Neretai pritraukiame tokius žmones, kokie esame patys. Taip nutiko ir nuo vaikystės smauglius, žalčius bei gyvates auginančiam ukmergiškiui Gerardui, kuris pamilo gyvūnams neabejingą to paties miesto merginą Miglę.
Šios poros santykiuose yra ir kitas įdomus faktas. Tai svarbiausius sprendimus įprasminanti diena – rugpjūčio 7-oji. Vienas jų buvo priimtas šįmet rugpjūčio 7 dieną – mokytojas ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto penkto kurso studentė susituokė.
Galima sakyti, kad Miglė ištekėjo ne tik už Gerardo, bet ir už būrio gyvūnų, gyvenančių jo tėvų namuose. Savotiška šių laikų „Eglės žalčių karalienės“ istorija.
– Pažinties su Gerardu pradžioje jūsų neišgąsdino jo laikomas būrys roplių?
Miglė: Prieš šešerius metus, kai susipažinome, Gerardas dar neturėjo dabartinio būrio roplių. Iš jų tebuvo viena gyvatė (taivaninis laibauodegis žaltys) ir du driežai (leopardinis gekonas ir didysis gerozauras) bei papūga, ežiukas, vabzdys maldininkas. Visa kita užgyvenome kartu.
Pirmą kartą paimti žaltį į rankas buvo kažkas naujo ir nepatirto, tą jausmą prisimenu iki šiol.
Bet tame jausme nebuvo nė lašo baimės, nes visiškai pasitikėjau Gerardu ir žinojau, kad manęs į pavojingą situaciją jis neįveltų.
– Kada mylimajai pristatėte savo gyvūnus? Kiek ir kokių jų laikote savo namuose?
Gerardas: Kad auginu egzotiškus gyvūnus, Miglė žinojo iš socialinių tinklų, nes kartais įkeldavau jų nuotraukų (puslapio „Džiunglių Žmogus“ dar nebuvo). Brangiausioji su mano augintiniais nebuvo susidūrusi iki mūsų antrojo susitikimo, kuris įvyko mano namuose.
Tuo metu gyvūnų dar buvo nedaug: taivaninis laibauodegis žaltys (lot. Orthriophis taeniurus), leopardinis gekonas (lot. Eublepharis macularius), didysis gerozauras (lot. Gerrhosaurus major), nimfinė papūga, Afrikos keturpirštis ežys bei gigantiškasis Afrikos maldininkas (lot. Sphodromantis viridis).
Dabar su savo fantastiškąja žmona auginame taivaninį laibauodegį žaltį, paprastąjį smauglį (lot. Boa imperator), Kalifornijos karališkąją gyvatę (lot. Lampropeltis getula californiae), Sinalojos pieninę gyvatę (lot. Lampropeltis triangulum sinaloae), rudąją Afrikos namų gyvatę (lot. Boaedon fuliginosus), pietinį vandens žaltį (lot. Nerodia fasciata), Vakarų šernasnukę gyvatę (lot. Heterodon nasicus), leopardinį gekoną, didįjį gerozaurą, Afrikos gigantiškąją žemės sraigę (lot. Achatina fulica), didįjį Brazilijos paukštėdą (lot. Lasiodora parahybana), žemdirbių skruzdžių (lot. Messor structor) koloniją, Kongo bronzinukus (lot. Pachnoda marginata), Madagaskaro šnypščiančiuosius tarakonus (lot. Gromphadorhina portentosa). Kol kas tiek tos mūsų kuklios šeimos.
– Kaip susipažinote?
Gerardas: Atsitiktinai, kai susidėjo daug smulkmenų. Tiesa, kaip ir didžioji dalis XXI amžiaus porų, bendrauti pradėjome virtualioje erdvėje.
– Kuo vienas kitą patraukėte?
Gerardas: Su Migle buvo paprasta bendrauti, ji neturėjo jokių išankstinių nuostatų, o mane labiausiai žavėjo tai, kad galėjome kalbėtis apie viską: gamtą, gyvūnus, visatos atsiradimą, žvaigždes, filmus, ateitį.
Man vienas svarbiausių dalykų bendraujant su žmonėmis – prasmingi pokalbiai. Aš nemėgstu tuščių plepalų, pavyzdžiui, apie kitus žmones.
Su Migle prasmingos diskusijos liejosi iki gilios nakties.
Nors draugystės pradžioje iškalbingesnis buvau aš, pamažu ir mano sielos mergina tapo čiauškutė! Miglė nepaprastai pastabi smulkmenoms, turi neįtikėtinai gerą atmintį ir yra labai protinga. Kai aš studijavau antrame kurse, Miglė už mane padarydavo universitetui skaidres, nors pati dar buvo vienuoliktokė! Merginos padarytos skaidrės gaudavo aukščiausius įvertinimus universitete.
Ir kaip nepaminėti išvaizdos – jos tobula holivudinė šypsena, nematyto ilgio plaukai, kuriuose pasiklydo mano žvilgsnis, o netrukus ir aš pats, akys, kurios ištirpdydavo mane.
Miglė: O mane patraukė Gerardo optimizmas. Aš siekiu tobulumo, todėl labai save apsisunkinu. Kadangi esu penkto kurso medicinos studentė, darbų ir mokslų netrūksta, o noras viską mokėti ir atlikti kartais išvargina, tai gali baigtis net profesiniu perdegimu. Gerardas nuolat mane moko, kad nėra nieko blogo, jeigu negavau aukščiausio įvertinimo ar kas nors nepasisekė.
Jis visur įžvelgia teigiamą pusę, naudingas pamokas, suranda džiaugsmo kibirkštėlę. Nuo pat draugystės pradžios mes šitaip gyvename – jis mane kilsteli, kai man pritrūksta pasitikėjimo savimi, o aš jį pristabdau, kai visko gerai neapgalvojęs staiga užsimano dar vieno augintinio. Taip kartu abipusiškai išlaikome pusiausvyrą.
– Ar planavote, kad vesite moterį, kuri pamils ne tik jus, bet ir jūsų roplius?
Gerardas: Kito varianto net nebūčiau svarstęs. Aš ropliais domėtis pradėjau nuo devynerių, todėl su manimi gyvūnai yra gerokai ilgiau nei bet kokie pradėti santykiai.
Jeigu antroji pusė būtų savanaudė ir verstų mane pasirinkti – ji ar gyvūnai, mes su gyvūnais tikrai nuo tokio žmogaus nutoltume.
Mane ropliai guodė mokyklos laikais, jie buvo su manimi sunkiomis akimirkomis vaikystėje, todėl buvau pažadėjęs, kad jų niekuomet neišsižadėsiu ir nepaliksiu. Dabar esu pats laimingiausias, kad vedžiau merginą, kuri priėmė tai, kad renkiesi Gerardą – gauni ir jo gyvūnus, ir jokių kvailų dramų iš filmų nebuvo. Aš jau ir pats maniau, kad dinozaurą lengviau rasti nei merginą, kuri mane suprastų ir priimtų su tokiu pomėgiu.
– Ar greitai į savo širdį įsileidote jausmus Gerardui? Ar greitai atėjo meilė ir jo laikomiems ropliams?
Miglė: Man buvo šešiolika, jam – dvidešimt. Meilė pati mus pasirinko. Praėjus mėnesiui nuo pažinties pradžios tapome pora – ar tai greitai, aš nežinau. Tiesiog klausiausi savo širdies.
Jei priimi žmogų, tai tokį, koks jis yra: su privalumais ir trūkumais, su pomėgiais ir darbu, viltimis ir svajonėmis. Kai myli, visuomet palaikai savo antrąją pusę. Man nereikėjo tos meilės ropliams laukti ar stengtis išsiugdyti – kaip jis pamilo mano kambarinį šuniuką Pūkelį, Pekino mišrūną, taip aš jo gyvūnus.
– Jus į šeimą suvedė svarbi data – rugpjūčio 7-oji. Kuo ji išskirtinė?
Miglė: Rugpjūčio 7 dieną mes pradėjome kurti savo pasaką, kai Gerardas pasiūlė man tapti jo princese, tai yra pasiūlė draugauti.
Po penkerių metų draugystės, vėl rugpjūčio 7 dieną, Gerardas man pasipiršo ir paprašė tapti jo karaliene. O po metų, rugpjūčio 7 dieną, mudu susituokėme. Gerardas juokauja, jog jam sunku atsiminti daug datų, todėl tai buvo strateginis žingsnelis, kad nepamirštų nė vienos progos – draugystės pradžios, sužadėtuvių ir vestuvių, todėl pasirinko vieną datą.
– Kiekvieną rugpjūčio 7-ąją nuo draugystės pradžios iš vyro gaunate puokštę gėlių.
Miglė: Gėlėmis mane Gerardas lepina dažnai, kartais ir visai be progos. Būna, kad ilgai nesikeičia cepelininės spalvos dangus, – gaunu geltonų rožių, ankstyvą pavasarį – spalvotų tulpių, gegužę – rausvų bijūnų.
Be abejo, ir rugpjūčio 7-ąją sulaukiu įvairiausių gėlių, teko gauti ir lietuviškų pievos gėlių bei viksvų puokštę, kuri sužavėjo ne mažiau nei pirktos.
– Neabejoju, kad esate romantikai, nes nuo vaikystės mėgote laiką leisti gamtoje, kuri dažniausiai žmonių širdyse pasėja gerumą, grožį. Kaip šeimoje kurstote jausmus, kaip vienas kitą palepinate?
Gerardas: Draugystės pradžioje, kai Miglė buvo tik mokinukė, o aš studentas, laisvo laiko buvo gerokai daugiau, o atsakomybių mažiau, todėl ir laiko romantiškiems reikalams tikrai turėjome daugiau.
Dažnai jį leisdavome miškuose, vaikščiodavome, stebėdavome gamtą ir kalbėdavome prasmingomis temomis.
Žinoma, romantika niekur nedingo ir dabar, radę laisvo laiko bandome daryti tą patį, ką darydavome draugystės pradžioje.
Kadangi dabar abu esame itin užsiėmę, laisvalaikio trūksta, tad bandome buitį padaryti kiek galima lengvesnę ir paprastesnę, neįsisukti į monotoniją. Radę laisvo laiko stengiamės pailsėti, patirti nuotykių. Tai gali būti filmų vakaras, naktinis pasivažinėjimas miško keliais ar staiga suplanuota kelionė prie jūros kad ir kelioms valandoms.
Lepiname vienas kitą savo veiksmais – tai kava ir pusryčiai į lovą, atiduota striukė žmonai, jeigu vėsu pasivaikščiojimo metu, vakarienės paruošimas arba išvyka į piceriją ar kitą restoraną, masažai, žinoma, ir smulkmenėlėmis.
– Ar gyvendami drauge vienodai rūpinatės savo džiunglių gyventojais? Gal esate pasidaliję jų priežiūrą, pareigas?
Gerardas: Egzotiškų augintinių priežiūra ir buitis – mano atsakomybė, dažniausiai tvarkydamas terariumus, šerdamas ir rūpindamasis gyvūnais nesijaučiu, kad dirbčiau, man tai meditacija.
Be abejo, kartais nutinka nenumatytų atvejų, kai negaliu, tuomet prašau žmonos atlikti būtiniausius priežiūros darbelius iki kol galėsiu pats.
Vienas įdomesnių nutikimų buvo, kai studijų laikais savo tėvų namuose auginau smaugliukę, kuri sirgo kvėpavimo takų infekcija. Ją kasdien reikėjo gydyti antibiotikais, todėl prašiau Miglės, kad po pamokų užsuktų į mano tėvų namus ir suduotų dozę vaistų ligoniukei.
Aš to padaryti kasdien negalėjau, nes studijavau Kaune ir neturėjau galimybės taip dažnai grįžti į gimtąjį miestą, kuriame dar kol kas gyveno ir mokėsi mano būsima žmona.
Tai tik vienas iš daugybės pavyzdžių, kodėl aš supratau, kad būtent ši mergina yra „ta“.
– Kaip dalijatės buities rūpesčius?
Miglė: Pasiskirstome darbus draugiškai. Aš nemėgstu kloti lovos, todėl tai daro Gerardas. Tačiau visuomet apsiimu darbus virtuvėje.
Gerardas: Darbus dalijamės ir pagal tai, kiek laiko tuo metu turime. Jeigu Miglei reikia ruoštis egzaminams, stengiuosi daugumą darbų padaryti pats. O jeigu manęs laukia pranešimo skaitymas ar neištaisyta krūva mokinių darbų, Miglė prie buities prisideda daugiau.
