Kaip pasiruošti šventėms, ką valgyti ir kokių maisto produktų vengti, kad vėliau skrandis maloniai nustebtų gavęs gardų kąsnį? Tokių dalykų galima pasimokyti iš aukštaičių.
Jei Aukštaitijoje gyvenančiai šeimininkei reikėdavo apsispręsti, kuo pamaitinti gausią šeimyną prasidėjus adventui, ji rinkdavosi raugintus burokėlius, žirnius, pupas.
Iš šių daržovių moterys paruošdavo įvairių pasninko valgių. Taip pat daug dėmesio buvo skiriama kruopoms, grūdams, ypač mėgstami buvo šustiniai, gaminami iš avižų.
Kalėdiniais papročiais susidomėjusi Rumšiškėse įsikūrusio Lietuvos liaudies buities muziejaus edukatorė Agnė Augustaitienė pasakojo, kad spragintų avižų kvapas būdavo labai stiprus, todėl atviliodavo ir kokį nelauktą svečią.
Aukštaitijoje, jei per adventą apsilankydavo kaimynas, kuris pagirdavo, kad troboje gardžiai kvepia, tuoj būdavo sodinamas prie stalo ir vaišinamas šustiniais. Juos valgydavo kaip bandeles, žiūrėdavo, kad jie neperlūžtų, todėl atsikąsdavo po nedidelį gabalėlį.
Lietuvos nacionalinio kultūros centro leidinyje „Atvažiuoja Kalėdos“ minimas ir Aukštaitijoje populiarus adventinis valgis „lęščiai“. Juos gamindavo iš raugintų burokėlių.
Iš pradžių supjaustydavo burokėlius gabaliukais. Ant jų sluoksnio pridėdavo svogūnų ir užpildavo sutrintų kanapių pienu. Taip paruoštas valgis būdavo troškinamas krosnyje. „Lęščius“ valgydavo su bulvėmis ar duona.
Aukštaičiai mėgo ir silkę, bet jos nebūdavo daug. Yra žinoma, kad Kupiškio apylinkėse niekas neišmesdavo netgi silkių ašakų ir kaulų. Juos džiovindavo ant krosnies, o kai sudžiūdavo, sutrindavo į miltelius ir užsiberdavo ant duonos riekės.
Tai rodo, jog aukštaičiams būdingas ne tik taupumas, bet ir suvokimas, kad silkių kaulai gali būti mineralinių medžiagų šaltinis, o jų labai trūkdavo žiemą, kai nebūdavo šviežių daržovių.
Pieno produktų aukštaičiai stengdavosi per adventą nevalgyti, juos skirdavo nebent mažiems vaikams.
Aukštaitijoje iki Antrojo pasaulinio karo ant Kūčių stalo būdavo tik šaltieji patiekalai. A.Augustaitienė pasakojo, kad praūžus karui ant stalo su silkėmis, kisieliumi ir kitais sūriais, rūgščiais patiekalais stovėdavo jau ir lėkštė su karštomis bulvėmis. O Vidurio Lietuvoje nuo seno buvo verdami ir valgomi šilti Kūčių barščiai.
Aukštaičiai taip pat ruošia daug valgių iš žuvų, mėgsta ir avižinį kisielių. Šiaurės Lietuvoje Kūčių stalas neįsivaizduojamas be virtų kviečių, kuriuos pagardindavo miešimu – vandenyje ištirpintu medumi.
Linkuvoje ir tuose kraštuose, kur buvo sena alaus gaminimo tradicija, be šio gėrimo neapsieidavo ir Kūčių vakarienė. Tą vakarą alaus buvo geriama norint sulaukti daugiau ėriukų. Kad alus dar labiau putotų, į ąsotį būdavo įmerkiama įkaitinta metalinė vežimo detalė.
Karštą metalą į alų merkdavo ne tik aukštaičiai. Toks alaus šildymo būdas žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėje Lenkijoje. Iki šiol Lenkijoje prie židinio galima pamatyti prikabintų metalinių bumbulų. Jie įkaitinami ir merkiami į alų. Aukštaičiams tai nėra naujovė, nes karštas alus mėgstamas nuo seno.
Aukštaitijoje Kūčių vakarienė vykdavo ramiai, buvo stengiamasi nesibarti, nesipykti, kad kiti metai būtų darnūs, visi sugyventų. Šiaurės Aukštaitijoje būdavo įprasta apeiga dalytis duona. Iškeptas mažesnis kepalėlis duonos būdavo suraikomas į tiek riekelių, kiek per Kūčias prie stalo sėdės žmonių. Bet riekių nepjaudavo iki galo, tai buvo tarsi šeimos subūrimo simbolis.
Kalbant maldą senelis arba tėvas peržegnodavo kepaliuką, paduodavo kiekvienam šeimos nariui po duonos riekelę. Imdamas ją kiekvienas stengėsi pabučiuoti ranką arba, jei sėdėdavo toli, dėkodamas linktelėdavo galvą.
Duona būdavo pagardinama druska ir valgoma užgeriant šulinio vandeniu.
Toks paprotys rodo, kad per Kūčias būdavo stengiamasi suvienyti visą šeimą, išsaugoti jos darnumą. Pakilę nuo stalo aukštaičiai nepuldavo plauti indų, nevalydavo nuo stalo trupinių, viskas likdavo ant stalo iki ryto, kad tik nebūtų išardyta šeimos santarvė.
Aukštaitijoje buvo įprasta pavalgius Kūčias ant vaikų berti kviečius. Tokią apeigą atlikdavo motina. Buvo tikima, kad vaikas, ant kurio beriant grūdus užkris jų daugiau, bus išmintingesnis ir jam gyvenime labiau seksis.
Rugių pėdą statydavo garbingoje vietoje prie stalo, kad kitais metais javų būtų gausu, kad visi būtų sveiki ir sotūs.
Kalėdų rytą vaikai mėgdavo linksmintis. Rytų Lietuvoje buvo žinomas ir toks sveikinimosi paprotys kaip „vaikščiojimas avinėliais“. XX amžiaus pirmojoje pusėje pirmąją Kalėdų dieną vaikai bėgdavo prie kaimynų trobų pabelsti jiems į langą ir pabliauti avinėlių balsais.
Išgirdę taip besielgiančius vaikus šeimininkai jų nebardavo, o džiaugdavosi, tikėjo, kad kitais metais avys atsives daugiau ėriukų.
Yra aprašyta, kaip gudriai vaikai prašydavo dovanų. Pavyzdžiui, Rokiškio rajone pirmą Kalėdų dieną vaikai „darydavo varmasą“: eidavo didelė vaikų grandinė vienas paskui kitą, už juostų nusitvėrę, ir kiekviename kieme prašydavo dovanų.
A.Augustaitienė pasakojo, kad Aukštaitijoje visi laukdavo išverstais kailiniais apsirengusio Kalėdos, kuris dar būdavo vadinamas „daduliu“. Toks Kalėdų Senelis buvo žinomas dar XIX amžiuje.
Iš tikrųjų jis elgėsi kur kas keisčiau nei dabar vaikams pažįstamas Kalėdų Senelis, atnešantis dovanų. Kalėda dažniausiai apsirengdavo kaimo kerdžius ar koks nors senolis. Jis turėdavo lininę barzdą, lazdą ir krepšį. Kartu su vaikais Kalėda užsukdavo į namus aplankyti mažutėlių – dar nemokančių vaikščioti vaikų.
Kalėda su vaikais giedodavo, apsimesdavo muzikantais, tačiau jų muzikos instrumentai būdavo kočėlai, šaukštai, puodai – tai, kas pakliūdavo po ranka.
Tokie Kalėdų linksmintojai būdavo laukiami ir vaišinami. Kalėda apdovanodavo vaikelius riešutais, o šeimininkai pasiūlydavo paragauti alaus, išlydėdami įdėdavo į krepšį ko nors skanaus. Taip Kalėda keliaudavo nuo vieno kiemo į kitą.
Suaugusieji taip pat prasimanydavo įvairių pasilinksminimų. Šiaurės Lietuvoje buvo paplitęs kalėdinio blukio (kelmo ar didelės trinkos) vilkimo ir deginimo paprotys.
Pagal senuosius lietuviškus papročius, blukis yra Kalėdų šventės ženklas. Vienas žmogus jo niekaip nepajudintų, tad jo vilkimas suburia visą bendruomenę.
Blukį tempiantys žmonės buvo vadinami blukvilkiais. Jie elgėsi kaip pokštininkai – dainuodavo, šokdavo, šokinėdavo per blukį, prikrėsdavo ir šunybių aplankytų sodybų šeimininkams.
Aukštaitijoje blukvilkiai užsukdavo į kiekvieną kiemą, už tai jiems būdavo atsidėkojama. Už kaimo ribų trinka būdavo sudeginama.
Blukio deginimas ir vilkimas turi tam tikrą mitologinę reikšmę, nes simbolizuoja senojo pasaulio išlydėjimą. Mūsų protėviai tikėjo – jį reikia sunaikinti, kad užleistų vietą naujajam.
Lietuvos liaudies buities muziejuje jau atgaivinta ši tradicija – kasmet lankytojai kviečiami sudeginti kalėdinį blukį. Toks renginys bus ir šiemet.
Tikėta, kad blukiui galima perduoti ir palikti visas savo kaltes, nuodėmes ir pykčius. Tai galima padaryti trinktelint per blukį lazda ar kokiu kitu daiktu, galvojant apie tai, kas neišsipildė, kas trikdo ir pykdo.
Sudeginus blukį būna sudeginamos ir visokios blogybės, vargai bei nelaimės, išlaisvinta gausa ir šviesa.
Tradicijos ir papročiai liudija protėvių išradingumą, mokėjimą prisitaikyti prie gamtos ritmo. Tamsiausiu ir šalčiausiu metų laiku labiausiai juos šildė mintis, kad kiti metai bus geresni. To reikia ir šiuolaikiniam žmogui.
Kalėda atsirado Aukštaitijoje jau XIX amžiuje. Šis Kalėdų personažas buvo vadinamas įvairiai – kai kur Kalėdų Seneliu, kai kur dėdule.
Jis vaikščiodavo po kaimą, sutiktus vaikus apdovanodavo riešutais. Vaikai labai laukdavo Kalėdos.
