo, žmonių istorijų, muzikos, o svarbiausia – išgirdau ir save“, – sakė Aistė.
O praėjusiais metais A.Diržiūtė nusprendė gimtadienį sutikti Italijoje, Neapolyje, ant Vezuvijaus ugnikalnio. Žinodama, kad pandemijos laikotarpiu bilietais reikia pasirūpinti iš anksto, lietuvė įsigijo bilietą su nurodytu laiku patekti ant Vezuvijaus būtent tą valandą, kai gimė.
Viską susiplanavusi gimtadienio rytą ji kantriai laukė autobuso, bet jis neatvažiavo. Pamatęs liūdną merginą vyresnio amžiaus vietos gyventojas pamojo ranka eiti paskui jį.
„Jis nekalbėjo angliškai, bet suprato ispaniškai ir prancūziškai, tad kažkaip supratau, kad jis nori man parodyti Neapolį veždamas savo motoroleriu. Tūkstantį kartų sakiau „ne“ baimindamasi koronaviruso, kol sutarėme, kad turėsiu pirštines, apsiaustą nuo lietaus ir abu būsime su kaukėmis“, – prisimena Aistė.
Ji nusipirko pirštines, lietpaltį ir dezinfekcinio skysčio. Kai grįžusi dar kartą paklausė, ar jis nesibaimina ligos, vyras tik nusijuokė ir pasakė, kad bijo negyventi, kad žmonai mirus liko vienas ir nori džiaugtis kiekviena diena.
„Supratau, kad jį įskaudinčiau, jei nevažiuočiau. Lėkėme Neapolio gatvėmis, jis rodė, kur su žmona pietaudavo, kur eina žvejoti. Suvalgėme ledų, apsikeitėme kontaktais ir kartkartėmis padedami „Google“ vertėjo susirašome iki šiol“, – netikėta draugyste džiaugiasi lietuvių aktorė.
Atsisveikinusi su neapoliečiu ji vis dėlto nusprendė bandyti keliauti iki Vezuvijaus. Traukinių stotyje išsiaiškino, kad pirma reikia keliauti iki Pompėjos, o iš ten iki Vezuvijaus.
Bilieto laikas į Vezuvijų jau buvo pasibaigęs, tad Aistė Pompėjoje viena praleido visą dieną. Dėl pandemijos žmonių beveik nebuvo, tad buvo justi sustingusio miesto magija.
Kai nukeliavo iki Vezuvijaus, ant ugnikalnio nebepateko. Grįžtant atgal autobusu iki Pompėjos išsikrovė telefono baterija, o autobusas sugedo. „Nežinojau kelio iki artimiausios traukinių stoties, todėl užkalbinau du to paties autobuso keleivius, porą iš Argentinos Nico ir Anto. Eidami kartu link stoties, o po to ir keliaudami iki Neapolio taip susidraugavome, kad sutarėme vakare mano gimtadienio proga suvalgyti picą ir ledų.
Susipažinę tik todėl, kad sugedo autobusas, o mano telefono baterija išsikrovė, sėdėjome Neapolio centre, valgėme picą ir plepėjome apie Argentiną, keliones ir netikėtumus. O vakare jie palydėjo mane iki namų ir juokėsi, kai pakeliui mane pažymėjo paukštis, – Argentinoje, kaip ir Lietuvoje, tai reiškia laimę“, – apie gimtadienio staigmenas pasakojo A.Diržiūtė.
Kitą dieną važiuodama į Vezuvijų aktorė svarstė – gyvenimas ją stebina netikėtumais, matyt, dėl to, kad gimtadienius ji pasitinka atvira širdimi ir klausydamasi savęs.
Šiemet rudenį per 30-mečio jubiliejų Aistė irgi planavo tradiciškai išvykti, tačiau iš geros draugės sulaukė paraginimo, kad jubiliejaus proga privalo suruošti puotą. Tad po 12 metų pertraukos Aistė padarė išimtį ir surengė vaišes su drauge prigaminusios sumuštinių.
„Teta dar padarė želė tortą, mama – skruzdėlyną, tėtis pasirūpino šakočiu. Skambėjo ABBA muzika, buvo labai daug meilės ir blizgučių! – juokėsi A.Diržiūtė. – Nors gavau įvairiausių dovanų, viena jų man pati svarbiausia: suvokimas, kad esu be galo turtinga, nes šalia turiu daug brangių žmonių.“
