Išpildė dukters svajonę
Prieš 8 metus mirus ekstremalui, lakūnui, baikeriui, klubo „Pajusk skrydžio jėgą“ prezidentui Eugenijui Malinauskui, laikas jo namuose buvo tarsi sustojęs.
Pernai į gimtuosius namus grįžusi ekstremalo duktė Augustė namus rado tokius, kokius paliko jos tėvas.
E.Malinauskas pastatė namą prie pat Pasvalio esančiame Diliauskų kaime, tad dabar jame šeimininkauja buvusi vyro gyvenimo draugė Rasa Juknaitė su dukromis Auguste ir Kamile. Moteris, palikusi verslą Norvegijoje, grįžo į buvusius savo namus ir vyresnėlės dukters Augustės gimtinę.
„Nors su Augiu mūsų keliai ir išsiskyrė, tačiau visuomet mus siejo glaudus ryšys. Ir išsiskyrę sugebėjome išlikti draugais. Žinojau jo planus ir siekius. Jam šie namai buvo labai svarbūs, kartu juos kūrėme. Todėl pasistengiau, kad namai ir legendinis automobilis „vabalas“ liktų Augustei“, – pasakojo R.Juknaitė.
Po E.Malinausko mirties velionio turtas lygiomis dalimis atiteko trims jo dukroms – Augustei, Justei ir Mantei. Kadangi vyresniosios gyvenimą sieja su užsieniu, o septyniolikmetė Augustė labai troško išsaugoti tėčio atminimą, jos mama ir nutarė išpildyti dukters svajonę.
Apėmė keistas jausmas
R.Juknaitė prisiminė, kaip praėjusią vasarą, pirmą kartą po daugelio metų, sugrįžo į namus, kuriuos pati dekoravo, tapė sienas.
„Daiktai buvo nugulti dulkėmis, draikėsi voratinkliai, ant stalo gulėjo monetos, kurias dar Augis buvo pažėręs. Lentynose gulėjo ir mano daiktai, kuriuos palikau išsikraustydama iš šių namų. Apėmė keistas jausmas. Išėjusi į terasą žvelgiau į pro šalį tekančią Pyvesą ir svarsčiau, ar teisingai pasielgiau, grįžusi čia gyventi. Svarsčiau, ar sugebėsiu prikelti šiuos namus ir atgaivinti kadaise čia skambėjusį šurmulį“, – neslėpė buvusi ekstremalo bendražygė.
Dabar ji jau visiškai tikra, kad su mergaitėmis įgyvendins visas svajones.
Katė ne visus draugus prisileidžia
Moteris neslėpė, kad po E.Malinausko mirties jai teko iškęsti ir mistinius reiškinius.
Labai dažnai ji sapnuodavo velionį, kviečiantį ją sugrįžti namo. Kambaryje aidinčius žingsnius girdėdavo ne tik ji, bet ir Norvegijoje į svečius užsukę draugai.
Po tokių antgamtinių apsireiškimų R.Juknaitė patarimo kreipėsi į kunigą. Dvasininkas jai patarė išpildyti mirusiojo prašymą.
Grįžus į Diliauskus, visa mistika akimirksniu išgaravo. Nors keistų sutapimų vis dar pasitaiko.
R.Juknaitė iš Norvegijos į Lietuvą grįžo automobiliu ir į naujus namus gabenosi katę. Svetimų žmonių bijanti murklė visą kelionę slėpėsi po automobilio sėdyne ar tūnojo užlindusi tarp sukrautų daiktų. Pasiekus kelionės tikslą ir pravėrus namo duris, katė šmurkštelėjo vidun ir nieko nelaukdama įsitaisė krėsle, kuriame sėdėdavo tik šių valdų šeimininkas.
„Kartais man tenka varžytis su kate, kuri iš mūsų laimėsime ir sėdėsime fotelyje. Murklė žmonių vengia, bet kai ateina Augio draugai, ji puola prie jų meilintis. Nors ne visus jo draugus svetingai sutinka: prie vienų glaustosi, o nuo kitų sprunka tolyn. Niekas nesupranta, kodėl katė taip elgiasi“, – apie keistą jos elgesį pasakojo šeimininkė.
Garsaus keliautojo darytos iškamšos irgi pritiko
Grįžusi šeimininkė ne tik išsaugojo baikerio namų autentiškumą, nepaslėpė ir nesunaikino jo brangintų daiktų, paliko net ant sienų sukabintas nuotraukas. Namų bibliotekoje, šalia supamojo krėslo, pakabinta kepurė, su kuria ekstremalas beveik niekuomet nesiskyrė. Senovinėje komodoje saugomos E.Malinausko nuotraukos bei oreivystės studijų užrašai, brėžiniai. Juos marčiai saugoti perdavė Eugenijaus motina.
E.Malinausko namų pasididžiavimas – garsaus keliautojo Antano Poškos darytos iškamšos. Nors tai pačios moters šeimos relikvijos, bet jos tinkamą vietą surado būtent šiuose namuose.
Erelio, fazano bei stirnos galvos iškamšas pats padarė ir R.Juknaitės tėvų vestuvių proga jaunavedžiams padovanojo lietuvių keliautojas, mokslininkas, rašytojas A.Poška.
Garsus kraštietis tuo metu gyveno Dagių kaime, šalia R.Juknaitės senelių namų. Kaimynai bičiuliavosi, laukdavo ateinant į svečius daug šalių aplankiusio keliautojo ir mielai klausydavosi jo pasakojimų.
„Aš dar pati atsimenu A.Pošką. Jis pas senelius ateidavo vilkėdamas ilgu paltu, kas kaime buvo neįprasta – kalbėdavo gramatiškai. Mano seneliai taip pat buvo išskirtiniai žmonės: daug skaitydavo, domėjosi vaistinėmis žolelėmis, todėl kaimynai rasdavo bendrą kalbą“, – garsų keliautoją prisiminė diliauskietė.
Pasijunta tarsi muziejuje
E.Malinausko duktė Augustė juokiasi, kad pirmą kartą į svečius užsukę draugai dėl neįprasto namų interjero pagalvoja, kad atsidūrė muziejuje. Paaugliams keista, kad židinys sumeistrautas iš lėktuvo detalių, sieną puošia freska, o ant stalo nutapyti lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno portretai.
„Muziejai dvelkia šaltumu, o mūsų namai labai jaukūs. Mes labai mėgstame deginti žvakes, smilkalus, todėl namai visuomet kvepia. O pati didžiausia šiluma sklinda iš prisiminimų, kurių kiekvienas gali pasisemti iš ant sienų pakabintų nuotraukų“, – naujaisiais namais džiaugėsi mergina.
Seserys tarpusavyje kalba norvegiškai
A.Malinauskaitė neslėpė, jog prieš sugrįžtant į gimtinę jautė didelį nerimą. Paauglei labiausiai nerimą kėlė mintis apie mokslus. Gyvendama Skandinavijos šalyje tiek mokykloje, tiek su draugais kalbėjo tik norvegiškai. Lietuviškai kalbėjo tik su mama bei jaunesne seserimi Kamile.
Pradėjusi lankyti Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją, mergina labai daug dėmesio skiria gimtajai kalbai.
„Mokytojai giria, kad per metus padariau didelę pažangą, jie to nesitikėjo. Man buvo labai netikėta, kad Lietuvoje biologijos, chemijos ir fizikos pamokos yra atskiros. Skandinavijoje tai vienas bendras dalykas. Dabar, kad su sese nepamirštume norvegų kalbos, namuose tarpusavyje kalbame norvegiškai“, – paaiškino gimnazistė.
Rakto virš durų nebelaiko
A.Malinauskaitė neslėpė, kad jai labai keista, jog net jos bendraamžiai, praėjus nemažai laiko po tėčio mirties, jį irgi prisimena.
Gimnazijoje kartą ji labai susigraudino. Tuomet mokiniai žiūrėjo moksleivių sukurtus filmus. Vienas jų buvo apie Pasvalį garsinusį jos tėvą E.Malinauską.
„Aš labai laukiu pas mus į namus atvykstančių tėčio draugų. Man patinka klausytis jų pasakojimų apie tėčio nuotykius, nutrūktgalviškus triukus. Tėtis man visada išliks kaip bebaimis žmogus“, – didžiavosi mergina.
Gyvam esant E.Malinauskui, kiekvienas prašalaitis galėdavo laisvai įeiti į jo namus. Raktas kabodavo virš lauko durų, kad atvykėlis galėtų atsirakinti jas, kai šeimininko nebūdavo namuose. Dabar naujosios šeimininkės rakto matomoje vietoje nebelaiko, tačiau duris taip pat svetingai atveria visiems užsukusiems.
Nors iš Diliauskų A.Malinauskaitė išvyko būdama vos kelerių metų, tačiau pas tėvą ji neretai viešėdavo. Atmintyje jai įstrigę patys gražiausi vaikystės prisiminimai: kaip šiuose namuose buvo švenčiamos Kūčios, Kalėdos, linksmi žaidimai, karaokės vakarai.
Nesuprato, kur tas Kaunas
Nors maža mergaitė ne kartą buvo patekusi į pavojingą situaciją, bet niekuomet nesijautė nesaugi.
„Dar ir dabar prisimenu, kaip man sulaukus vos penkerių, vieną rytą tėtis paklausė, ar aš nepabūčiau viena, kol jisai greitai nulėks iki Kauno. Valgyti paliko pakelį užplikomos košės ir paprašė pačiai ją užsiplikyti, kai išalksiu. Tuomet nesupratau, nei kur tas Kaunas, nei kiek laiko teks būti vienai. Tačiau tėčio namuose jausdavausi saugi, todėl į ašaras nesileidau“, – juokėsi A.Malinauskaitė.
Kitą kartą jiems lekiant iš Panevėžio legendiniu „vabalu“, o juo mergaitei labai patikdavo važinėtis, posūkyje atsidarė keleivio durelės. Jas nė kiek neišsigandusi uždarė pati Augustė.
Mergaitės mama šypsodamasi antrino dukrai, kad nebesuskaičiuoja, kiek automobilinių vaikiškų kėdučių jie buvo nusipirkę. Po kiekvieno pasivažinėjimo tėvas pamiršdavo, kur jas paliko.
Nors iš pirmo žvilgsnio ir atrodydavo, kad E.Malinauskas su maža dukra elgiasi neatsakingai, R.Juknaitė nebijodavo jos palikti su tėvu. Vyras savo dukterį labai mylėjo.
Jau turi muziejaus viziją
Nors E.Malinauską aplinkiniai vadino bebaimiu žmogumi, jo duktė sako, kad kol kas ji pati tokia pat bebaime nesijaučia.
„Tėtis skraidė, plaukiojo, skriejo motociklu, kol kas aš esu išbandžiusi tik skrydį sklandytuvu. Nors labai patiko sklandyti, bet šį malonumą atidėsiu vėlesniam laikui. Pirmiausia noriu baigti gimnaziją, universitetą, o tada jau išbandysiu ekstremalius dalykus“, – pasakojo ekstremalo duktė.
Tačiau mergina pripažino, kad ir jai reikia adrenalino.
„Jo pasikraudavau Norvegijoje, kalnų takais skriedama dviračiu. Mama į tokią mano pramogą negalėdavo žiūrėti, o man būdavo labai smagu“, – juokėsi pašnekovė.
A.Malinauskaitė svajoja Diliauskuose įrengti savo tėvo muziejų. Jau ir svajose regi viziją, kaip jis atrodys. Aišku, jai pasirengusi padėti ir mama.
E.Malinauskas mėgo būti su žmonėmis, tad jo moterys norėtų prie kelio suręsti pastatą su dideliais vitrininiais stiklais. Jame stovėtų ne tik legendinis „vabalas“, bet ir būtų eksponuojamos jo nuotraukos, asmeniniai daiktai. R.Juknaitė yra išsaugojusi net rentgeno nuotraukas, kuriose matosi vyro stuburą sutvirtinę varžtai.
Paskutinę stichiją išbandė jau po mirties
E.Malinauskas stuburą bei kitus organus susižeidė, kai Panevėžio rajone, Stetiškėse, pilotuodamas lėktuvą padarė klaidą ir iš nemažo aukščio smigo žemyn.
Nors tąsyk aplinkiniai neabejojo, jog jis liks prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio, tačiau pasiduoti nepratęs vyras sugebėjo atsistoti ant kojų.
Po šios traumos jis dar ne kartą išbandė kraują stingdančius triukus ir nuolat kartodavo, kad privalo pereiti visas gamtos stichijas: orą, žemę, vandenį, ugnį.
Paskutinę ugnies stichiją jam buvo lemta pereiti jau po mirties. Jo kūnas buvo kremuotas.
Ne kartą dėl savo ekstremalių pomėgių žvelgęs mirčiai į akis E.Malinauskas prieš 8 metus mirė Pasvalio sporto mokyklos baseine sustojus širdžiai.
