Kėdainietė Irina drąsiai sako – taip! Ir ne tik sako, bet ir savo patirtimi gali įrodyti, kad jei dviem žmonėms lemta būti kartu, tai nei karantinas, nei atstumas ar ilgas laikas netampa kliūtimi. Jūsų akims – Irinos ir Elie meilės istorija – kad niūri rudens diena taptų bent kiek šiltesne.
Susipažino… „Tinderyje“
Irinos Eid ir jos vyro libaniečio Elie meilės istorija prasidėjo taip, kad šiuolaikinio jaunimo tikrai nenustebinsi – pažinčių programėlėje „Tinder“. Tiesa, tiek Irina, tiek jos vyras jau išgyvenę po vieną santuoką ir vienerias skyrybas, tad naivių jaunuolių epitetas jiems tikrai netiktų.
Irina sako, kad kurį laiką po skyrybų buvusi viena, ji ilgainiui ėmė svarstyti, kad norėtų, jog jos gyvenime savo vietą vėl rastų vyras, gyvenimo partneris. Tik… kur jo ieškoti?
„Draugė man vieną dieną pasakė – jei tu pati neieškai vyro, negi manai, kad jis ims ir pats tave susiras?
Taip ir pagalvojau, kad atėjo metas kibti į paieškas. Parsisiunčiau „Tinder“ programėlę, nes pamaniau, kad būtų įdomu išbandyti naują programėlę, o ne kažkokias seniau žinomas pažinčių svetaines.
Iš pradžių apsiribojau Kėdainiais, Lietuva. Buvo susirašinėjimų, bet jie man pasirodė nemalonūs, grubūs. Tas lietuvių bendravimas – dauguma nieko rimto net nenorėdavo, labai dažnai sakydavo, kad yra vedę, tik ieško pramogų. Teko plėsti paieškos plotą iki visos Europos ir dar toliau“, – pasakoja Irina.
Kas yra kas
Trys savaitės – tiek laiko kėdainietei pakako, kad ji „Tinderyje“ rastų savo būsimą vyrą. Tiesa, jis ne europietis. Iš Libano kilęs Elie Eid yra arabas, bet ne musulmonas – jis katalikas. Vienoda religija, sako Irina, jai buvo labai svarbi, o vyro musulmono ji sako tikrai nenorėjusi.
„Dar vienos stažuotės Vengrijoje metu sužinojau pagrindinį dalyką: ne kiekvienas arabas yra musulmonas ir ne kiekvienas musulmonas yra arabas.
Elie yra arabas, bet Libane religijos pasiskirsčiusios beveik po lygiai – katalikų ten yra apie 40 proc. Jų religinės tradicijos ir šventės sutampa su mūsų“, – sako Irina.
Moteris pasakoja, kad jiems susirašinėjant, jos būsimasis sutuoktinis darbavosi Abu Dabyje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, o pati Irina tuo metu kaip tik planavo atostogas Dubajuje. Tad jų pažintis iš esmės rodėsi niekuo neišskirtinė – pradėję susirašinėti, po kurio laiko jie ketino susitikti gyvai. Tačiau viskam sukliudė pasaulį surakinusi pandemija. Simpatiją vienas kitam pajutusių žmonių susitikimas buvo nukeltas… neribotam laikui.
Nuotoliu
Tačiau nei vienas, nei kitas spjauti į užsimezgusius šiltus jausmus nenorėjo, tad, kaip ir daugelis kitų dalykų šiais laikais, taip ir jų pažintis mezgėsi ir gilėjo nuotoliniu būdu.
„Daug susirašinėjome, kalbėjomės, susiskambindavome. Aiškinomės vienas kito pomėgius, požiūrį į pasaulį, praeitį ir ateities planus.
Sutapo mūsų pomėgis keliauti, ragauti įvairų maistą, ir kiti dalykai.
Jis žinojo, kad esu išsiskyrusi ir turiu vaikų, aš sužinojau, kad jis taip pat išsiskyręs, bet vaikų neturi, o turėti, sakė, labai norėtų…
Aš jam sakiau, kad noriu, jog mano vaikai turėtų europinį išsilavinimą, tad gyventi norėsiu tik Europoje. O kadangi mano vyresnėlis pasirinko studijas Vilniuje, Lietuva ir Kėdainiai ir liko ta vieta, kurioje mes sutarėme kurti savo bendrą ateitį“, – šypsosi moteris.
Neretai sakoma, kad į antrąją santuoką žmonės taip drąsiai ir aklai nepuola. Jie žino, ko nori, mokosi iš praeities klaidų. Ir Irina sako, kad turėjo labai aiškią viziją, kokio vyro jai reikia.
„Aš ieškojau patikimo žmogaus, kuris mane suprastų ir neuždarytų manęs namuose.
Jau turėjau patirtį, kad nors vyras katalikas, iš šitų kraštų, bet jis mane buvo uždaręs tarp 4 sienų su vaikais. Jei tai būtų musulmonų šeima, viskas būtų normalu. Bet man tai priminė būtent tai ir buvo labai baisu vėl patekti į tokius pačius santykius“, – neslėpė moteris.
O tada, šelmiškai nusišypsojusi prasitarė, kad bendraujant ir vis labiau aiškėjant, kad bendrumų yra labai daug, šiltiems jausmams gilėjant, jie ėmė kalbėtis ir apie tai, kad nėra ko laukti – susituokti galima kad ir pirmojo susitikimo metu.
Po metų ir iškart
Taigi tos vestuvės ir įvyko. Maždaug po metų bendravimo ir iškart susitikus.
„Kalbėjome, kad esame suaugę žmonės ir, jei vienas kitam tinkame, ko mums laukti? Bėda ta, kad aš – europietė, jis – libanietis. Santuoka nebuvo paprastas reikalas, teko ieškoti, kas mums galėtų padėti.
Socialiniuose tinkluose susiradau fotografę, o per ją – ir vedybų planuotoją (Elegance Day), kuri pati gyvena Turkijoje, ištekėjusi už turko, bet yra rusė. Tai labai palengvino visą vestuvių planavimą, nes svečioje šalyje susituokti – daugybė reikalų. Ji mus vedė už rankos ir padėjo susitvarkyti visus vestuvių reikalus nuo a iki z“, – sako Irina.
Turkijoje Irina ir jos išrinktasis sumainė aukso žiedus ir oficialiai tapo sutuoktiniais. Tačiau Lietuvoje jiedu norės susituokti ir bažnyčioje – tiesa, kol kas dar nenusprendė, nei kada tiksliai, nei kur. Šios santuokos Irina sako labiausiai laukianti, nes priesaika prieš Dievą jai yra itin jautri ir svarbi akimirka.
Tačiau ne tik sudėtingi vestuvių reikalai spaudė būsimosios nuotakos pečius. Apie tai, kad po metų bendravimo pirmojo susitikimo metu ji žada ir ištekėti… ji nedrįso pasakyti savo šeimai.
„Aš bijojau. Ir šeimai nesakiau. Žadėjau jiems, kad tik susitiksiu ir pagalvosiu, tačiau iš tiesų lagamine jau buvau susikrovusi tris sukneles, aukštakulnių ir visko, ko reikia vestuvėms“, – dabar juokiasi Irina, tačiau priduria, kad jos šeimai vestuvės buvo, nors ir nujausta, tačiau nemaloni staigmena, kuriam laikui stipriai apkartinusi santykius.
Tuo tarpu Irinos vaikai apie santykius ir naująjį mamos gyvenimo partnerį žino, tiesa, kol kas jo gyvai nematė ir dėmesio mažai šiam reikalui skiria.
„Tiesa, mažasis buvo paklausęs, ar dabar jau jį turės tėčiu vadinti. Paaiškinau, kad ne – tėtį mano vaikai turi, o Elie bus jiems tiesiog draugas“,– sako Irina.
Vestuvės ir… skyrybos
Karantino metu santykius užmezgusi pora po santuokos mėgautis ramiu vedybiniu gyvenimu taip pat negalėjo. Po pirmosios savaitės kartu, jie… išsiskyrė. Laimė, trumpam. Tačiau netekties jausmas buvo gana stiprus.
„Buvo liūdna. Tarsi turi žmogų, bet kartu ir neturi. Pamatei tą, kurio labai laukei ir norėjai, ir štai jo vėl nėra… Buvo praradimo jausmas.
Maža to, grįžtant namo teko persiorientuoti ir liūdesį palikti už savęs, nes artėjo prisipažinimo šeimai akimirka“, – šypteli Irina.
Visgi moteris sako, kad net ir nuotoliu jiedu su vyru bendrauja beveik nuolatos, rūpinasi vienas kitu, kalbasi apie ateitį ir kuria gražius planus.
„Dabar dar daugiau žinome, kas kam patinka ir stengiamės tais dalykais, tomis smulkmenomis žmogų pradžiuginti. Klausiame vienas kito, kaip miegojome, kaip diena praėjo. Dažniausiai mes Lietuvoje tokių dalykų net neklausiame.
Tačiau tie maži dalykai labai papildo dieną.
Tad nors fizinis atstumas tarp mudviejų yra, bet mes bendraujame visą dieną“, – sako Irina.
Ir namuose, ir versle
Praėjus beveik 4 mėnesiams po vestuvių, pora susitiko antrą kartą. Tiesa, medaus mėnuo vėl buvo gana darbingas, mat teko susitvarkyti nemažai dokumentų. Juo labiau kad Elie jau visai netrukus ketina atvykti į Lietuvą, į Kėdainius.
Pora tikisi Kalėdas sutikti kartu.
„Kai mudu pradėjome planuoti šeimą, neišvengiamai kilo klausimas, ir ką mes veiksime. Aš jam sakiau, kad esu atsidariusi savo įmonę. Jis taip pat nori kurti savo įmonę, o kadangi aš dirbu su marketingu ir reklama, sutarėme, kad būsiu ta antroji jo įmonės, jo verslo dalis, kuri bus atsakinga už viešinimą ir dar daugiau.
Aš esu versli, aktyvi moteris, tad santuokoje tą savybę man teks šiek tiek prislopinti. Su vyru esame sutarę, kad verslui skirsiu tiek laiko, kiek liks po namų ir savęs puoselėjimo. Realiai tai bus kelios valandos darbo per dieną.
Kita vertus, Elie aš esu pasakiusi, kad ta tikra namų šeimininke tikrai nebūsiu ir namie su vaikais nesėdėsiu. Jis sutiko ir sutarėme, kad būsime šeimos ir verslo partneriai“, – sako pašnekovė.
Pora rimtai galvoja apie prekių iš arabiškų šalių importą bei edukacijas.
„Kol kas Lietuvoje žmonės tuos kraštus supranta tik vienaip – kaip vietą atostogoms. Tačiau pati arabų kultūra yra visai nepažinta ir nepaliesta sritis. Tai niekam nebuvo įdomu.
Suprantu, kad tai nėra lengvas kelias, kuriuo ketiname eiti, tačiau lengvo kelio niekada ir nesirinkau. Manau, kad tas neįprastumas taps mūsų arkliuku, nešančiu mus pirmyn“, – viliasi Irina.
Ji priduria, kad kurį laiką šeimoje vyks ir intensyvūs kalbos mokymosi kursai. Elie mokysis lietuvių kalbos, o Irina – arabų. Tiesa, pašnekovė kol kas svarsto, kas bus, jei jiedu iš tiesų greitu metu susilauks mažylio – juk namuose bus trys skirtingos kalbos. Vis dėlto ji viliasi, kad su vaiko auginimo multilingvistinėje šeimoje iššūkiais jiems pavyks susidoroti.
Nebijo
Nors Irinos ir Elie santuoka neprasidėjo lengvai, iššūkių ir rutinos moteris sako nebijanti. Juo labiau kad lig šiol ne vieną sunkų kalną teko įveikti.
„Lietuvai susiduriant su migracijos krize, asmenų iš rytų patekimas yra ypatingai apsunkintas. Jei anksčiau buvo ne vienas būdas, kaip žmogus gali atvykti į Lietuvą, čia integruotis ir kurti gyvenimą, dabar didžioji dalis tų kelių užsidarė.
Tačiau mes dirbame, stengiamės ir labai tikimės, kad mūsų planams bus lemta įvykti“, – viliasi Irina.
O ką ji gali atsakyti tiems, kurie jau straipsnio pradžioje suniurnėjo: „Vedė tik tam, kad patektų į Europą…?“
„Pažiūrėkime, kas vyksta šalia mūsų. Pas kaimynus, pas draugus. Ar nebūna taip, kad vyras palieka žmoną? Šeimą su vaikais? Niekur nėra garantijos. Nei aš neturiu garantijos, kad vyras nepaliks, nei bet kuri kita moteris.
Galimybės vienodos, tikimybės vienodos.
Manau, kad kaip kursim šeimą, tokią ir susikursime. O jei užsirakinsime nuostatose ar kitų komentaruose – argi čia gyvenimas? Juk mums gyvenimą gyventi reikės, ne kitiems.
Turiu nemažai patirties, kai mano pagrindinė veikla buvo vestuvių, renginių fotografavimas, labai gerai mačiau, kaip elgiasi lietuviai vyrai. Tai tikrai nepridėjo pasitikėjimo jais.
Man artimiau yra tie vyrai, kurie savo šeimą vertina, ja rūpinasi, gina.
Mes to nebeturime, o jie vis dar turi. Tai daug didesnis pliusas, nei tiesiog vyras iš tos pačios šalies“, – įsitikinusi Irina.
Neskubėti
Irina sako – nepaisant to, kad vestuvės pirmojo fizinio susitikimo metu kai kam gali skambėti kaip skubotas akibrokštas, iš tiesų nieko skuboto jų su Elie santykiuose nebuvo. Priešingai nei dažniausiai nutinka bendraujant su vyru iš tos pačios šalies.
„Žmonės šiais laikais labai skuba su antrąja puse pradėti bendrauti intymiai. Išeina taip, kad visi santykiai kuriami per intymų ryšį.
Tai labai blogai, nes pora pereina į kitą santykių lygį tuo laiku, kai to visai nereikia.
Mes su Elie turėjome daugiau kaip metus laiko pažinti vienas kitą. Suprasti gilesnius dalykus, išsiaiškinti tiek svarbius dalykus, tiek gyvenimiškas smulkmenas. Techniškai mes šeimą sukūrėme visiškai teisingai – pirmiausia mes pažinome vienas kitą kaip žmogų, kaip asmenybę.
O visa kita juk yra natūralu. Taip nebūna, kad žmonės vienas kitą pamilsta, susituokia, o pirmosios nakties metu pamato, kad viskas – nebetinka vienas kitam.
Todėl labai linkiu visiems išlaukti, neskubėti eiti prie intymumo, o įsitikinti, kad tas žmogus iš tiesų jums tinka“, – linki Irina Eid.
Dokumentai kurių reikia (visų dokumentų galiojimas arba išdavimo data iki 6 mėn.):
Iš civilės metrikacijos ir archyvo skyriaus pažyma apie kliūčių sudaryti santuoką nebuvimo.
Apostilizuoti pas notarą.
Forma A gimimo liudijimas, ypač aktualus jei gimimo liudijimas buvo išduotas dar tarybinėje Lietuvoje.
Pasas.
Grįžus, santuokos dokumentas turi būti priduotas Lietuvos metrikacijos skyriuje, užpildant prašymą. Taip pat po 1-2 darbo dienų galima keliauti į migraciją su prašymu pasikeisti asmens dokumentą, jei norite pasikeisti pavardę į vyro.
Kaina 1 500 eurų + teisininko paslaugos, sveikatos tyrimai, fotografo paslaugos.
