Pernai ji pirmą kartą ėjo į bažnyčią pirkti kalėdaičio. „Daviau penkis eurus ir laukiau grąžos. Pasiėmiau dar dvi žvakes. Supratau, kad grąžos niekas neduoda. Aš to nežinojau“, – neslėpė I.Norkutė.
Kūčios ir Kalėdos namuose buvo jaukios. Inga pati gamino visus patiekalus: kepė kūčiukus, virė kisielių, paruošė kelių rūšių silkės, kepė kibinus, medumi karamelizuotus šonkauliukus, naminę duoną.
„Manau, laisvai galėčiau vesti kulinarinę laidą“, – juokėsi prisiminusi.
– Vienatvė – jūsų draugas ar priešas?
– Aš mėgstu vienatvę. Jei tenka atsidurti nepažįstamų žmonių kompanijoje, dažniausiai būnu stebėtoja. Laisvą dieną namuose praleidžiu planuodama ateitį.
Dažniausiai neišlendu iš pižamos, nemėgstu veidrodžių ir širdyje būnu savimi. Pasilepinu skaniu maistu, užsidedu veido kaukę.
– 2017-aisiais po penkerių santuokos metų išsiskyrėte su vienuolika metų jaunesniu aktoriumi, dabartiniu Šiaulių dramos teatro vadovu Aurimu Žviniu. Kokie dabar vėjai pučia meilės fronte?
– Esu laisva ir nepriklausoma. Praeities žaizdų nesilaižau, nes jų kaip ir nebuvo. Aš visada pati rinkausi partnerius gyvenimui. Ar dabar toks laikas, ar tokie metai, bet atsivėrė naujas kvėpavimas ir noriu susitelkti į kūrybą.
Kai buvau jaunesnė, mėgdavau akimis paklapsėti, o dabar, kai įgyta daugiau patirties, nesinori užsiimti drugelių pilve paieškomis. Dabar man svarbūs partneriai darbe, o kažkokie pasimatymai atrodo nesąmonė.
Apie tai net negalvoju. Susimesi daiktus į krūvą, o jei po to, neduok Dieve, nusivilsi. Aš geriau gėrėsiuosi žaviais vaizdiniais iš tolo.
Ir dėl manęs tegul seilę varvina iš tolo. Jei noriu suaktyvinti širdies dažnius, galiu pasižiūrėti, pavyzdžiui, serialą „Popiežius“ su aktoriumi Jude’u Law. Ir man to užtenka, suvirpa širdelė. Kam man reikia jį turėti čia, kambary?
– Vyrams su tokia išdidžia moterimi tikriausiai nebūdavo lengva?
– Pirmąsias savivertės pamokas gavau dar vaikų darželyje. Tuomet maniau, kad esu negraži.
O mano grupėje buvo labai graži mergaitė Milda garbanotais plaukais.
Visi berniukai dėl jos alpo. Viską dėl jos darė, pavyzdžiui, bėgiodavo iki raudonumo. Lakstydavo ir klausinėdavo Mildos, ar jie jau stipriai raudoni. Norėjo būti vienas už kitą raudonesni. Manė, kad taip išreiškia simpatijas.
O į mane nė vienas nekreipė dėmesio. Tada pagalvojau, kad reikia juos pačiai pasiimti. Mano dėdė buvo jūreivis ir iš tolimų plaukiojimų atveždavo užsienietiškos kramtomosios gumos. Atsinešiau jos į darželį ir tapau pirma mergaitė grupėje. Mildą visi akimirksniu pamiršo.
Aš, mojuodama kramtomąja guma, sakydavau berniukui: „Dabar tu bėgsi paskui mane ir iki raudonumo.“ Taip jie darydavo vienas paskui kitą ir klausdavo: „Inga, atsisuk, ar aš jau raudonas?“ Sakydavau: „Dar ne.“ O kaip su jais kitaip?
– Koks įsirėžė į atmintį labiausiai nevykęs pasimatymas?
– Paauglystėje draugavau su vienu bendraamžiu. Kartą susitikome Klaipėdos parkelyje, susėdome ant suoliuko ir aš, pasitelkusi visą savo artistiškumą, jam aiškinau, kad mes negalime būti kartu. Priežasties dabar neprisimenu.
Kalbėdama staiga netyčia garsiai pirstelėjau. Mane lyg kas karštu vandeniu nuplikė. Parbėgau namo verkdama. Tėvai paklausė, kas nutiko. Viską papasakojau. Jie man sako: „Na, ir kas čia tokio?“ Ir pradėjo juoktis. O man gėda, baisu, užsidariau viena kambaryje. O dabar, jei pirstelėčiau, visai nesuglumčiau.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
