„Nesu toks senjoras, kuris iš neturėjimo ką veikti žiūri pro langą ir laukia, kada atneš pensiją. Juk jau sukurtų anekdotų, kuriuos reikia įsiminti, ir dar nesukurtų, kuriuos reikia sukurti, yra galybė. Bus ar nebus kam jų klausytis, vis vien naują programą kurpiu. Bent jau nuo Alzheimerio pabėgsiu“, – pokalbį su šiam humoristui būdinga linksma gaida kvatodamasis pradėjo vilnietis J.Zavaliauskas.
Sovietmečiu itin populiariu laikytas humoristas daugiau kaip 30 metų dirbo anuomet garsių Lietuvos estrados kolektyvų „Nerija“, „Nemuno žiburiai“, „Vilniaus aidai“ konferansjė.
Su jais keliaudavo po visą tuometę Sovietų Sąjungą pasakodamas humoreskas ir anekdotus. O į sales vos tilpdavę žiūrovai kvatodavo susiėmę už pilvo.
Nuo 1993-iųjų J.Zavaliauskas ėmė rengti nuotaikingas solines programas ir pasivadino laisvuoju menininku. Jo populiarumas neišblėso kelis dešimtmečius.
Vyras rengė humoristinius spektaklius su Klaipėdos parodijos teatru ir kitais kolektyvais, filmavosi situacijų komedijoje „Grybauskai“, seriale „Linksmasis našlys“, vedė televizijos laidą „Geriausia gamtos namų šeima“.
Jau į aštuntąją dešimtį įkopęs ir žodžio kišenėje neieškantis humoristas nuolat sulaukdavo kvietimų vesti gimtadienius, bendruomenių ar įmonių renginius.
„Jokia paslaptis – prieš dvejus metus, iki pandemijos, viskas puikiai klojosi. Mane dažnai kviesdavo vesti švenčių ir renginių. Vairuoju automobilį, todėl nekildavo problemų atsivežti savo aparatūrą, ją sunešti, sujungti, po pasirodymo vėl sukrauti į automobilį.
Maža to, su dainininke Donalda Meiželyte buvome parengę nuotaikingą programą, kurią pamatė nemažai Lietuvos. Planuose buvo ją parodyti dar didesniam žmonių ratui. Bet mano, kaip ir daugelio Lietuvos atlikėjų, veiklą sustabdė karantinas. Scenos žmonėms tai dvigubas smūgis – likome be uždarbio ir galimybės bendrauti su publika“, – sakė artistas.
Pastaruoju metu J.Zavaliauskas vėl pradeda sulaukti kvietimų pasirodyti. Jų nėra tiek daug, kiek anksčiau, bet visiškai be darbo jis nesėdi.
Scenos veteranas ruošia naują programą ir viliasi, kad daugiau nei jam, nei kitiems artistams neteks dėl pandemijos likti be galimybės užsidirbti ir bendrauti.
„Kiekvienam renginiui atsakingai ruošiuosi. Dažnai tam prireikia kelių dienų. Nors turiu pusšimčio metų darbo patirtį, iššūkių užtenka. Į renginius susirenka įvairūs žmonės, privalai prie jų prisitaikyti, pasakoti linksmai, bet jokiu būdu nė vieno neįžeisti“, – patirtimi dalijosi J.Zavaliauskas.
Kaskart šventės pradžioje artistas surengia svečių prisistatymą ir papildo jį šmaikščiomis istorijomis. Nors informaciją apie svečius įprastai surenka iš anksto, yra buvę kuriozinių situacijų.
„Kartą jubiliatas paminėjo, kad šventėje dalyvaus jo dėdė, tačiau nepatikslino jo amžiaus. Pristačiau tą dėdę kaip solidų poną, bet pasirodė, kad jam vos 7 metai, – prisiminė J.Zavaliauskas. – Kitąsyk žmogų pristačiau kaip gerą šokėją, bet paaiškėjo, kad jo viena koja yra medinė. Tokiais atvejais tenka akimirksniu suktis iš padėties.“
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
