Tada ji buvo devynerių metų mergaitė, kuriai nusišypsojo laimė gauti pagrindinį vaidmenį bene gražiausiame Keistuolių teatro projekte. „Geltonų plytų kelias“ buvo ypač mėgstamas vaikų. Daugelis mergaičių norėjo būti panašios į Doroti, visi pamėgo nuotaikingas Keistuolių teatro aktorių sukurtas filmo dainas.
Muzikinė pasaka buvo sukurta pagal 1900 metais pasirodžiusią amerikiečių rašytojo Lymano Franko Baumo knygą „Ozo šalies burtininkas“. Istorija pasakoja apie mergaitę Doroti, kurią piktosios burtininkės Gingemos (aktorė Ilona Balsytė) sukelta audra nuskraidino iš gimtojo Kanzaso į nepažįstamą šalį.
Doroti išsiruošia į ilgą kelionę ieškoti paslaptingojo Smaragdo miesto burtininko (aktorius Aidas Giniotis), kuris vienintelis tegali ją sugrąžinti namo. Kelyje patyrusi nuotykių, sutikusi Šiaudinę kaliausę (aktorius Andrius Kaniava), Geležinį medkirtį (aktorius Darius Auželis), Bailųjį liūtą (aktorius Robertas Aleksaitis) ir išpildžiusi didžiausius jų troškimus Doroti sėkmingai grįžta namo.
Skirtingų personažų filme ne kartą kartota frazė: „Svarbu įžvelgti stebuklus paprastuose dalykuose“ ilgainiui tapo visą Keistuolių teatro veiklą ir kūrybą vainikuojančiu šūkiu.
Ieva, filme suvaidinusi drąsią mergaitę Doroti, užaugo ir pasekė savo tėvų garsių teisininkų pėdomis. Jos tėvas – Europos žmogaus teisių teismo teisėjas, buvęs Konstitucinio teismo pirmininkas Egidijus Kūris (60 m.), mama – advokatė Vilija Gražulytė (61 m.).
Ieva trejus metus sėkmingai dirba advokate. Savo darbo karjerą I.Kūrytė-Mockeliūnė derina su šeima. Ji augina tris vaikus. Iš pirmos santuokos Ieva turi dukterį Barborą Vėją (15 m.).
Su antruoju vyru Matu Mockeliūnu, turto valdymo bendrovės „I Asset Management“ į privačius bendrabučius investuojančio fondo „IAM European Student Housing Fund“ partneriu, Ieva augina dukterį Agotą Saulę (6,5 m.) ir sūnų Herkų Praną (5 m.).
– Muzikinė pasaka televizijos ekranuose pasirodė 1993 metais. Ar prisimenate, kaip atsidūrėte filme?
– Mane į atranką kartu su savo dukra nuvedė mamos draugė, dirbusi televizijoje. Aš net nežinojau, kur einu. Tik supratusi, dėl kokios priežasties atsidūriau atrankoje, pagalvojau, kad jei manęs neatrinks, labai išgyvensiu. Visada buvau tokia – arba viskas, arba nieko. Atrankoje dalyvavo daugiau kaip 40 mergaičių.
Mus apžiūrinėjo iš visų pusių, vertino išvaizdą, elgesį. Reikėjo padainuoti, pabandyti pavaidinti, treptelėti koja. Dainuoti visiškai nemokėjau, traukiau kažką pro šalį.
Vėliau daug kartų svarsčiau, kas lėmė, kad pagrindiniam vaidmeniui atrinko mane. Juk buvo daug šaunių mergaičių, mano manymu, už mane vertesnių. Gal nulėmė, kad buvau natūrali ir nieko nebandžiau įrodinėti. Kai manęs atrankoje paklausė, ko atėjau, tiesiog pasakiau: „Taigi atėjau pas jus.“ Gal įtakos turėjo tamsesni mano veido bruožai, nes filmo veiksmas vyksta Kanzase.
– Kas buvo sunkiausia ruošiantis vaidmeniui?
– Išmokti dainuoti. Neturėjau prigimtinio talento, o manęs tuo metu niekas ir nelavino, dar nelankiau muzikos mokyklos. Tai buvo muzikinė pasaka – be dainavimo neišsisuksi. Kadangi mano balsas buvo problema, pasakė, kad vaidinsiu ir žiopčiosiu, o už kadro dainuos kita mergaitė.
Man tai atrodė didžiulė tragedija, nes kam tada filmuotis, jei balsas netinka.
Esu dėkinga aktoriams A.Giniočiui ir A.Kaniavai, kurie užsispyrę nusprendė suteikti man šansą ir pralavinti balsą. Aidas su manimi net vakarais sėdėdavo ir repetuodavo ieškodamas, kaip atrakinti mano balso stygas. Tik kai pradėjau dainuoti falcetu, Aidui mano balsą pavyko sudėlioti į vietas. Tuo metu tėvai mane užrašė į „Liepaičių“ muzikos mokyklą. Ten su manimi dirbo papildomai.
Mama su manimi vyko į visus filmavimus Nidoje, Druskininkuose, Vilniuje. Kažkuriuo metu ir tėtis buvo prisijungęs.
Būdavo scenų, kurias teko daug kartų kartoti. Kartą pasitaikė karšta diena, mes filmavome prerijas Nidoje, aikštelėje buvo pastatyta lenta, nuo jos atsimušusi saulė ryškiai spigino į akis. Iš nepasitenkinimo iškėliau skandaliuką, bet greitai buvau pastatyta į vietą, nes kitos išeities nebuvo – reikėjo kartoti sceną.
– Gal suaugusieji palepindavo?
– Man patiko jaustis komandos dalimi, nes ten buvau vienintelis vaikas, išskyrus sceną su nykštukais, kur filmavosi daug vaikų. Tarp suaugusių aktorių jaučiausi labai svarbi. Stengiausi nebūti vaikas, kuriam reikia saldainio. Atsimenu, kad tik filmuojantis Druskininkuose man buvo svarbu viešbučio restorane kiekvieną dieną gauti pikantiškų salotų, kurios buvo labai skanios.
– Kaip atsisveikinote su komanda?
– Filmo premjera buvo surengta Keistuolių teatro restorane. Buvo atneštas televizorius, visi kartu žiūrėjome muzikinę pasaką. Ir vėliau bendravimas su kūrybine grupe nenutrūko, nes mano mama ištekėjo už A.Giniočio. Per televizorių filmą ilgą laiką rodydavo bent kartą per metus.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
