Drąsios žaliaplaukės panevėžietės – mama ir 12 m. dukra – nebijo jokių iššūkių

Kai gatvėje pasirodo dvi žaliaplaukės garbanės, ne vienas panevėžietis į jas atsisuka – kitų tokių visame mieste nerasi.

Žvilgsnius traukia ne tik išskirtinės spalvos plaukai, bet ir ryški apranga, kitokie, nei aplinkinių, aksesuarai.

Tai mama ir duktė: 33 metų Panevėžio kolegijos marketingo projektų vadovė ir politikė Viktorija Vidžiūnienė bei 12-metė „Saulėtekio“ progimnazijos šeštokė Smiltė Čičelytė.

„Sesėmis mūsų nevadina, bet kas mamą jaunystėje, ypač iš skautavimo laikų, pažinojo, pašaukia mane jos vardu“, – juokiasi paauglė.

Jos labai panašios ir veiklumu. Smiltė yra skautė, 7 metus lankė šokių kolektyvą, Muzikos mokykloje išmoko groti kanklėmis, dabar lanko tenisą.

„Mūsų vaikystė labai panaši“, – pritaria ir V.Vidžiūnienė, mokykliniais metais turėjusi gausybę visuomeninių pareigų.

Iš kur radosi drąsos paauglei plaukus nusidažyti žaliai?

„Mama pirma nusidažė, aš irgi panorau prie jos prisiderinti“, – juokiasi pašnekovė.

Nebuvo nė kalbos, kad mama dukrai draustų taip pasikeisti įvaizdį. Jų šeimos požiūris: žalia šviesa paaugliškiems eksperimentams.

„Kartais rengiuosi ryškiai, mėgstu užsidėti močiutės papuošalus, tas irgi suteikia išskirtinumo“, – sako moksleivė.

Pasak jos, mama jaunystėje savo apranga smarkiai skyrėsi nuo bendraamžių, dabar jos išskirtinumą liudijanti apranga ir aksesuarai jau santūresni.

Pavyzdžiui, V.Vidžiūnienė dėvi panevėžietės tautodailininkės Audronės Virbalienės megztas riešines su rašytojos Julijos Žemaitės atvaizdu, įsiveria medžio meistro Ryčio Zavacko išdrožtą verpstės formos auskarą, užsideda kuprinę su tautiniais raštais.

Smiltė prisipažįsta, jog bendraamžiai stebisi, kad jai mama tiek daug leidžia.

„Draugas sako, kad jo tėvai nė plaukų galiukų neleidžia nusispalvinti, o man visus plaukus leido nusidažyti“, – atskleidžia kitų suaugusiųjų požiūrį į drąsesnį stilių.

Pribloškianti buvo ir mamos dovana 4-ių klasių baigimo proga. V.Vidžiūnienė dukrai įteikė vizitą pas kirpėją afrikietiškai šukuosenai. Mergaitė visą vasarą vaikščiojo su gausybe įspūdingai atrodančių mėlynų kasyčių šukuosena.

„Kai Smiltė į ausies kremzlę įsivėrė auskarą, jos klasiokės mama manęs klausė, kaipgi savo vaikui duodu tiek laisvių?“ – prisiminė moteris.

Pasak jos, o kaipgi tų laisvių neduoti, jei pati augo nė kiek ne mažiau eksperimentuodama su savo išvaizda.

V.Vidžiūnienė pasakoja, kad abu jos tėvai Gražina ir Jurijus Polzunovai buvo siuvėjai.

„Mane nuo paauglystės mama skatino nebijoti išsiskirti, atrodyti kitaip“, – prisimena atmosferą šeimoje ir mokyklinius metus, kai ach kokia modistė buvo.

Galimybių atrodyti kitaip buvo su kaupu, tėvai gebėjo pasiūti viską – paltus, striukes, sukneles, džinsus, kuprines, galvos apdangalus.

„Jie namie nuolat eksperimentavo, o tuos siuvimo eksperimentus ir naujus kūrinius išbandydavo ant vaikų: ant manęs ir 3 metais jaunesnio brolio Karolio“, – prisimena.

Kai buvo ant bangos odinės striukės, ji irgi tokią turėjo, tik ne kaip visų, o ryškiai žalios odos, tėčio siūtą.

„Buvo pats subkultūrų gyvavimo bumas, mama pasiuvo plačius džinsus, klešnių plotis oho, o dar platforminiai batai…“ – mena pašnekovė.

Neseniai duktė pas senelius tuos džinsus matavosi, bet jie dar per platūs.

„Palauks, kol priaugsiu“, – sako mergaitė.

Moteris juokiasi, jog jos jaunystės eksperimentai kuriant savą įvaizdį nesibaigė iki šiol.

Ji, dviejų dukterų mama, dabar besilaukianti dvynių, į pasaulį ateiti turinčių tuoj po Naujųjų metų, neprarado noro ir drąsos savo išvaizda būti ryški, pastebima, stebinanti.

„Prieš nusidažydama plaukus žaliai buvau oranžinė“, – kvatoja linksmuolė.

Tiesa, vyras kartais paklausia, kada gi šeimos moterija liausis keistai spalvintis ir įvaizdžiais stebinti aplinkinius? Klausimas tariamas su šypsena, be menkiausio priekaišto.

„Palaukit kas bus, kai ūgtels mūsų darželinukė“, – įspėja mama dėl penkiametės. Prisimindama mokyklinius metus V.Vidžiūnienė sako negalinti skųstis, jog turėjo problemų dėl kitoniškos išvaizdos. Kadangi mokėsi gerai ir buvo visuomeniška, drastiška išvaizda mokytojams nekliuvo.

Moteris sako, kad jos paaugliškas maištas, kai norisi būti kitokiai ir tai išreiški per išvaizdą, išėjo tik į gera – nukrypo į labai intensyvią visuomeninę veiklą.

„Dalyvavau skautų veikloje, buvau mokyklos prezidente, atstovavau mokinių parlamentui“, – vardija pašnekovė.

V.Vidžiūnienei atrodo, kad jos duktė ramesnio būdo, labiau linkusi į menus.

„Ji pavyzdingas, ramus vaikas, aš turėjau daugiau drąsos keistumams“, – kvatoja pašnekovė.

Neslepia – prisiklausydavo visko, užtai dabar yra užsigrūdinusi komentarams ir replikoms.

Pašnekovės nuomone, nereikėtų paaugliams drausti eksperimentų su išvaizda, jie tokiu būdu savotiškai „nuleidžia garą“, nes dar nemoka kitaip realizuoti energijos ir minčių pertekliaus.

V.Vidžiūnienė įsitikinusi, jog paauglystė – pats tas laikas maištauti per išvaizdą ir kvailioti. Paskui gal darbas ir pareigos neleis, jau norėsis būti rimtam.