Panevėžietis M.Simaitis į Oslą nuvyko trumpam pasidairyti. Ir dairosi jau aštuonerius metus, o per tą laiką suprato, kad kažką vertingo sukurti galima visur, kur tik būtum.
„Baigęs hidrometeorologijos studijas Vilniaus universitete padirbau vienoje kompanijoje, paskui kitoje ir atėjo jaunatviškas noras išbandyti, ką galiu dar“, – pasakojo M.Simaitis.
Niekada apie įsikūrimą svečioje šalyje negalvojęs Mantas, gavęs pasiūlymą kurį laiką pagyventi Norvegijoje, nusprendė pasižvalgyti po vadinamąjį skandinaviškąjį rojų.
„Sakoma, kad rožiniai akiniai dūžta stiklais į vidų. Man taip ir buvo, – prisipažino vyras. – Pirmosios darbo paieškos buvo smūgis į mano rožinius akinius.
Pilnas entuziazmo nuėjau į meteorologijos būstinę Osle ir pradėjau pasakoti apie geriausiame Lietuvos universitete baigtas studijas, įgytą hidrometeorologo profesiją.
O jie pažiūrėjo į mano diplomą ir pasakė: „Tu ketverius metus tai studijavai? Pas mus per tris mėnesius žmonės šias studijas baigia.“ Supratau, kad iš manęs meteorologo Osle nebus“, – Mantas anaiptol ne taip įsivaizdavo skandinaviškąjį rojų.
Vilniuje studijų metais, kad prisidurtų pinigų pragyvenimui, buvo dirbęs elektriku. Ši patirtis atvėrė netikėtų galimybių Norvegijoje.
„Pirmasis mano darbas svečioje šalyje buvo naftos platformos surinkimo projektuose: iš pradžių tiesiau elektros laidus, paskui juos sujunginėjau“, – prisiminė M.Simaitis.
Iš pažiūros didelių perspektyvų neteikiantis elektriko darbas lietuviui tapo tramplinu į pačiam netikėtą augimą.
„Dirbdamas monotonišką darbą turėjau daug laisvo laiko, tad išsikėliau sau iššūkį – perklausyti šimtą geriausių klasikinių knygų. Dvejus darbo naftos platformoje metus be paliovos klausydavausi audioknygų: Levas Tolstojus, Albert’as Camus, Franzas Kafka, Fiodoras Dostojevskis ir daugybė kitų – iš viso perklausiau apie 70 knygų.
Audioknygų pomėgis negęsta iki šiol. Atrodo, tas fizinis darbas yra visada vienodas, bet labai daug pasisėmiau. Kol atėjo naftos krizė ir tokių diplomuotų meteorologų, kurie dirba su elektros laidais, nebereikėjo“, – pasakojo M.Simaitis.
Po pirmosios darbo patirties Norvegijoje jis nusprendė universiteto diplomą atidėti į šoną, baigė elektrikų kursus ir susirado nuolatinį darbą vienoje Oslo priešgaisrinės apsaugos įmonių.
„Viskas klostėsi gerai, nuolatinės pajamos leido patogiai gyventi. Tačiau pajutau, kad pradedu rūgti savose sultyse“, – pripažino Mantas ir pridūrė, kad jei nesitaškai pinigais prabangiems pirkiniams, mėnesio pabaigoje apmokėjus visas sąskaitas pinigų lieka, gali ir sutaupyti, ir susikurti gerovę.
„Dažną tai ir suvilioja. Bet tada apsistoji patogioje zonoje, nebekeli sau iššūkių ir pradedi smirdėti kaip pelkėje. Ir man taip buvo. Supratau, kad tai niekur neveda“, – sakė idėjų ir energijos nestokojantis Mantas, nėręs į renginių organizavimo verslą.
Pirmieji bandymai buvo tikras nagų nusvilimas, bet kartu geriausios pamokos, nuvedusios į platesnius vandenis.
„Paauglystėje mano dievaičiai buvo grupė „G & G Sindikatas“, tad baigęs darbą naftos platformose ir grįžęs į Oslą nusprendžiau surengti jų koncertą, – pasakojo M.Simaitis. – Susisiekiau su grupės vadybininku, kuris pasiūlė surengti du koncertus – Osle ir Bergene.
Užsakiau sales, aparatūrą, išleidau visas santaupas, bet likus kelioms dienoms iki koncerto Osle buvau pardavęs vos 11 bilietų, Bergene – keturis. Atšaukėme tuos koncertus ir mano pinigėliai išgaravo.“
Ši patirtis išmokė dviejų dalykų. Pirma, jei nori surengti renginį, reikia sugalvoti strategiją, kaip parduoti bilietus. Antra, nepasitikėk kitų žodiniu pažadu, nes visa atsakomybė yra ant tavo pečių.
Nors pirmoji renginių verslo patirtis buvo nesėkminga, Mantas pajuto esąs teisingame kelyje. „Man visada patikdavo kalbėti, būti ant scenos, ten tiesiog kaifuoju ir tada jokio skirtumo – mikčioju ar ne“, – savo bėdą išdavė M.Simaitis. Nuo vaikystės kamuojančią problemą jis pavertė stiprybe ne vengdamas kalbėti viešai, o atvirkščiai – kalbėdamas tiek daug, kiek įmanoma.
Prieš ketverius metus M.Simaitis pradėjo tai, kas tarp emigrantų galėjo iš karto žlugti, – ėmė rengti Norvegijos lietuvių protų mūšius.
„Apie Norvegijoje gyvenančius lietuvius kalbama kaip apie išvykusius lašišoms galvų pjauti. Protų mūšiai šią nuostatą paneigė“, – teigė Mantas.
Dabar lietuvių protų mūšiai Osle yra didžiausias tokio tipo renginys visoje Skandinavijoje, nuolat sutraukiantis per 150 dalyvių. O 2019 metų gruodį M.Simaitis įgyvendino savo vaikystės svajonę – protų mūšį 250-čiai Norvegijos lietuvių vedė kartu su savo autoritetu Arūnu Valinsku.
Apie šoumeno karjerą svajojantis M.Simaitis ir toliau ketina nenuleisti rankų. Jis organizuoja ir veda įvairius lietuvių bendruomenės Norvegijoje, taip pat verslo ir pramoginius renginius, koncertus, seminarus. O prieš dvejus metus pradėjo kurti išskirtinį diasporos – tautos dalies, gyvenančios ne savo istorinėje tėvynėje, – laidų projektą „Galima ir čia“.
„Kai pamačiau, kokie žmonės renkasi į protų mūšius, supratau, kad viskas gyvenime vyksta per palyginimo prizmę. Kol gyveni tam tikrame uždarame burbule, nematai platesnio vaizdo. Taip kilo „Galima ir čia“ idėja – nereikia savo galimybių laidoti po emigranto etikete, nes save išreikšti galima ir čia. O tas „čia“ yra visur, kur tik būtum“, – pasakojo M.Simaitis.
Jis išmoko ir svarbias renginių organizavimo pamokas – prieš dvejus metus į jo surengtą „G & G Sindikatas“ koncertą Osle susirinko jau per 450 žmonių.
„Norvegijoje pamačiau, kad labai daug žmonių, atvažiavę į svetimą šalį, tarsi įeina į patogumo zoną ir nebesistengia eiti toliau. „Galima ir čia“ yra tarsi priminimas, kaip ant šaldytuvo užklijuotas raštelis – saviraiška galima ir čia, svarbiausia – neužklimpti patogaus gyvenimo pelkėje“, – sakė M.Simaitis ir atskleidė, kad ant jo šaldytuvo durelių priklijuotas raštelis su fraze: „Kaip atrodytų tavo gyvenimas, jei nieko nebijotum?“
Nors savo laidose jau kalbino ne tik būrį profesinių aukštumų Norvegijoje ir kitose šalyse pasiekusių lietuvių, taip pat Lietuvos premjerę Ingridą Šimonytę, pernai prieš Seimo rinkimus buvo vienas pasaulio lietuvių pilietiškumo skatintojų, eidamas į viešumą jaudinasi iki šiol: „Prieš kiekvieną renginį, laidą ar pasirodymą scenoje mane apima toks jaudulys, kad net dantenos pradeda niežėti. Bet tai reiškia, kad jaučiu milžinišką atsakomybę savo auditorijai.“
Paklaustas, ar sunku būti emigrantu Norvegijoje, Mantas sakė, kad esmė yra tai, kaip matai pasaulį. Pagal tai ir priimi sprendimus. Ir savoje šalyje gali būti sunku.
Kas lietuvį, nesėkmes pavertusį pasiekimais, o mikčiojimą – išskirtinumu, stumia pirmyn?
„Žinojimas, kad gyvename tik kartą. Tas vienos galimybės suvokimas mane ir stumia į priekį, – sakė M.Simaitis. – Iš nesėkmių išmokau, kad parkritus nereikia likti gulėti arba pasitraukti iš duobėto svajonių kelio. Kai ką nors darai, visada bus kryčių. Be to, nenorėčiau gyvenimo pabaigoje patirti gėdos jausmo, jei nuveiktų darbų sąraše būtų paviršutiniški, tik savo malonumui ir naudai nuveikti dalykai.“
