Vilniuje, Bajorų rajone, privačiame name gyvenantis vyras kasdien keliasi apie šeštą valandą. Jo diena prasideda nuo pasivaikščiojimo, mankštos ir puodelio kavos. Apie 9 valandą atsikėlus R.Visokavičiaus žmonai Birutei virtuvėje pasklinda kiaušinienės kvapas.
Prieš penkiolika metų persikėlę į Bajorus Visokavičiai džiaugiasi čia suradę ramybę, kurios vis labiau pasigesdavo gyvendami bute sostinės Žvėryno rajone.
Jaunystėje mėgęs skrieti vandens slidėmis vyras ir dabar namuose laiko slides, bet jos skirtos kalnų slidinėjimui. R.Visokavičius labiausiai laukia žiemos, kad galėtų išbandyti slidinėjimo trasą Anykščiuose. Tai nėra didingi kalnai, kurie jį pakerėjo vykdant diplomatinę misiją Kazachstane, bet tai geriau negu nieko. R.Visokavičius slidinėti kalnuose yra išmokęs ir žmoną Birutę.
Buvęs bankininkas ir diplomatas namuose taip pat turi medžioklinį šautuvą, nes medžioklė yra dar viena jo aistra. Gyvendamas Kazachstane jis dažnai leisdavosi į pavojingus kanjonus, kuriuose ganėsi kalnų ožkos, daug valandų klajodavo po stepes sekdamas vilko pėdomis.
Erdviame name yra atskiras R.Visokavičiaus darbo kabinetas, kuriame sukauptas didelis archyvas. Tai keliasdešimt tūkstančių nuotraukų ir daugybė dokumentų.
Šiuo metu vilnietis dažnai grįžta mintimis prie sutiktų žmonių, kurie jam padarė didelę įtaką.
Apžvelgdamas nuveiktus darbus vyras tikino, kad pradėjęs karjerą nuo darbo pramonėje daug ko išmoko tapęs bankininku ir diplomatu. Nuo 2009-ųjų jis yra privatus konsultantas investicijų ir kreditų klausimais.
Pasirašęs ne vieną svarbų dokumentą R.Visokavičius svarbiausiu savo parašu laiko tą, kuris puikuojasi ant atkurtos nepriklausomos Lietuvos įvesto lito banknotų.
1993-iaisiais pasirodę litai yra jau mūsų istorijos dalis, tačiau buvusiam Lietuvos banko valdybos pirmininkui R.Visokavičiui tai buvo laikas, ne tik susijęs su pinigų reformos pabaiga, bet ir padėjęs suvaldyti daugiau nei 1 tūkstantį procentų per metus šoktelėjusią infliaciją.
Lito banknotų pavyzdžių ateities kartoms R.Visokavičius turi ir namie, o ant vienos sienos kabo įrėminti litai ir tuomečio Lietuvos banko valdybos pirmininko nuotrauka.
Prisimindamas povandenines sroves, dėl kurių nacionalinės valiutos įvedimas buvo sudėtingas, R.Visokavičius pasakojo, kad lietuvius konsultavę užsienio ekspertai per posėdžius gaudavo klausimus raštu. Vertėja juos išversdavo į anglų kalbą, o pasibaigus posėdžiui toje pačioje banko salėje popieriniai rašteliai būdavo sudeginami – kad nenutekėtų informacija.
Kai vienoje posėdžių salėje stovėjusiame gėlių vazone aptiko buvusių KGB darbuotojų blakę, o kita buvo aptikta darbo kabineto židinyje, kuris nebuvo kūrenamas, R.Visokavičius galėjo savo akimis įsitikinti, kad yra sekamas, jam buvo patarta turėti asmeninę apsaugą.
R.Visokavičius tikino, kad be mokėjimo derinti slaptumą ir viešumą, diplomatinį taktiškumą ir atkaklų Lietuvos interesų gynimą nebūtų pavykę laimingai užbaigti pinigų reformos ir sėkmingai įvesti lito.
Ekonomisto ir finansininko karjera prasidėjo nuo melioracijos griovių kasimo, kai būdamas paauglys ėmė svajoti apie motociklą.
1943-iaisiais Žiogaičių kaime, Kauno rajone netoli Kėdainių, gimusio Romualdo vaikystę lydi ir niūresni prisiminimai. Iš karo grįžęs R.Visokavičiaus tėvas ilgai gydėsi peršautą pėdą, kurią išsaugojo, nors medikai siūlė amputuoti, todėl nelabai galėjo pasirūpinti šeima.
Ši pareiga teko būsimo bankininko motinai. Į žygius parnešti duonos moteris pasiimdavo ir sūnų. Reikėdavo laukti eilėje, nutįsusioje nuo Kauno geležinkelio stoties per gerą kilometrą. Kartą dar šiltą kepaliuką Romualdas užsikišo už kailinių ir vis atsilauždamas duonos nė nepastebėjo, kaip visą suvalgė. Išalkusio berniuko mama nebarė, tik iš gailesčio apsiašarojo. Teko stovėti dar kartą eilėje prie duonos.
Šiemet lapkričio 27-ąją 100-ąjį jubiliejų atšventusi Bronislava Visokavičienė galėtų ir daugiau papasakoti apie pokariu brendusio savo sūnaus vargus ir vaikiškas išdaigas. Dar tik šešerių metų vaiką ji išmokė šokti polką, valsą ir cvingą.
Augusi aštuonių vaikų šeimoje ji liko vienintelė gyva sulaukusi šimtmečio. Iki šiol ji neieško žodžio kišenėje, yra energinga ir niekada nesiskundžia, kad ką nors skauda. Kaune, Palemone, gyvenanti B.Visokavičienė įskiepijo Romualdui mintį, kad geri dalykai išlieka atmintyje, o blogi pasimiršta.
– Studijavote inžinerinę ekonomiką. Kaip tapote lito tėvu?
– Himnas, trispalvė, kariuomenė – kad tai reikalinga atkurtai valstybės nepriklausomybei, buvo daug diskutuojama, o kad reikia turėti naujus pinigus, gal kam ir atrodė antraeilis dalykas.
Kai pasižiūriu į to meto dokumentus, matau, kad nepadariau klaidų.
Buvo daug netikėtumų – ir dėl litų banknotų paslapčių patikimumo, saugumo, ir dėl jų gamybos bei transportavimo. Prisimenu, vieną rytą išbalusi banko darbuotoja pasakojo, kad paštas atvežė į banką siuntą ir lyjant lietui paliko ją kieme.
Išsigandusi, kad nuo drėgmės siunta permirks, moteris net drebėjo. Ten buvo supakuoti litai. Tokias pakuotes veždavome į Kauno spaustuvę, kur litus supjaustydavo į atskirus banknotus, tinkančius naudoti.
– Buvote patekęs ir į valdžios nemalonę.
– Valdžią spaudė kai kurie verslininkai ir komerciniai bankai, kuriems nepatiko tvirti monetarinės politikos veiksmai stabdant tūkstantinę infliaciją. Be to, įvesti savo valiutos negalėjome, kol buvo nepakankami aukso ir valiutos rezervai, didelė infliacija.
Kai kreipėmės į Tarptautinį valiutos fondą, JAV Federalinio banko pirmininko pavaduotojas pasiūlė mums investuoti turimus aukso ir valiutos rezervus į Niujorko banką, kuris finansavo draudimo kompaniją.
Šie pinigai buvo kaip garantas užsienio verslininkams, kurie veždavo iš Australijos grūdus arba plukdydavo anglis ar naftą laivais. Žinoma, jeigu būtų nuskendę laivai, būtų pradingę ir Lietuvos pinigai. Tai buvo, sakyčiau, patikima rizika.
Tokiu būdu pavyko sutaupyti apie 40 milijonų litų.
Pasitarę su Lito komiteto nariais nutarėme kredituoti žemdirbius, o sugrąžintus pinigus už kreditus metų pabaigoje pervesti į valstybės biudžetą.
– Ar pavyko tai padaryti?
– Pasitaręs su Lito komitetu pasiūliau pervesti uždirbtus pinigus per tuometį „Litimpeks“ banką, dėl kurio patikimumo galėjau garantuoti, nes jame dirbau.
Reikėjo apsispręsti, kokios bus skiriamos palūkanos, jas suderinau su Finansų ministerija.
Vėliau mano nedraugai organizavo bylą, esą gelbėjau savo įsteigtą banką, nors jame akcijų turėjau tik simboliškai, rodos, vos už 40 litų.
Praėjus keliems mėnesiams po lito įvedimo turėjau palikti Lietuvos banko valdybos pirmininko postą.
Įvedus litus teko savo teisėtus veiksmus ginti teisme, buvau išteisintas, tyrimas parodė, kad buvau nekaltas. Byla subliūško, nes nebuvo jokio piktnaudžiavimo. Niekas neatsiprašė, bet džiaugiausi Tarptautinio valiutos fondo išvada apie sėkmingą Lietuvos nacionalinės valiutos įvedimo politiką, prie kurios buvo ir pastaba, kad „Lietuvos valdžia vos atsilaikė komersantų spaudimui“.
– Sakoma, bankininkas – tai profesija visam gyvenimui. Ką veikėte toliau, kai banko jau neturėjote?
– Jungtinės Tautos ir Tarptautinis valiutos fondas mane žinojo ir pasiūlė padėti įvesti nacionalinę valiutą Uzbekistane. Sutikau, buvau vienas iš penkių į šią šalį pakviestų konsultantų. Nuvykęs papasakojau apie savo patirtį, atliktą pinigų įvedimo darbą Lietuvoje, manimi pasitikėjo, teko tai komandai vadovauti.
Pasikviečiau dar ir specialistų iš Vilniaus. Uzbekistane pakartojome lietuvišką modelį ir mums pasisekė. Mano žmona Birutė taip pat prisidėjo prie Uzbekistano pinigų – sumų įvedimo, nes vertė lietuviškus dokumentus į rusų ir anglų kalbas.
Grįžęs į Lietuvą vėl steigiau komercinį banką „Lituanus“, bet situacija buvo nepalanki, prasidėjo bankų griūtis. Algirdas Brazauskas dar ragino atgaivinti inovacinį banką (LAIB), buvome parengę atgaivinimo mechanizmą ir šaltinius, bet Lietuvoje artėjo rinkimai, pasikeitė politinis klimatas. Ir naujoji valdžia nepatarė gaivinti šio banko, man pasiūlė perimti Lietuvos taupomąjį banką.
Tapau šio banko vadovu, privalėjau sutvarkyti banko nuostolius ir paruošti jį privatizuoti, nors tam nepritariau.
Norėjau, kad šalyje veiktų bent vienas stiprus lietuviškas mišraus kapitalo bankas, garantuojantis valstybės finansinį savarankiškumą.
Mano požiūris nepatiko tuometei valdžiai – paprašė išeiti.
– Koks darbas jums labiau patiko – bankininko ar diplomato?
– Nuo jaunystės svajojau būti inžinieriumi ir dirbti pramonėje. Tuomečiame Leningrade apsigynęs disertaciją iš ekonomikos srities maniau sugebėsiantis vadovauti kokiai nors įmonei, mane traukė įvairios pramonės ir statybų technologijos.
Neturėdamas nė 40 metų tapau tuomečio SSRS Statybos banko Lietuvos respublikinio banko Kauno skyriaus valdytoju, nes ankstesnį valdytoją buvo ištikęs širdies infarktas.
Netrukus teko palikti Kauno banko skyrių, nes valdžios teikimu (1986–1991 m.) buvau paskirtas SSRS Pramonės ir statybos banko Lietuvos respublikinio banko valdybos pirmininku.
Vėliau su prezidentu A.Brazausku daug diskutuodavome apie perėjimą nuo planinio ūkio prie rinkos ekonomikos. Tekdavo daug ginčytis, radome ir bendrų nuomonių. Jis pakvietė mane dirbti į Lietuvos banką.
Su prezidentu Valdu Adamkumi daug bendravome, kai buvo siekiama sustabdyti trečiojo Ignalinos atominės elektrinės bloko statybą, nes ten buvo numatoma gaminti ir karinę produkciją.
Būtent V.Adamkaus prezidentavimo laikais tapau diplomatu. Jo teikimu 2003-iaisiais kaip ambasadorius išvykau į Kazachstaną, vėliau mano darbo sritis plėtėsi, nes buvo prijungtas Kirgizstanas, Tadžikistanas.
Kazachstane padėjau pastatyti tris paminklus Karagandoje, Žezkazgane ir Balkaše ten kalėjusiems ir žuvusiems Lietuvos kovotojams už laisvę.
2007 metais grįžęs namo tapau Lietuvos užsienio reikalų ministro patarėju.
– Ar pasiilgstate tų dienų, kai jūsų dienotvarkė būdavo griežtai suplanuota? Ar rašote atsiminimus?
– Užklupus pandemijai neturiu kada nuobodžiauti. Namuose turiu didelį archyvą, tvarkau jį, taip pat stengiuosi atlikti neužbaigtus reikalus.
Mėgstu ir praktinius darbus, sutvarkiau savo artimųjų ir giminaičių kapus. Gimiau Kauno rajone, nors visą vaikystę praleidau Kaune. O mano mama kilusi nuo Krekenavos, netoli Panevėžio, iš bajoriškos Svirskių giminės, kuri savo ruožtu kildinama iš Sapiegų.
Vaikystėje Krekenavos apylinkėse praleidau labai daug laiko. Bažnyčiose esu atsekęs giminystės ryšius nuo 1667 metų. Du mano močiutės dėdės yra žuvę per 1863-iųjų sukilimą. Mat kaip tik prie Krekenavos yra vietovė, kur formavosi sukilėlių būriai. Šioje vietoje, Petriškėse, yra atminimo paminklas.
Atkūriau garsios Svirskių giminės genealoginį medį, kuris siekia XVII amžių. Svirskiai kartu su karžygiu Jonu Karoliu Chodkevičiumi nukeliavo iki Maskvos, o kaip karo trofėjų parsivežė kardą, išmargintą kirilicos raidėmis. Šis kardas kabo mano namuose virš giminės genealoginio medžio.
Iš mūsų giminės kilęs ir Surviliškyje, netoli Kėdainių, palaidotas žymus kryždirbys Vincas Svirskis (1835–1916). Iš ąžuolo jis sukūrė daugiau kaip 200 originalių koplytstulpių, kuriuos nuo sunykimo gelbėjo Paberžėje gyvenęs Tėvas Stanislovas. Neseniai sutvarkiau V.Svirskio kapavietę, kaip ir mano senelis, jis turėjo auksines rankas.
Prisimenu, kaip vaikystėje Krekenavoje šimtmetį gyvenęs senelis pasakodavo apie poetą Joną Mačiulį-Maironį, nes buvo su juo gerai pažįstamas. Maironio užsakymu jis pagamino bažnyčiai klauptus. Tada dar niekas nežinojo apie švitrinį popierių, todėl išdrožinėtas medines detales mano senelis su savo vaikais, mano dėdėmis, šlifuodavo upės vagoje iškastu žvyru.
Man svarbu, kad ateinančios kartos žinotų savo giminės istoriją, gerbtų ją ir puoselėtų, tai, mano nuomone, yra žmogaus garbės kodeksas.
– Ar esate laimingas?
– Taip, esu laimingas. Nors ir sunkiomis sąlygomis, prisiliečiau prie mokslo, dirbau įmonėse su puikiais bendradarbiais. Turėjau nuostabius likimo duotus mokytojus. Vykdžiau atsakingas misijas, kuriose reikėjo suderinti diplomatiją, valstybės tikslus. Visa tai atmintyje išlieka turbūt tol, kol žmogus gyvas. Dažnai vaikai, anūkai, draugai pataria kur nors pakeliauti, bet, prisipažinsiu, vis nėra laiko.
Nuo 1967-ųjų esame kartu su Birute. Užauginome dukterį Gintarę, kuri yra gydytoja endokrinologė, ir sūnų Regimantą, tapusį ekonomistu ir dirbantį Norvegijoje.
Puikiai prisimenu tą dieną, kai susipažinome su Birute prie Kauno marių. Ji gyveno netoliese, o aš – Palemone. Buvo šilta vasaros diena, važiavau motociklu pasidairyti po apylinkes. Buvau apsivilkęs striukę, užsimovęs pirštines.
Kai sustojau paplūdimyje, viena mergina pakėlusi galvą nuo knygos ėmė kvatotis, ar man nešalta. Tai buvo Birutė. Tuo metu ji buvo moksleivė ir skaitė chemijos vadovėlį. Aš padejavau, kad man reikia fizikos vadovėlio. Taip ir susipažinome.
Iki šiol ji yra didžiausia mano pagalbininkė, bendrakeleivė ir bendražygė. Birutė, kaip ir aš, baigė Kauno politechnikos institutą, mus suartino tai, kad dirbome panašiose srityse – tik ji labiau gilinosi į teorinius finansų pasaulio dalykus, o aš buvau labiau praktikas. Ji taip pat apsigynė disertaciją iš ekonomikos, daug metų skaitė paskaitas studentams, buvo Seimo narė, yra didelė teatro gerbėja.
Birutė kilusi iš žymios giminės, jos prosenelis buvo aušrininkas ir Jono Jablonskio geras draugas kalbininkas Antanas Poderys (1864–1941), kuris 1906 metais įkūrė Salako mokyklą (Zarasų rajone) ir įvedė pamokas lietuvių kalba. Prie A.Poderio atminimo prisidėjome ir mes. Salake, A.Poderio gatvėje, yra jo muziejus.
Birutės tėvas studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Birutė kartu su tėvais buvo tremtyje Komijoje. Grįžę į Kauną jie sulaukdavo tokių svečių kaip to paties likimo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kalėjęs kartu Intoje. Tačiau anglių kasykloje Intoje užsimezgusi Birutės tėvų pažintis su politiniais kaliniais nesibaigė gerai.
1966-aisiais Birutės tėvai ir jos brolis žuvo paslaptingomis aplinkybėmis – išplaukę kateriu grybauti į kitą Kauno marių pusę negrįžo, o apvirtusio katerio niekas taip ir nerado. Tuo metu Birutei buvo vos dvidešimt. Iki šiol jos nepaleidžia mintis, kad prie šios nelaimės prisidėjo sovietų saugumas.
Tokie sukrėtimai visada palieka žymę žmogaus sieloje, todėl džiaukimės, kad esame laisvi, kad mums pavyko ištrūkti iš už geležinės uždangos.
