Pensininkui ranką spaudė krepšinio žvaigždės

2021 m. lapkričio 22 d. 13:03
Alfonso Jakimavičiaus (80 m.) kukliame bute Vilniuje yra lankęsi šalies krepšinio vadovai. Būstas šalia judrios Kalvarijų gatvės nukabinėtas šalies prezidentų portretais, asmeninėmis nuotraukomis, taip pat krepšinio ir futbolo atributika, o pensininkas šią parodą vadina muziejumi, kuriam dažnai keliaudamas surinko įvairiausių eksponatų. Vyriausiu Lietuvos savanoriu vadinamas vyras net būdamas garbaus amžiaus norėjo gyventi įdomiai ir tik koronaviruso pandemija nutraukė jo žygius po Europos vyrų krepšinio čempionatus.
Daugiau nuotraukų (6)
Anketą į 2009 metų čempionatą Lenkijoje A.Jakimavičius užpildė paskatintas draugo. Nors pats daug nesitikėjo, iš kelių tūkstančių kandidatų buvo atrinktas į šios krepšinio šventės savanorių būrį.
Lietuviškai, lenkiškai, rusiškai ir šiek tiek angliškai kalbantis vyras Lenkijoje pradėjo ilgą ir įdomų savanoriavimo kelią.
Paskui jis buvo ir 2011-ųjų krepšinio bei 2013-ųjų UEFA jaunimo iki 19 metų futbolo čempionatų Lietuvoje savanoris, dirbo per Senojo žemyno krepšinio čempionatus Slovėnijoje (2013 m.), Latvijoje (2015 m.), Izraelyje (2017 m.). Susipažino ne tik su sirgaliais, bet ir su ryškiausiomis krepšinio žvaigždėmis.
A.Jakimavičiaus namuose Vilniuje yra svečiavęsi dabartiniai šalies krepšinio federacijos vadovai Vydas Gedvilas ir Mindaugas Balčiūnas. Pensininkui ranką sveikindamiesi paduoda garsiausi krepšininkai.
A.Jakimavičius net yra bendravęs su keturiskart NBA čempionu prancūzu Tony Parkeriu. O jaunystėje ne tik susipažino su Michailu Gorbačiovu, kuris vėliau tapo paskutiniu SSRS vadovu, bet ir šokdino jo žmoną Raisą.
„Mano gyvenimas buvo išties turiningas“, – patikino vyras, vartydamas prisiminimų pilnus nuotraukų albumus.
Veiklus ir vietoje nestygstantis A.Jakimavičius visą gyvenimą stengėsi gyventi įdomiai. Jis gimė Trakuose 1941 metų balandžio 22-ąją – SSRS įkūrėjo Vladimiro Iljičiaus Lenino gimimo dieną.
Augo bežemio valstiečio šeimoje. Tėvas dirbo nuomojamą žemę, motina buvo namų šeimininkė. Šeima, kurioje buvo trys vaikai, anksti liko be pagrindinio maitintojo, mat jis mirė žiemą sušalęs.
Po vyro mirties Alfonso motina su vaikais nutarė grįžti į gimtąjį Gelvonų miestelį Širvintų rajone, o A.Jakimavičius netrukus išvyko mokytis į Ukmergės amatų mokyklą. Jo specialybė buvo daugialypė: traktorininkas, kombainininkas, elektrikas ir statybininkas.
Gelvonuose Alfonsas pradėjo žaisti futbolą. Net rungtyniavo Lietuvos futbolo čempionate atstovaudamas Ukmergės „Baldininko“ komandai. Futbolininko karjerą nutraukė tuberkuliozė, arba džiova, kaip ją anksčiau vadindavo lietuviai.
„Futbolą būčiau žaidęs ilgai, bet dėl ligos nebegalėjau, – pensininkui iki šiol dėl to skaudu. – Liga buvo sunki, bet pasveikau ir jau seniai ją pamiršau.“
Paskui A.Jakimavičius ilgai nesiskundė sveikata, kol į jo šeimą įsisuko vėžys.
Prieš septynerius metus Alfonsas palaidojo žmoną Eleną, su kuria pragyveno kone pusę amžiaus, susilaukė dviejų vaikų. Moterį pasiglemžė šlapimo pūslės vėžys.
Netrukus, matyt, dėl didelio sielvarto, kaip sakė daugelis, skrandžio vėžys užklupo ir A.Jakimavičių. Vyras iki šiol tik geriausiais žodžiais atsiliepia apie žmoną ir jos ilgisi: „Gera buvo moteriškė – darbšti, naginga, labai gražiai siuvinėjo.“
Krūties vėžiu susirgo ir A.Jakimavičiaus duktė Vaiva.
Alfonsui atlikta skrandžio operacija buvo sėkminga, o veiklus vyras ir toliau ieškojo nuotykių – vėžio diagnozė netapo stabdžiu.
Gyventi įdomiai A.Jakimavičius pamėgo dar jaunystėje. Jis baigė ne vienus mokslus, daug keliavo po SSRS šalis.
Baigęs Ukmergės amatų mokyklą vėliau tuomečiame Kauno politechnikos institute studijavo automatiką ir telemechaniką, jau dirbdamas gilinti žinių buvo išvykęs į Leningradą, kaip tada buvo vadinamas Sankt Peterburgas, ir Maskvą.
Smalsus ir energingas vyras išbandė virtinę specialybių: buvo traktorininkas, įrankininkas melioracijos stotyje, Švietimo ministerijos Ūkio skyriaus viršininkas, Dailės instituto Ūkio dalies vedėjas, dirbo tuometėje Mėsos ir pieno produktų pramonės ministerijoje, atkūrus nepriklausomybę – Susisiekimo ministerijoje, kuriai tada vadovavo Algirdas Butkevičius.
„Visur tikau ir visur manęs reikėjo“, – juokėsi A.Jakimavičius.
Dirbdamas vyras ypač daug keliavo. Nors į užsienį sovietmečiu išvykti buvo itin sunku, po SSRS šalis keliauti buvo galima laisvai. Mėsos ir pieno produktų pramonės ministerijos viena darbuotoja kasmet surengdavo bendradarbiams nemokamas ekskursijas po Sąjungos valstybes ir įdomiausias jų vietoves – Užbaikalę ir Priebaikalę, Užkaukazę – Gruziją, Armėniją, Azerbaidžaną.
„Geras gyvenimas buvo, – juokėsi Alfonsas. – Už nieką mokėti nereikėjo, vietiniai priimdavo labai gražiai, mumis rūpinosi, visur vežiojo. Jautėmės kaip ponai.“
A.Jakimavičius dažnai buvo siunčiamas ir į komandiruotes. Per vieną tokių komandiruočių praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje į konservų fabriką Stavropolyje lietuvis susipažino su M.Gorbačiovu ir jo žmona.
M.Gorbačiovas tuomet buvo Stavropolio krašto partijos centro komiteto pirmasis sekretorius. Į svečius atvykusį A.Jakimavičių valdininkas šiltai sutiko ir pakvietė į puotą. Ten stalai lūžo nuo valgių ir gėrimų, o linksmybių įkarštyje lietuvis pakvietė M.Gorbačiovo žmoną Raisą šokti.
„Graži moteris“, – net prabėgus penkiems dešimtmečiams A.Jakimavičius vis dar šelmiškai šypsosi.
Kelionės aktyvų vyrą užbūrė. Tad net išėjęs į pensiją nenustygo vietoje, troško keliauti. 2004-aisiais jis pusmečiui išvyko pas gimines į JAV. Žmona liko Lietuvoje prižiūrėti namų ūkio, o A.Jakimavičius keliavo po Jungtines Valstijas. Aplankė Naująjį Džersį, Niujorką, Virdžiniją, Merilandą, Pietų ir Šiaurės Karoliną, Vašingtoną.
O po kelerių metų keliauti pradėjo kaip krepšinio čempionatų savanoris. Jam pačiam reikėdavo pasirūpinti bilietais į šalį, kurioje vykdavo varžybos, bet būdamas savanoris vyras patirdavo nepamirštamų įspūdžių ir susipažino su daugybe Europos krepšinio žvaigždžių.
A.Jakimavičius dirbdavo visus darbus, kuriuos reikėjo, – drausmindavo krepšinio rungtynių žiūrovus, virdavo valgyti sau ir kitiems savanoriams, padėdavo pasiklydusiems ir visada buvo aistringiausias Lietuvos krepšininkų sirgalius.
Savanorystė pensininką taip įtraukė, kad jis nuolat ieškojo galimybių būti savanoris. Ne tik per sporto čempionatus, bet, pavyzdžiui, ir net per šalies partijų suvažiavimus.
Sukaupęs didžiulę krepšinio – ir ne tik jo – trofėjų kolekciją A.Jakimavičius po truputį ją dalija įvairioms šalies savivaldybėms ir bibliotekoms.
„Į kapus juk nenusinešiu, o mano sveikata jau prastoka“, – prisipažino vyras. Jis jau nekuria planų būti ir 2022 metais Čekijoje, Gruzijoje, Vokietijoje ir Italijoje vyksiančio čempionato savanoriu.
Bet jei leis sveikata ir pandemija, vietoje nestygstantis pensininkas dar ieškos naujos įdomios veiklos.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.