Niekada nežinai, gal gimtadienis bus paskutinis ir net neverta svarstyti, švęsti ar nešvęsti. Todėl būtina kartą per metus iškelti šventę sau, artimiesiems ir bičiuliams. Tokios nuomonės laikosi J.Leitaitė, kuriai gruodžio 27-ąją sueis 62-eji.
Kadangi tai bus pirmadienis, Judita suplanavusi tądien pavakarieniauti su dukra Paulina (28 m.), sūnumi Dainiumi (35 m.), gyvenančiais atskirai. O gruodžio 29 dieną solistė bičiulius sukvies į Vilniaus mokytojų namus, kur rengs gimtadienio koncertą „Drauge su Judita“. Bus puiki proga visiems susitikti po išvarginusio karantino, renginių ribojimo.
„Pandemija pakeitė daugelio žmonių gyvenimą. Nuo ryto iki vakaro dirbau su mokiniais per interneto „Zoom“ programą, buvo nelengva, bet teko priprasti“, – pasakojo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja ir Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokytoja J.Leitaitė.
Kadangi per karantiną solistė daug laiko praleido namuose, buvo pasiilgusi bendravimo ne per kompiuterio ekraną. Tačiau ir šie nelengvi išbandymai netapo kliūtimi jai parengti naują programą ir surengti sakralinės muzikos konkursą.
Po nuotolinių pamokų ir paskaitų J.Leitaitė nepristigo energijos vakarais per „Zoom“ repetuoti su drauge pianiste Marijana Slobodeniuk, gyvenančia Vasos mieste Suomijoje. Muzikė Suomijoje akompanuodavo, o solistė Lietuvoje dainuodavo, nors muzikos garsas dėl kompiuterinės programos ypatumų atsilikdavo nuo dainavimo, trūkinėjo.
„Niekada tiek daug nebendravau su savo drauge kaip per praėjusį karantiną. Nuotoliniai susitikimai kiekvieną dieną tapo įpročiu, net buvo keista“, – prisiminė mecosopranas J.Leitaitė, šįmet vasarą su M.Slobodeniuk susitikusi Suomijoje ir įrašiusi 18 Sergejaus Rachmaninovo romansų.
Šiuo metu rengiama kompaktinė plokštelė – daugiau nei 30 metų trunkančios muzikinės draugystės vaisius, subrandintas per pasaulį suvaržiusią koronaviruso pandemiją.
Daug laiko būnant namuose klasikinių kūrinių atlikėjai kilo sumanymas surengti pirmąjį sakralinės muzikos konkursą „Garbė Visagaliui“. Įvairaus amžiaus solistai iš visos šalies siuntė įrašus, komisija atrinko geriausius ir šįmet birželį Vilniaus Bernardinų bažnyčioje įvyko laureatų koncertas.
„Kiek daug talentingų vaikų ir suaugusiųjų! Maniau, gal kuris nors laureatas neatvyks, bet atlikėjai tiek buvo ištroškę išeiti į sceną, kad koncertas truko tris valandas“, – prisiminė J.Leitaitė.
Pandemija J.Leitaitei davė didžiulį postūmį, įprastomis aplinkybėmis ji nebūtų surengusi didelio atgarsio sulaukusio konkurso. Operos atlikėja užsidegusi tęsti sumanymą.
„Labai lengva viską sukritikuoti, paneigti. Bet nors ką nors padaryk, o tada gali apie tai pasakoti“, – savo susitelkimu į darbą per karantiną džiaugėsi Judita.
J.Leitaitė dažnai koncertuodavo ir giedodavo bažnyčiose, bet per pandemijos įkarštį jos buvo uždarytos. „Jau esu aplankiusi apie 300 bažnyčių Lietuvoje ir apie 100 Skandinavijoje“, – užsiminė pašnekovė, šįmet vasarą vėl grįžusi į maldos namus.
Juditą į keliones po bažnytkaimius lydi duktė smuikininkė P.Daukšytė-Šereckienė, jos vyras trimitininkas Vytautas ir sūnus reklamos vadybininkas Dainius.
„Anūkų neturiu, bet labai jų norėčiau. Vaikams sakau, kad greičiau man jų padovanotų. Jei anūkas ar anūkė turės gražų balsą, aš galėsiu dar ko nors pamokyti, kad visai nenusenčiau. Jie juokiasi iš manęs“, – sakė Judita.
Motina jaučiasi laiminga per koncertus būdama kartu su atžalomis.
Be artimųjų pagalbos solistė neturėtų kaip nuvykti į atokias vietoves, nes po 2010 metais nutikusios avarijos pati nevairuoja automobilio. Todėl sūnus arba duktė motiną veža į koncertus. Paulina taip pat akompanuoja Juditai.
Bažnyčios J.Leitaitei yra tapusios pagrindine scena, dėl to solistė labai džiaugiasi: „Yra tokių bažnytkaimių, kurių nerasi net žemėlapyje. Ten gyvenantys senyvi žmonės niekada nenuvažiuos į Kauno ar Vilniaus filharmoniją paklausyti koncerto. Kai nuvykstame su dukra, bažnyčiose net nėra vargonų arba jie suniokoti.
Aš pagiedu dalijant komuniją, paskui po mišių, nes žmonės pasilieka klausytis. Patiriu tiek džiaugsmo, o dar didesnį džiaugsmą jaučia žmonės. Ateina močiutės padėkoti su ašaromis akyse ir sako, kad niekada gyvenime neišgirstų giesmių, jei neatvykčiau pas juos.“
Į šiurpią avariją tuomet 50-metė J.Leitaitė pateko 2010 metų žiemą, kai jos vairuojamas automobilis slidžiame kelyje ties Pirčiupiais įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir trenkėsi į atvažiuojantį krovininį automobilį.
Moters automobilis nuo smūgio buvo nublokštas į griovį. Iš smarkiai aplamdytos mašinos ištraukta operos solistė greitosios medicinos pagalbos automobiliu buvo nuvežta į ligoninę Vilniuje ir paguldyta į Reanimacijos skyrių. Jai tuomet lūžo šeši šonkauliai, medikai nustatė atvirą kojos lūžį. Išsigydžiusi traumas Judita nebenorėjo sėsti prie vairo ir kito automobilio neįsigijo, nes po avarijos jautė didžiulę baimę.
Kadangi J.Leitaitė gyvena Vilniaus centre, įprato visur vaikščioti pėsčiomis. Į darbą ji nueina per penkias minutes, todėl tai teikia malonumą. Bet per karantiną solistės galvoje kirbėjo mintys, kad reikėtų įsigyti automobilį: „Sava mašina labai patogu, kada nori ir kur nori, sėdi ir važiuoji. Draugės gyvena Klaipėdoje, Palangoje, norėčiau aplankyti. Visai kitoks gyvenimas būtų. Žiemą tikrai automobilio nepirksiu, galbūt tik pavasarį“, – svarstė pašnekovė.
Keičiantis orams Judita jaučia kaulų skausmus – jie primena patirtą avariją. Bet kai solistė lankosi senelių globos namuose ir mato juos prikaustytus prie lovų, nekeiksnoja savo likimo.
„Jaučiuosi laiminga, kad pati galiu vaikščioti. Dėkoju Dievui už kiekvieną dieną – kas rytą skaitau 143-ią psalmę ir jaučiuosi dėkinga Viešpačiui, kad galiu savo kojomis atsikelti iš lovos, išgerti kavos ir tiesiog gyventi. Juk kiti net negali išgerti kavos. Atrodytų, tai – niekis, bet kitam gal didelis iššūkis. Iš tikrųjų reikia džiaugtis kiekviena diena, kol gali“, – įsitikino J.Leitaitė, kurią pastaruoju metu dažnai nustebina atsitiktiniai žmonės ar buvę mokiniai.
Kai Judita pardavėjai palinki geros dienos ar padėkoja ją aptarnavusiam padavėjui, net nuo tokių akimirkų nušvinta jos diena. Geras žodis ar šypsena nieko nekainuoja, bet išlieka ilgam. Neseniai J.Leitaitė sulaukė laiško iš buvusios mokinės Oksanos, kuri B.Dvariono muzikos mokyklą baigė kone prieš dvidešimt metų ir pedagogė ją buvo pamiršusi. Ji kvietė solistę į labdaros vakarą „Šviesos giesmė“, kuris buvo rengiamas Mykolo Sopočkos hospise.
Nors atlikėja neabejinga labdarai, ją labai sujaudino mokinės žodžiai: „Aš iki šiol prisimenu mūsų koncertus su jumis Pažaislio vienuolyne, Verkių rūmuose, bažnyčioje, kai vos traukėme tas daineles, o jūs vis tiek šypsojotės. Aš imu iš jūsų pavyzdį.“
Judita neseniai suprato, kad kadaise pasėjo gėrio grūdelį ir užmiršo, o jis dabar sudygo. „Kokia laimė, kad buvusią mokinę įkvėpiau geriems darbams“, – neslėpė solistė.
Jei galėtų perrašyti savo gyvenimą, J.Leitaitė nieko nekeistų – jokio įvykio ar etapo.
„Matyt, nieko nenorėčiau išbraukti, nes visur yra seka. Jeigu nebūtų buvę santuokos, neturėčiau vaikų. Jeigu nebūtų įvykusi skaudi avarija, nebūčiau taip stipriai atsidavusi dainavimui, kitaip žiūrėjusi į pasaulį. Net vienatvės nebijau, nes jos nėra – džiaugiuosi, kad galiu grįžti į namus ir pailsėti su savo katinu, juk nuolat esu tarp žmonių, man pabūti vienai – reta dovana“, – patikino J.Leitaitė.
