Šią trijulę – motiną ir du jos sūnus – dažnai suveda slidės. Vyresnysis Mantas šiuo metu išvykęs darbo reikalais į Švediją, o jaunesnysis Tautvydas treniruojasi stovykloje. Tačiau per šventinį laikotarpį visi trys Strolios planuoja susitikti Ignalinoje, kur K.Strolienė gyvena ir dirba. Kaip tik tuo metu ten vyks varžybos, kuriose dalyvaus Tautvydas.
Progos atsistoti ant slidžių savo malonumui nepraleis ir Mantas. Jis 2010 metais Lietuvai atstovavo Kanadoje vykusioje Vankuverio olimpiadoje, po jos paskelbė baigiąs sportininko karjerą, tačiau vėl grįžo į profesionalų sportą ir išvyko į 2018-ųjų Pjongčango olimpines žaidynes.
K.Strolienė dalyvavo 1992 metų Albervilio (Prancūzija), 1994 metų Lilehamerio (Norvegija) ir 1998 metų Nagano (Japonija) olimpiadose.
Ji yra ilgametė slidinėjimo ir biatlono trenerė, rengusi auklėtinius Lietuvos jaunių rinktinėms, kandidatus į Europos jaunimo olimpinius žiemos festivalius. Vienuolika metų ji dirbo su šalies slidinėjimo rinktine ir išugdė olimpiečius Modestą Vaičiulį, savo sūnų Mantą ir sūnėną Vytautą Strolią.
Auklėtinių mylima K.Strolienė apie savo sportinę karjerą jau seniai nebegalvoja. Jai nesinori gyventi praeitimi, tad nei pralaimėjimų, nei pergalių niekada neskaičiavo.
„Pergalės suteikia malonumą, bet nesėkmės labiau užgrūdina ir stiprina charakterį, jeigu analizuoji ir moki padaryti išvadas. Sportas mane išmokė daug ko – drausmės, planuoti laiką, punktualumo, atsakingumo ir kritinio mąstymo“, – apie sporto naudą prakalbo K.Strolienė.
Vienu metu olimpietė derino sportinę karjerą ir motinystę. Tas laikotarpis jai nebuvo lengvas, bet būtent dėl didelės motyvacijos viską spėjo suderinti. Nenuostabu, kad slidinėjimui ji paskyrė visą gyvenimą.
„Kai mėgsti savo darbą, valandų neskaičiuoji. Darbas man – malonumas, o dar už tai pinigus moka“, – nusišypsojo K.Strolienė.
– Kaip šiuo metu atrodo jūsų kasdienybė? Kuo gyvenate?
– Sportu. Dirbu Ignalinos rajono švietimo ir sporto paslaugų centre slidinėjimo trenere. Treniruoju jaunuosius slidininkus nuo 7 iki 15 metų. Treniruočių sąlygos geros, kolektyvas darnus ir draugiškas, vaikams patinka slidinėjimas, jie noriai lanko treniruotes. Žodžiu, man viskas tinka ir patinka.
– Ar pati dažnai stojatės ant slidžių? Galbūt dar ir kitaip judate?
– Taip jau susiklostė, kad sportas tapo mano gyvenimo būdu. Stoju ant slidžių, nes toks mano darbas – mokyti vaikus technikos ir, žinoma, pačiai malonu aktyviai pajudėti. Todėl dar ir vaikštau daug.
Bėgant metams ir pomėgiai keičiasi. Vasarą mėgstu daugiau būti gamtoje – uogauti, grybauti, prie ežerų pailsėti. Žiemą, kai ilgiau tenka būti namuose, mėgstu ką nors skanaus pasigaminti, gerą detektyvą pažiūrėti.
– Esate kilusi iš Žemaitijos. Kaip atsidūrėte Aukštaitijoje – Ignalinoje?
– Taip jau nutiko, kad studijuodama institute pradėjau slidinėti, sportuodama sutikau būsimą vyrą, kuris gavo darbo pasiūlymą Ignalinoje, – taip ir užsilikau čia. Dabar dėl to tikrai nesigailiu.
Kai pirmą kartą atvykau 1981 metais, Ignalina pasirodė labai mažas miestelis. Tačiau dabar man čia be galo patinka – visi namai renovuoti, gatvės sutvarkytos. O jei ir darbas yra – tik džiaugtis reikia.
Žiemos sportui čia labai geros sąlygos. Nesakau, kad atitinka pasaulinį lygį.
Bet mums, ruošiantiems vaikus aukštesniam lygiui, čia tikrai labai geros sąlygos. Mes turime dirbtinį sniegą, čia rengiamos šalies ir tarptautinės varžybos. Čia vyksta veiksmas, ir aš tuo labai džiaugiuosi.
– Su buvusiu sutuoktiniu biatlonininku Vytautu Strolia (61 m.) pasukote skirtingais keliais. Ar sportas jus ir išskyrė? Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas po skyrybų?
– Jeigu kas nors mano, kad sportas mus išskyrė, – tegu. Tiesiog taip mano gyvenime nutiko ir aš nieko nekaltinu. Po skyrybų svarbiausia buvo užauginti vaikus ir susitelkti į mėgstamą darbą.
Tapau stipresnė, labiau pasitikinti savimi ir svarbiausia, kad mėgstamas darbas tapo mano gyvenimo būdu.
– Užauginote du sūnus sportininkus. Ar jie patys linko į žiemos sportą, ar reikėjo šiek tiek pastūmėti? O gal kaip tik nelinkėjote jiems to ir atkalbinėjote?
– Vyresnysis sūnus Mantas pats labai norėjo sportuoti, lankė greitojo čiuožimo trumpuoju taku treniruotes, dalyvavo varžybose, o slidinėti į mano grupę atėjo tik nuo 16 metų.
Jaunesniojo sūnaus neverčiau sportuoti, bet kartu eidavo į treniruotes leistis rogutėmis nuo kalno. Pamažu ir jis ėmė slidinėti, nes brolis jį skatino.
– Buvote pirmoji abiejų sūnų trenerė?
– Mantui buvau pirmoji slidinėjimo trenerė. Tautvydas mokykloje treniravosi pas kitus trenerius, nes tuo metu dirbau su Lietuvos slidinėjimo rinktine, kai baigė mokyklą, pradėjo treniruotis su rinktine.
– O kaip sekėsi suderinti motinos ir trenerės vaidmenis?
– Lengva nebuvo, bet niekas ir nežadėjo, kad bus lengva. Tik stipri meilė vaikams ir darbui padėjo judėti pirmyn.
– Dabar sūnus Tautvydas ruošiasi savo pirmajai olimpiadai. Kokie jausmai jus apima? Kiek prie to prisidedate?
– Jaučiuosi normaliai, nes esu pakankamai užgrūdinta gyvenimo. Kiek leidžia galimybės, padedu ruoštis. Tautvydas dabar važinėja po treniruočių stovyklas, tačiau daug būna ir pas mane. Čia, Ignalinoje, labai geros sąlygos jam ruoštis.
– Kai vyresnysis sūnus Mantas nusprendė baigti profesionalaus sportininko karjerą, jaudinotės labiau kaip trenerė ar kaip mama?
– Mantas profesionalaus sportininko karjerą baigė po Vankuverio žiemos olimpinių žaidynių.
Tai buvo netikėta – išgyvenau kaip trenerė, nes jis nebuvo panaudojęs visų savo galimybių.
– Ką patariate šiandienos sportininkams?
– Jauniems pirmiausia patariu išmokti mylėti sportą, nes jis ne tik fiziškai stiprina, bet ir yra puiki bendravimo priemonė, kuri labai svarbi šiame technologijų pasaulyje. Užtat man labai smagu Ignalinoje. Jaunų tėvų požiūris kitoks nei anksčiau, jie skatina vaikus sportuoti, jiems tai svarbu. Tada ir man lengviau. Ypač per karantiną visi norėjo lauke būti.
– Ar palaikote ryšį su sportininkais, su kuriais kartu treniravotės jaunystėje? Gal turite kokių nors tradicijų?
– Su dauguma išsiskyrė keliai, visi sukūrė šeimas. Iš pradžių nebūdavo laiko bendrauti, nes vis dirbdavau, atsisakydavau kvietimų susitikti. Dauguma kolegų susitelkė į šeimą, vaikus, o mano gyvenimas kitoks, aš blaškiausi po pasaulį vienuolika metų. Pabendraujame su kai kuriais, bet kokių nors ypatingų tradicijų neturime.
