Nerijus pats mėgo sportą, vaikystėje žaidė tenisą, paskui – futbolą, krepšinį, ir jam gerai sekėsi. Sportu jis ir domėjosi, o lažintis iš to, kuri komanda laimės, pradėjo visai atsitiktinai vienų vasaros atostogų metu.
Baigęs geografijos bakalauro studijas ir metus pastudijavęs hidrometeorologijos magistrantūroje Vilniuje Nerijus 2003 m. susituokė. Po kelių mėnesių su žmona išvyko į Angliją užsidirbti. Ten dirbo statybose ar fabrikuose, šiek tiek uždirbo, pramoko anglų kalbos ir įstojo į turizmo magistrantūros studijas Bornmuto universitete.
Prieš studijas 2005 m. vasarą grįžo su žmona į Lietuvą ir jautėsi laimingas – atrodė, kad visas gyvenimas klostosi kuo puikiausiai.
„Netrukus turėjo įvykti varžybos, kuriose turėjo rungtis Edinburgo „Hearts“ futbolo klubas, aš juo domėjausi (tuo metu jį buvo nusipirkęs verslininkas Vladimiras Romanovas ir kvietė lietuvius futbolininkus ten žaisti). Man atrodė aišku, kad jie laimės, tad kilo mintis – kodėl gi už juos nepastačius lažybose? Tiesiog iš smalsumo, kad būtų įdomiau žiūrėti varžybas. Pastačiau maksimalią 500 svarų sumą, laimėjau 1000.
Po savaitės vėl pastačiau ir vėl laimėjau. Apėmė euforija – čia tau ne fabrike dirbti ar kitaip stengtis, čia viens du – ir gauni padorią pinigų sumą. Pradėjau fantazuoti – gal galėsiu vien studijuoti ir nedirbti, gerai sau gyvensiu“, – atsiminė savo „karjeros“ pradžią Nerijus.
Taip jis ir užsikabino – tie, kurie iš pradžių pralaimi, į lošimus paprastai neįklimpsta.
Netrukus ir jis pralošė bei prarado laimėtuosius pinigus, bet tada kilo noras atsilošti. Po kurio laiko turėjo jau kelis tūkstančius svarų „minuso“ – tada jau išsigando, kad apie tai sužinos žmona, ir vėlgi norėjo atsilošti. Jau statė už praktiškai negirdėtas krepšinio, rankinio ar tinklinio komandas.
Galiausiai pralaimėjo visas turėtas santaupas – apie 5000 Eur. „Taip jau veikia ši sistema, kad per ilgesnį laiką kiekvienas žaidėjas tik pralaimi, nors gal trumpą laiką ir atrodo, kad pasisekė praturtėti“, – pastebėjo jis.
Kai žmona pamatė, kad santaupų nebeliko, žinoma, labai supyko, na, o Nerijus pažadėjo, kad lošti tuoj baigs.
Bet nebaigė – norėjosi pabandyti vėl ir vėl. „Ko gero, prisidėjo tai, kad esu užsispyręs. Sporte ši savybė gera, o lošimuose ji tik kenkia“, – pastebėjo pašnekovas.
Kartais pavykdavo keletą mėnesių nelošti, bet tam reikėdavo valios pastangų, vis jausdavosi įsitempęs, nes smegenys tarsi reikalaudavo savo „narkotiko“, ir galiausiai palūždavo. Tarkim, su kuo nors susipykęs ar įsižeidęs nuspręsdavo, kad gali sau leisti palošti.
„Būdavo ir taip, kad pinigų nėra, alga tik po savaitės, ir aš labai nekantriai, vos ne drebėdamas jos laukiu, nes labai norisi pastatyti. Tą padarius tikrai kuriam laikui pasijusdavau geriau, įtampa dingdavo – panašiai būna ir alkoholikams, kai išgeria. Galiausiai jau nelabai ir tikėjau, kad pavyks atsilošti – tiesiog norėjau sulaukti to momento, kai pastatysiu ir man palengvės. Dabar net pačiam keista, kad šitaip būna, kad protingi žmonės daro tokias nesąmones – bet tuo metu tokia buvo realybė“, – pasakojo pašnekovas.
Pasiekė dugną
Jo žmona buvo gera moteris ir kentė ilgai, bet visgi neištvėrė – po 7 m. pora išsiskyrė. Jie jau turėjo du vaikus, kurie dabar paaugliai.
Po skyrybų Nerijus pasijuto labai vienišas, tiesiog norėdavosi kaukti iš vienantvės, tad, suprantama, tematė vienintelę išeitį – lošti toliau.
Lošdamas ir dėl to kentėdamas jis praleido dešimtį metų, o savąjį dugną pasiekė 2016 m. vasarį. Tada jis buvo grįžęs į Angliją, kad užsidirbtų pinigų skoloms grąžinti (prieš tai kurį laiką su šeima gyveno Lietuvoje).
Mėnesį sunkiai dirbo žuvies ir mėsos fabrike, o gavęs algą ėmėsi lošti. „Sėdau ir lošiau dvi paras be jokios pertraukos – be maisto, be miego. Viską pralošiau, organizmas buvo išsekęs, sukilo emocijos – slėgė kaltės, neapykantos sau jausmai, net kilo noras žudytis. Tada savo motinai parašiau tokį kvailą laišką – gelbėk, padėk, atsiųsk pinigų, jei ne – nusižudysiu...“, – prisiminė jis.
Po to visgi nuėjo miegoti. Atsibuvo aprimęs, perskaitė, ko buvo prirašęs naktį, ir pasidarė labai gėda ir baisu, kad galėjo taip pasielgti.
Kilo noras tikrai visiems laikams mesti lošimą. O dar mama užsiminė apie anoniminius lošėjus. „Susiradus jų grupę ir nuėjus į susitikimą man tikrai palengvėjo – visi žmonės ten buvo išgyvenę panašių dalykų, kaip ir aš, ir nuoširdžiai apie tai pasakojo. Nusiraminau ir tikrai patikėjau, kad man pavyks išlipti“, – prisiminė pašnekovas.
Dabar jau ramu
Po to beieškant darbo Nerijui teko persikraustyti į kitą Anglijos miestą, kur anoniminių lošėjų grupės nebuvo, bet jis pats ieškojo informacijos, internetu prisipirko lošimo temai skirtų knygų (skaitytų, kainavusių po 1-2 svarus) ir visą laisvą nuo darbo laiką intensyviai jas studijavo bei gilinosi į save.
Ir jam išties pavyko iš lošimų liūno išlipti – nebelošia jau penkerius metus. Tiesa, praėjus 1,5 m. po to, kai metė, vėl buvo trumpam „atkritęs“, bet tada jau buvo prisiskaitęs knygų ir žinojo, kad atkrytis – natūralus dalykas, kuris gali ištikti. Už tai savęs labai nesmerkė ir netrukus vėl buvo „švarus“.
Pridūrė, kad per lošimą prarado ne tik didelius pinigus bei gražią šeimą, bet ir daugelį darbų bei karjeros galimybių. „Vaikų gimimas, daug žadančios studijos užsienio universitete, fantastinės karjeros galimybės – visa tai prabėgo pro mane tarsi per rūką ir liko neužfiksuota, tinkamai neišgyventa, neišnaudota. Bendrai kalbant, lošimai pavogė mano jaunystę, gražiausias svajones ir pridarė problemų visam likusiam gyvenimui“, – prisipažino vyras.
Nori padėti kitiems
Dabar jau metus Nerijus gyvena Lietuvoje. Prieš tai įgyvendino savo seną svajonę – buvo nuvykęs į Kolumbiją. Kad galėtų ten išvykti, kurį laiką 2018 m. dirbo fabrike Olandijoje.
Kolumbijoje ketino pabūti porą mėnesių, tačiau ten jam labai patiko, tad sumanė buvimo laiką prasitęsti dar kelioms savaitėms – juk abejojo, ar į tą nuostabią šalį dar kada bepavyks sugrįžti.
O tada prasidėjo pandemija, tad svajonių šalyje prisibuvo iki soties – 1,5 m., ir tuo labai džiaugiasi. Tiesa, karantinas Kolumbijoje buvo labai griežtas – kelis mėnesius nė nebuvo galima išeiti į lauką, tik antradieniais ir sekmadieniais (kitiems žmonėms – kitomis dienomis, pagal paskutinį paso numerio skaičių) buvo leidžiama su kauke nueiti iki artimiausios parduotuvės. Tada, kad galėtų ilgiau pabūti lauke, pašnekovas sugalvodavo, kad jam reikia produkto, kuris yra tik tolimesnėje parduotuvėje.
Kolumbijoje per karantiną turėdamas daug laiko Nerijus pradėjo rašyti knygą apie lošimus – jis nori lietuviškai pateikti informaciją iš angliškų knygų, kurios jam tikrai padėjo geriau save suprasti ir atsilaikyti prieš pagundą lošti toliau.
Knyga dar nebaigta, bet Nerijus jau turi ir priklausomiems nuo lošimų žmonėms bei jų artimiesiems skirtą „Youtube“ kanalą „Lošimo pavergti“, kur dalijasi jiems aktualia informacija ir sulaukia gerų atsiliepimų.
„Kaip tik vakar į mane kreipėsi vieno vaikino, įklimpusio į lošimus ir patyrusio krizę, kokią ir man teko patirti, mama. Ilgai kalbėjausi su tuo vaikinu, jis aprimo, grįžo namo pas tėvus ir jau po kelių dienų pradės gydytis vienoje iš Kauno klinikų“, – pasakojo pašnekovas.
Taip pat jis įkūrė nuo lošimų priklausomiems žmonėms skirtą VšĮ „Vėl gyvenu“ – norėtų išvystyti kur kas platesnę veiklą, pvz., įsteigti psichologo kabinetą, organizuoti savitarpio pagalbos grupes, bendraujant su universitetais išugdyti būrį lošimų priklausomybės specialistų ir kt. Be to, VšĮ statusas suteikia didesnes galimybes finansinei paramai gauti, o be jos ši veikla praktiškai neturi ateities.
Juk tai ne verslas, ne komercinė sritis. Pats Nerijus ties tuo dirba daug, atiduoda visą save, bet jokio atlygio negauna, o padėti priklausomybę turintiems žmonėms jam labai norisi – Lietuvoje konkrečiai su lošėjais dirba vos vienas kitas specialistas, o kenčiančiųjų – tūkstančiai.
Jeigu dar kurį laiką nepavyks rasti darbo Lietuvoje (kol kas paieškos nesėkmingos), o rėmėjų neatsiras, Nerijus planuoja, kad vėl vyks padirbėti į užsienį, šiek tiek susitaupęs pragyvenimui grįš į Lietuvą ir toliau stengsis pagelbėti nuo lošimo priklausomiems žmonėms. Gal nors vienam padės nepaleisti vėjais savo gyvenimo metų, kaip kad jis pats padarė. „Dabar jau tikrai matau, kad gyvenimas gali būti gražus ir be lošimų“, – pabrėžė VšĮ „Vėl gyvenu“ direktorius.
Loši – rizikuoji sugriauti gyvenimą
Kai šiomis dienomis Nerijus girdi lošimų reklamą, o ypač greitakalbe išbertą paskutinįjį sakinį „Nesaikingas lošimas gali sukelti priklausomybę“, jam širdyje pasidaro pikta dėl kvailinamų žmonių, ypač „žalio“ jaunimo, daugelis kurių nė neįsivaizduoja, kas jų laukia.
„Šiais reklamos žodžiais mėginama įteigti, jog kaltas pats žmogus, jei lošia nesaikingai, o ne lošimai. Bet ar taip yra iš tikrųjų? Nelabai. Iš esmės žmogus nėra kaltas, kad tampa priklausomu. Paprastai tai yra jį suformavusios aplinkos, vaikystės traumų, biologinių, genetinių ir kitų faktorių nulemiamas rezultatas.
Turime pripažinti, kad pinigai daugeliui sukelia euforiją. Jie atveria galimybes, suteikia galių, stipriai palengvina gyvenimą. Tai tarsi visuotinis narkotikas. Todėl sakyti, kad kaltas tik konkretus žmogus, nėra teisinga. Kalta ir pati pinigų išlošimo galimybė, lošimus organizuojančios bendrovės. Ir jos puikiausiai tai žino“, – aiškino Nerijus.
Todėl jis pusiau juokais siūlytų lošimų reklamos pabaigoje verčiau naudoti įspėjimą „Lošdamas stipriai rizikuoji sugriauti savo ir artimųjų gyvenimą“ – tai būtų kur kas arčiau tiesos.
Lošimo pavergti
Štai keli Nerijaus pateikiami faktai apie lošimą, į kuriuos jis nori atkreipti visuomenės dėmesį.
• 2021 m. liepos 30 d. duomenimis, Lietuvoje Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registre įregistruotas 21 171 prašymas neleisti lošti ir dalyvauti nuotoliniuose lošimuose.
• Žinant lošėjų norą slėpti ar nepripažinti problemos, tikėtina, kad probleminių lošėjų Lietuvoje yra kur kas daugiau. Autoritetingi šaltiniai jų priskaičiuoja apie 70 000.
• Pasaulinė statistika rodo, kad vienas tipinis lošėjas neigiamai veikia dar bent 6 savo aplinkos asmenis. Taigi tikėtina, kad Lietuvoje nuo lošimų daugiau ar mažiau kenčia šimtai tūkstančių žmonių.
• Statistiškai tik 1 iš 10 lošėjų kreipiasi pagalbos į specialistus. Vienos svarbesnių tokio elgesio priežąsčių – baimė būti stigmatizuotam artimųjų bei visuomenės akyse ir nepasitikėjimas institucijomis, „daktarais“.
• Lietuvoje eilės pas patyrusius šios srities specialistus yra labai ilgos, laukti profesionalios pagalbos gali tekti mėnesius ir net metus.
• Tyrimai rodo, kad žmonės, turintys problemų dėl azartinių lošimų, 15 kartų dažniau kėsinasi į savo gyvybę ir maždaug kas penktas tai padaro.
