Tada ji buvo devynerių metų mergaitė, kuriai nusišypsojo laimė gauti pagrindinį vaidmenį bene gražiausiame Keistuolių teatro projekte. „Geltonų plytų kelias“ buvo ypač mėgstamas vaikų. Daugelis mergaičių norėjo būti panašios į Doroti, visi pamėgo nuotaikingas Keistuolių teatro aktorių sukurtas filmo dainas.
Muzikinė pasaka buvo sukurta pagal 1900 metais pasirodžiusią amerikiečių rašytojo Lymano Franko Baumo knygą „Ozo šalies burtininkas“. Istorija pasakoja apie mergaitę Doroti, kurią piktosios burtininkės Gingemos (aktorė Ilona Balsytė) sukelta audra nuskraidino iš gimtojo Kanzaso į nepažįstamą šalį.
Doroti išsiruošia į ilgą kelionę ieškoti paslaptingojo Smaragdo miesto burtininko (aktorius Aidas Giniotis), kuris vienintelis tegali ją sugrąžinti namo. Kelyje patyrusi nuotykių, sutikusi Šiaudinę kaliausę (aktorius Andrius Kaniava), Geležinį medkirtį (aktorius Darius Auželis), Bailųjį liūtą (aktorius Robertas Aleksaitis) ir išpildžiusi didžiausius jų troškimus Doroti sėkmingai grįžta namo.
Skirtingų personažų filme ne kartą kartota frazė: „Svarbu įžvelgti stebuklus paprastuose dalykuose“ ilgainiui tapo visą Keistuolių teatro veiklą ir kūrybą vainikuojančiu šūkiu.
Ieva, filme suvaidinusi drąsią mergaitę Doroti, užaugo ir pasekė savo tėvų garsių teisininkų pėdomis. Jos tėvas – Europos žmogaus teisių teismo teisėjas, buvęs Konstitucinio teismo pirmininkas Egidijus Kūris (60 m.), mama – advokatė Vilija Gražulytė (61 m.).
Ieva trejus metus sėkmingai dirba advokate. Savo darbo karjerą I.Kūrytė-Mockeliūnė derina su šeima. Ji augina tris vaikus. Iš pirmos santuokos Ieva turi dukterį Barborą Vėją (15 m.).
Su antruoju vyru Matu Mockeliūnu, turto valdymo bendrovės „I Asset Management“ į privačius bendrabučius investuojančio fondo „IAM European Student Housing Fund“ partneriu, Ieva augina dukterį Agotą Saulę (6,5 m.) ir sūnų Herkų Praną (5 m.).
– Muzikinė pasaka televizijos ekranuose pasirodė 1993 metais. Ar prisimenate, kaip atsidūrėte filme?
– Mane į atranką kartu su savo dukra nuvedė mamos draugė, dirbusi televizijoje. Aš net nežinojau, kur einu. Tik supratusi, dėl kokios priežasties atsidūriau atrankoje, pagalvojau, kad jei manęs neatrinks, labai išgyvensiu. Visada buvau tokia – arba viskas, arba nieko. Atrankoje dalyvavo daugiau kaip 40 mergaičių.
Mus apžiūrinėjo iš visų pusių, vertino išvaizdą, elgesį. Reikėjo padainuoti, pabandyti pavaidinti, treptelėti koja. Dainuoti visiškai nemokėjau, traukiau kažką pro šalį.
Vėliau daug kartų svarsčiau, kas lėmė, kad pagrindiniam vaidmeniui atrinko mane. Juk buvo daug šaunių mergaičių, mano manymu, už mane vertesnių. Gal nulėmė, kad buvau natūrali ir nieko nebandžiau įrodinėti. Kai manęs atrankoje paklausė, ko atėjau, tiesiog pasakiau: „Taigi atėjau pas jus.“ Gal įtakos turėjo tamsesni mano veido bruožai, nes filmo veiksmas vyksta Kanzase.
– Kas buvo sunkiausia ruošiantis vaidmeniui?
– Išmokti dainuoti. Neturėjau prigimtinio talento, o manęs tuo metu niekas ir nelavino, dar nelankiau muzikos mokyklos. Tai buvo muzikinė pasaka – be dainavimo neišsisuksi. Kadangi mano balsas buvo problema, pasakė, kad vaidinsiu ir žiopčiosiu, o už kadro dainuos kita mergaitė.
Man tai atrodė didžiulė tragedija, nes kam tada filmuotis, jei balsas netinka.
Esu dėkinga aktoriams A.Giniočiui ir A.Kaniavai, kurie užsispyrę nusprendė suteikti man šansą ir pralavinti balsą. Aidas su manimi net vakarais sėdėdavo ir repetuodavo ieškodamas, kaip atrakinti mano balso stygas. Tik kai pradėjau dainuoti falcetu, Aidui mano balsą pavyko sudėlioti į vietas. Tuo metu tėvai mane užrašė į „Liepaičių“ muzikos mokyklą. Ten su manimi dirbo papildomai.
Mama su manimi vyko į visus filmavimus Nidoje, Druskininkuose, Vilniuje. Kažkuriuo metu ir tėtis buvo prisijungęs.
Būdavo scenų, kurias teko daug kartų kartoti. Kartą pasitaikė karšta diena, mes filmavome prerijas Nidoje, aikštelėje buvo pastatyta lenta, nuo jos atsimušusi saulė ryškiai spigino į akis. Iš nepasitenkinimo iškėliau skandaliuką, bet greitai buvau pastatyta į vietą, nes kitos išeities nebuvo – reikėjo kartoti sceną.
– Gal suaugusieji palepindavo?
– Man patiko jaustis komandos dalimi, nes ten buvau vienintelis vaikas, išskyrus sceną su nykštukais, kur filmavosi daug vaikų. Tarp suaugusių aktorių jaučiausi labai svarbi. Stengiausi nebūti vaikas, kuriam reikia saldainio. Atsimenu, kad tik filmuojantis Druskininkuose man buvo svarbu viešbučio restorane kiekvieną dieną gauti pikantiškų salotų, kurios buvo labai skanios.
– Kaip atsisveikinote su komanda?
– Filmo premjera buvo surengta Keistuolių teatro restorane. Buvo atneštas televizorius, visi kartu žiūrėjome muzikinę pasaką. Ir vėliau bendravimas su kūrybine grupe nenutrūko, nes mano mama ištekėjo už A.Giniočio. Per televizorių filmą ilgą laiką rodydavo bent kartą per metus.
– Kai pasirodė filmas, tikriausiai pasijutote žvaigžde?
– Buvo visokių komentavimų, ne vien teigiamų. Mokykloje kai kurie bendraamžiai pavydėjo, kiti nenatūraliai veržėsi draugauti. Girdėdavau replikas: „O, žiūrėkit, Doroti eina.“
Aš didele žvaigžde nesijaučiau, žinoma, dėmesio neišvengdavau.
Man patinka, kad vis dar sutinku žmonių, kurie mane atpažįsta, kurių vaikai su malonumu žiūri „Geltonų plytų kelią“, o juk tiek metų prabėgo. Šis filmas tikrai nemirtingas.
– Nenorėjote rinktis aktorystės kelio?
– Norėjau ir daug metų apie tai galvojau. Po „Geltonų plytų kelio“ man siūlė vesti vaikišką laidą, kažkodėl atsisakiau. Vėliau ją vedė Julija Jačėnaitė.
Tiek tėvai, tiek seneliai teisininkai visada mane kreipė rinktis jų kelią. Jie sakydavo, kad darbas turi būti susijęs su pajamomis, kad žmogus turi iš savo darbo pragyventi, jaustis užtikrintai ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo šeimos.
Aktorystės su stabilumu jie nesiejo. Jiems atrodė, kad tai tarsi klajūnų darbas, esą vieną dieną jį turi, kitą – jau ne. Paskutinėje klasėje vis dėlto išreiškiau norą rinktis aktoriaus profesiją, bet ir vėl buvau apdalinta argumentais, kodėl neturėčiau to daryti.
Studijuoti teisę man buvo įdomu, juolab visada buvau linkusi kovoti už teisybę, norėdavau padėti žmonėms. Kai su drauge stojome mokytis teisės, sakėme, kad būsime advokatės, kurios gelbės žmones, o laisvalaikiu dainuos.
Iš pradžių maniau, kad rinksiuosi baudžiamąją sritį. Bet kai jau buvau pradėjusi praktikuoti teisę, į advokatų kontorą įžengė žmogus, kuris akivaizdžiai pasirodė esantis iš nusikalstamo pasaulio. Pažiūrėjau į jį ir net šiurpas nukrėtė. Pagalvojau – nusikaltėlių turbūt neginsiu.
Praktiką atlikau pas mamą jos advokatų kontoroje, vėliau devynerius metus dirbau advokatės padėjėja, pastaruosius trejus metus esu advokatė.
– Ar nebuvo psichologiškai sunku dirbti su mama?
– Gal ir keista, bet trinties nebuvo. Mes su mama mėgdavome pasipykti šeiminiame gyvenime – abi turime savo griežtą, neretai nepalaužiamą nuomonę. Iš pradžių abiem buvo kilęs klausimas, ar sugebėsime kartu dirbti, ar išvengsime nesutarimų.
Bet darbas viską sustatė į vietas, atskyrėme erdves darbe ir namuose. Aišku, kartais darbas būna įvelkamas į naminę atmosferą, nes mūsų kontora ypatinga tuo, kad visi kolektyvo nariai, kurių yra šeši, stengiamės, kad mums visiems būtų gera, kad galėtume kartais laiką ir po darbo leisti kartu.
– Ar nesibaiminote, kad jus ims lyginti su garsiais tėvais?
– Buvo baimės. Ir negaliu pasakyti, kad ji yra visiškai dingusi. Bet, nepaisant to, kad dirbu kartu su mama, mes esame pasiskirsčiusios sferomis. Man dažniausiai tenka bylos, turinčios tarptautinį elementą. Esu išstudijavusi visas tarptautines konvencijas, Europos Sąjungos aktus.
Bet nežinau, ar galėčiau pretenduoti peršokti savo senelį buvusį teisėją Praną Kūrį, taip pat ir tėtį, nes jie yra visai kito kalibro teisininkai. Į tokias aukštumas, į kokias jiems pavyko pakilti, nepretenduoju.
Tai labai sunkus darbas, o aš turiu nemažą šeimą ir jai teikiu pirmenybę.
Į senelį ir tėtį visada norėsiu lygiuotis. Jie gali palyginti kelių šalių praktiką, atsiminti visus įstatymus, kaip buvo anksčiau, kaip yra dabar, ką būtų galima padaryti, kad būtų dar geriau.
– Kas baisiau – eiti laikyti advokato egzamino ar pirmą kartą klientui atstovauti teisme?
– Advokatūros egzaminas labai sunkus, jei neišlaikai, gali jį perlaikyti ne anksčiau nei po pusmečio.
Susilaukusi Agotos Saulės pamaniau, kad pabandysiu pasiruošti egzaminui būdama motinystės atostogose. Tai buvo nepamatuota iliuzija. Jaučiausi nei labai gera mama, nei labai gera mokinė. Nenorėjau atimti laiko iš vaiko, tad palikau pasiruošimą likimo valiai ir nuėjau į egzaminą tiesiog pabandyti. Aš jo neišlaikiau.
Kai pagimdžiau Herkų Praną, supratau, kad turiu tai padaryti arba galiu tam nepasiryžti niekada. Kai sūnui suėjo metukai, kurį laiką samdėme auklę, vėliau vaiką išleidome į darželį, o aš penkis mėnesius kiekvieną dieną eidavau į biblioteką ir ten būdavau nuo 8 valandos ryto iki 17 valandos.
Pastangos atsipirko, ir aš 2018 metais užsivilkau advokato mantiją.
Pradžioje, kad geriau suprasčiau, kaip veikia teismai, į bylas eidavau kartu su mama. Bėgant laikui jaučiausi drąsiau, bet iki šios dienos prieš kiekvieną posėdį persižegnoju.
– Pati esate išgyvenusi skausmingas skyrybas, jūsų vaikystėje iširo tėvų santuoka. Kiek tokia patirtis padeda ruoštis skyrybų byloms?
– Gyvenimiška patirtis visada moko supratimo. Kita vertus, atstovavimas skyrybų bylose gal labiau padeda mano pačios šeimai.
Mano vyras juokais yra sakęs, kad turbūt kelis kartus pasvertų, ar verta su manimi skirtis. Jei man vėl grėstų skyrybos, viską spręsčiau taikiu būdu.
Neretai advokatas atlieka psichologo funkciją. Skirtis besiruošiantys asmenys ir susitaiko. Teisinė konsultacija žmogui padeda suvokti, kad jam neapsimoka skirtis. Bet būna, kad žmogus po kelerių metų sugrįžta, nes neįdėjo pastangų šeimai išsaugoti. Yra buvę, kad žmonės išsiskiria, o po kurio laiko susitaiko ir toliau gyvena kartu.
– Kaip pavyksta derinti šeimą ir darbo veiklą?
– Mano dienos režimas chaotiškas. Dar tik mokausi rasti pusiausvyrą tarp šeimos ir darbo. Buities darbų milijonas turint tokią šeimą kaip mūsų, uraganas praūžia kelis kartus per dieną – visada yra ką veikti.
Išsigelbėjimą radau garsinėse knygose, dabar galiu atlikti fizinius darbus ir klausytis skaitymų. Šios knygos man pateikė daug atsakymų, ką darau negerai, kodėl dažnai jaučiuosi pavargusi, kodėl kaltinu save, kad ko nors nepadariau, nespėjau, pavėlavau.
Mėgstu anksti keltis, į savo režimą bandau įvesti penktos valandos ryto taisyklę. Dar nepavyksta to padaryti. Bet dažnai pusę septynių jau būnu sporto klube. Pasportavusi grįžtu namo, suruošiu mažuosius į darželį. Vyresnioji Barbora Vėja – jau devintokė, jai mano pagalbos nereikia. Ji yra pakankamai užimta po pamokų, lanko tinklinį, „Liepaičių“ muzikos mokyklą.
Šeima nėra tik mano, todėl džiaugsmais ir vargais dalijuosi su vyru. Mūsų vaidmenys buityje dažnai keičiasi priklausomai nuo aplinkybių. Jei man yra teismo posėdis ar Matui komandiruotė, viskas verčiasi aukštyn kojomis ir visi gyvena pagal pakitusį ritmą.
Blogiausia turbūt, kad mūsų šeimoje nėra ribos tarp darbo ir namų.
Būna, kad mudu su vyru vakare įsitaisome kiekvienas prie savo kompiuterio ir dirbame.
Tačiau džiaugiuosi, kad vienas kitą gerai jaučiame, iš anksto perspėjame apie sunkesnes darbo dienas. Pagal tai planuojame šeimos gyvenimą. Buvo likusi tik viena problema – jis dukrai kasų nemokėjo supinti, bet neseniai pastebėjau, kad ir tai jau moka.
Juokais esu jam sakiusi, kad jei, neduok Dieve, įvyktų skyrybos, tai dar pagalvočiau, kuris iš mūsų yra geresnė mama.
Neseniai dalyvavau teismo posėdyje, kuriame buvo nagrinėjama sutuoktinių kaltė dėl santuokos iširimo.
Vyras kaltino žmoną, kad ji jam skyrė per mažai laiko gimus dukrai.
Po šio posėdžio net susigraudinau, paskambinau vyrui ir padėkojau jam, kad yra mano gyvenime. Manau, jis niekada nebūtų net sapne sugalvojęs kaltinti mane, kad skiriu daugiau laiko vaikams, o ne jam. Net mano Barbora Vėja jį vadina tėčiu.
– Ar randate laiko pasigražinti, pasivaikščioti po parduotuves?
– Visą laiką maniau, kad man daug nereikia. Iš tikrųjų nekenčiu vaikščioti po parduotuves. Nebent tai susiję su vaikais. Turėjo prabėgti nemažai laiko, kol išmokau save mylėti. Mama man visada kartodavo, kad pirmiausia reikia pasirūpinti savimi, nes tik tada pasirūpinsi ir kitais.
Bet net turėdama tokį pavyzdį pirmenybę teikdavau aplinkiniams. Neteisingai gyvenau, per mažai sau daviau. Pradedu keisti požiūrį, nueinu kartais ir apsipirkti, bet tik žinodama, ko noriu.
Grožio procedūrų per daug nesivaikau. Net plaukų nedažau – kol neturiu žilų, nėra reikalo jų gadinti dažais.
– Kaip prisimenate dalyvavimą 2007 metų televizijos projekte „Iššūkis žvaigždėms. Dainų dešimtukas“?
– Po daug metų gavau savo įrašus ir juos paklausiusi pagalvojau, kad galėjo būti geriau.
Bet tuo metu jaučiau daug baimės, manau, nesu sukurta scenai.
Bet tas projektas buvo nuostabi patirtis. Susipažinau su daug žmonių. Tai buvo vienas pirmųjų tokio žanro projektų, jis nebuvo iki galo išbaigtas, vyko gyvos transliacijos, gal buvo per mažai repeticijų.
Bet buvo keletas dainų, kurias labai šlifavome, kartą su scenos partneriu operos solistu Tomu Pavilioniu važiavome pas A.Giniotį, kad jis mums sukurtų scenografiją, paderintų balsus.
– Gal jūsų vaikai pratęs teisininkų dinastiją?
– Nemanau. Tai mes jau sprendėme su mano jaunesniuoju broliu Vytautu. Mudu su vyresniuoju broliu Kasparu teisininkai, tad ir jaunėlis norėjo pasukti tuo pačiu keliu. Bet tik todėl, kad visi tą sritį renkasi.
Mes jį atkalbėjome. Manau, teisė turi vieną didelį minusą – apriboja tave teritorijoje. Negali laisvai keliauti, dirbti iš bet kur.
Barbora Vėja linkusi į matematiką, bet kartu yra meninės sielos. Dėl profesijos ji nėra apsisprendusi.
Agota Saulė tiksliukė, turi gerą atmintį, jai patinka skaičiuoti, su tėčiu žaisti šachmatais, šaškėmis. Herkus Pranas bendraujantis, puikus derybininkas, didelis fantazuotojas.
– Muzikinėje pasakoje vienos dainos priedainis skambėjo: „Geltonų plytų kelias kiekvienam nutiestas į svajonių miestą, kur smaragdai žydi.“ Koks jūsų kelias? Ar labai geltonas?
– Mano kelias buvo kalnuotas ir visai nėra geltonas. Jis kartais pilkas, kartais raudonas, kartais žalias. Jis nėra monotoniškas, kartais tikrai įdomus, deja, nėra taip smagu ir lengva juo žygiuoti, kaip smagu buvo žygiuoti filme.
Buvo daug iššūkių. Todėl manau, kad svarbiausia, ką tėvai turėtų duoti vaikams, – saugoti jų vaikystę, jos nesužaloti. Nuo to, kokie pamatai padedami, kai vaikas dar žygiuoja geltonų plytų keliu, priklauso, ar tas kelias visada išliks geltonas.
Nesigailiu, kad mano kelias buvo spalvotas, nors norėčiau, kad jis būtų buvęs geltonesnis. Bet žmogus kartais tam tikrus sprendimus priimi ir daug ką supranti tik nuėjęs gerą kelio atkarpą.
