Kai tokią žinutę gavau iš lakūno Jorio Vainiaus (28 m.), užklausiau – nejaugi jis visam laikui atsisveikino su žydrąja padange? Baigėsi 2021-ųjų Lietuvos sklandymo čempionatas, bet jau ne pirmi metai jame nebematyti buvusio vieno perspektyviausių mūsų šalies sklandytojų. Beveik prieš ketverius metus ore jis patyrė avariją, kurioje per plauką išvengė mirties.
Netrukus iš tolimosios Australijos atskriejo nauja žinutė. Gruodžio 11-ąją didžiausiame Žaliojo žemyno Benalos sklandymo klube baigėsi sklandymo varžybos.
„Kol Lietuvoje jūs voliojate sniego senius, aš po dvejų metų pertraukos dalyvavau vienintelėse šiemet Australijoje neatšauktose sklandymo varžybose – Viktorijos valstijos čempionate! Ir man iš po nosies nugvelbė auksą! Užėmiau 2-ąją vietą“, – lyg džiaugsmingai, lyg truputį nusivylęs J.Vainius dėkojo Lietuvos aeroklubui ir Sklandymo federacijai už suteiktą galimybę dalyvauti varžybose su Lietuvos vėliava.
Tiesa, dėl pandemijos varžybose išdrįso dalyvauti nedaug sklandytojų, tad atkakli kova dėl pirmosios vietos vyko tarp australo Johno Ortono ir lietuvio. Iš varžyboms skirtų 7 dienų dalyviai skraidė keturias, nes viena diena buvo skirta treniruotėms, o kitas lijo.
„Ilgiausias maršrutas – 480 kilometrų. Orai buvo kaip Lietuvoje pavasarį – kojos šalo, vėjas stiprus, bet debesys aukštai ir termikai – aukštyn kylantys šilto oro srautai – neblogi“, – pasakojo J.Vainius, dviejuose pratimuose užėmęs pirmąją vietą, viename – antrąją, dar viename – trečiąją.
Dabar lietuvių sklandytojas norėtų dalyvauti Australijos nacionaliniame čempionate, kuris, turėjęs vykti šiemet, dėl pandemijos nukeltas į 2022 metų vasario pabaigą.
„Po nelaimės išvykau ieškoti nuotykių, norėjau pamatyti kitą pasaulį, dar kartą atrasti save. Skridau maršrutu Vilnius–Varšuva–Kvala Lumpūras–Sidnėjus, kelionė truko apie 30 valandų. Kada grįšiu – nežinau, patyriau, kad daug planuoti į priekį neapsimoka, gyvenimas viską sudėlios į savo vietas, – likimu tarsi ėmė tikėti sklandytojas. – Aišku, pasiilgstu namiškių, draugų, šuns Ozio, tačiau šiuolaikinės bendravimo priemonės tai šiek tiek priartina.
Čia nuomojuosi sklandytuvą, bet skraidau retai, nes į aerodromą reikia važiuoti tris su puse valandos. Kad galėčiau pramogauti, ariu nuo ryto iki vakaro. Nors jau praėjo daugiau nei treji metai, kai ore patyriau avariją, kurioje per plauką buvau nuo mirties, prisimenu tai lyg būtų įvykę vakar!“
2018 metų pavasarį Prievidzos mieste Slovakijoje vyko tarptautinės sklandymo varžybos, kuriose dalyvavo ir sklandymo atstovai iš Lietuvos. Tą balandžio 14-ąją buvo gražus oras, mėlyname danguje bolavo keletas kamuolinių debesų, dvelkė nestiprus vėjas. Matomumas, kaip sako pilotai, buvo milijonas iš milijono!
Sklandytojams, tarp kurių buvo ir J.Vainius, varžybų teisėjai paskyrė apskristi 505 kilometrų daugiakampį maršrutą. Joriui gerai sekėsi, jis greitai pasiekė pirmą posūkio punktą, antroje atkarpoje tempą truputį sulėtino, bet kai priekyje už kokių 10 kilometrų pastebėjo greitai kylančius sklandytuvus, padidino greitį iki 200 kilometrų per valandą ir aplenkdamas šalia skrendančio lenkų piloto valdomą sklandytuvą nudūmė į priekį.
Pasiekęs šiltą oro srovę visu kūnu pajuto, kad kilimas itin stiprus. Žvilgtelėjęs į prietaisus pastebėjo, kad rodyklė, kuri rodo kilimo greitį, praslinko per visą prietaiso skalę ir prilipo prie sienelės, o garso signalas pavirto nepaliaujamu pypsėjimu.
„Nedelsdamas pradėjau sukti dešinę spiralę, bet nespėjęs pusės apskrieti išgirdau trenksmą! Nesupratau, kas įvyko, nes priekyje nebuvo jokių kliūčių. Lenką, kuris skrido šalia, buvau aplenkęs seniausiai. Pamaniau, kad atsitrenkiau į sklandytuvus, kurie sukosi virš galvos, bet žvilgtelėjęs į viršų įsitikinau, kad jie aukštai“, – jau vėliau tą lemtingą įvykį prisimins J.Vainius.
O tuo metu smarkiau gyslomis tekėjo kraujas, bet jis nesusigaudė, kas įvyko, nes priekyje nebuvo jokių kliūčių. Gal įskrisdamas į termiką per smarkiai patraukė vairalazdę ir nuo perkrovos nulūžo aparato detalė?
Sklandytuvas pradėjo kelti nosį ir lėtai, tačiau nuolat sviro į kairę. Jis bandė sustabdyti, bet į vairalazdės šoninius judesius sklandytuvas nereagavo.
„Supratau, kad kažkas įvyko, ir nutariau gelbėtis. Karštligiškai žvilgtelėjau į aukštimatį, kuris užfiksavo, kad iki žemės yra 710 metrų. Spėjau pagalvoti, kad užtektinai, numečiau kabinos gaubtą, prie kurio buvo pritvirtintas mobilusis telefonas, ir atsisegiau diržus. Telefoną po metų stebuklingai surado vietos gyventojai ir man sugebėjo pranešti!“ – iki šiol stebisi lakūnas.
Sklandytuvas pradėjo sukdamasis kristi. Joris pabandė šokti perkeldamas už borto kojas, kaip buvo mokytas, bet atsiradęs slėgis jį taip spaudė prie sėdynės, lyg ant krūtinės būtų uždėtas didžiulis švino gabalas. Stengdamasis išsilaisvinti iš krintančio sklandytuvo sugaišo 15 ar 20 sekundžių. Žemė buvo arti.
„Šmėkštelėjo kvatojanti giltinė, bet staiga pasirodė baltas lyg sklandytuvas angelas, kuris kažką man sušnabždėjo.
Per vėjo ūžesį nieko negirdėjau, tačiau iš lūpų judesių supratau žodį „Nepasiduok!“. Tai truko tik akimirką!“ – pasakojo J.Vainius.
Jis čiupo vairalazdę ir nustūmė, sklandytuvas sureagavo, beveik nustojo suktis ir lėkė statmenai į žemę! Krūtinę nustojo slėgti (o, stebukle!). Dešine ranka Joris griebė parašiuto žiedą ir užsimerkęs, nes žemė buvo labai arti, iššoko!
„Kai pravėriau akis, kabojau maždaug 100 metrų aukštyje! Nespėjau pažiūrėti į išsiskleidusio parašiuto kupolą, žemė nenumaldomai artėjo. Staiga pasigirdo duslus garsas. Supratau, kad mano sklandytuvas trenkėsi į žemę.
Aplinkui tvyrojo vien miškas, bet parašiutas tarsi pats susivaldė ir nutūpė tarp lygiagrečių medžių eilių net nenubrozdindamas man veido. Kupolas užsikabino už šakų, aš pakibau, bet pirštų galais galėjau pasiekti žemę, – nelaimės akimirkas atskleidė sklandytojas. – Tada pagalvojau, kad mane kažkas išgelbėjo, kažkas norėjo, kad nežūčiau. Kokius dešimt kartų garsiai sušukau: „Ačiū Dievui!“ Ir mirčiai – „Eik tu šikt!“ Nesu religingas, bet tikiu karma, kuri man už atliktus gerus darbus atsidėkojo.“
Atsisegęs parašiuto diržus Joris atsistojo ant žemės. Už kokių 50 metrų gulėjo sklandytuvo nuolaužos. Liemuo su sparnų liekanomis buvo apsivertę. Atsiklaupęs iš sudužusios kabinos ištraukė kuprinę ir suradęs vos įžiūrimą miško takelį Joris juo pasileido.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
