Originalusis Visagino patriotas gimė Rusijoje, kitame atominiame mieste Novovoroneže, o į Lietuvą atvyko, būdamas trejų. „Tėvai tada buvo baigę universitetą, pasiklausė reklamų, kaip gera gyventi ir dirbti Lietuvoje, ir nusprendė kraustytis“, – pasakojo jis. Tėtis įsidarbino Visagino atominėje elektrinėje, o mamai joje darbo gauti nepavyko, ji dirbo vaikų darželyje.
Į Rusiją pas senelius Aleksas vis grįždavo vasaros atostogų, o SSRS žlugimą stebėjo ir čia, ir ten. Jo supratimu, Visagine ir tais laikais buvo pakankamai ramu, gyvenimas tęsėsi, o Novovoreneže būdavo net baisu išeiti į gatvę.
Dabar Aleksas nė nežino, kaip atsakyti į klausimą, kokia jo tautybė: „Jaučiuosi labiau Lietuvos piliečiu, teko pagyventi ir kitose Europos šalyse, ir jaučiu, kad mano mentalitetas labiau lietuviškas ar europietiškas, o ne rusiškas. Kai per ekskursijas padiskutuoju apie tai su klausytojais, kai kurie tvirtina, kad aš vis tiek rusas, juk iš ten atvykęs, mano giminės ten gyvena, na, o kiti sako, kad jei jaučiuosi lietuviu, tai juo ir esu.“
Prisipažino, kad su lietuvių kalba seniau jam buvo nelengva – mokykloje būdavo kelios pamokos per savaitę, bet šiaip poreikio jos vartoti nebuvo, nes ir namie, ir su draugais kalbėdavosi vien rusiškai. Vėliau, kai Visagine į LR Seimą balotiravosi Rokas Žilinskas, tapo jo padėjėju, o tada teko daug reikalų tvarkyti lietuviškai. Palengva „pagavo vaibą“ ir lietuviškai dabar kalba gerai.
Nemažą gyvenimo dalį po mokyklos baigimo Aleksas praleido užsienyje: dirbo įvairius nekvalifikuotus darbus Italijoje, Kipre, Anglijoje, Maskvoje (joje buvo susiradęs merginą, vedė, bet paskui išsiskyrė). Į Lietuvą nusprendė grįžti iš Anglijos maždaug prieš 10 metų.
„Na, kaip aš tame užsienyje gyvenau – penkias dienas dirbi, tada dvi „baliavoji“... Bet vieną dieną susimąsčiau, kad kai numirsiu, po manęs liks tik kompiuteris, telefonas ir „kerzai“, ničnieko daugiau. Susivokiau, kad norisi nuveikti kažką naudingesnio, o kad tą padaryčiau, metas grįžti į Visaginą“, – pasakojo pašnekovas.
Taigi jis čia grįžo, ir netrukus gavo galimybę vesti vaikams vaidmeninių žaidimų būrelį (dar prieš emigraciją buvo vadovavęs keliems jaunimo klubams). Jis pats labai domisi vaidmenų žaidimais, taip pat „Cosplay“ kultūra, gaminasi kostiumus ir persirenginėja įvairiais personažais.
Na, o su vaikais ir paaugliais visuomet gerai sutardavo. „Su jais susikalbėti man lengviau, nei su suaugusiais, daugeliui kurių rūpi tik darbas, automobilis ir euroremontas namuose“, – pastebėjo.
Vaidmeninių žaidimų būrelis vyko Visagino kūrybos namuose, jam buvo skirtos 3 darbo valandos per savaitę, o uždirbdavo 120 Eur per mėnesį. Bet jis dėl mažo atlyginimo nesuko sau galvos, o su jaunuoliais piešdamas, gamindamas kostiumus ar tiesiog bendraudamas leido daug daugiau laiko nei buvo skirta.
Jaunimas veikia, ką nori
Po kurio laiko prasidėjus nesutarimams su administracija Aleksas savo būreliui ėmė ieškoti naujų patalpų. Galiausiai sulaukė skambučio iš savivaldybės – jam pasiūlyta galimybė naudotis buvusiomis Vaikų kūrybos namų patalpomis, įsikūrusiomis per kelis daugiabučio namo aukštus miesto centre.
Taip Visagine atsirado menų rezidencija „Taškas“, o Aleksas tapo jos direktoriumi. Jam talkina menininkė Vilija, pagelbėdavo ir dar vienas bičiulis, tačiau dabar jis pasuko į verslą.
„Taške“ vyksta įvairios jaunimo bei meninės veiklos. Jaunuoliai, pageidautina, nuo 15 m. (bet pasitaiko ir jaunesnių) čia gali ateiti norimu metu popiet (kad nebėgtų iš pamokų) ir piešti, kurti kostiumus, groti gitara ar tiesiog bendrauti. Tvarką prižiūri Aleksas ar jo skiriami 18 m. turintys savanoriai.
„Seniau jaunuolius vis ragindavau, kad atėję kažko imtųsi. Bet vėliau, paskaitęs daugiau knygų apie neformalųjį ugdymą, padariau išvadą, kad to nereikia – jauniems žmonėms ir taip visą laiką tai tėvai, tai mokytojai primeta įvairias taisykles, jiems trūksta laisvės būti savimi. Po to, kai sulaukia aštuoniolikos ir gali patys daryti pasirinkimus, jie neretai pasimeta. Užtat „Taške“ jie gali daryti tai, ką nori patys (žinoma, nekenkdami kitiems) – tarkim, jei nori, tegul visą valandą sėdi ant sofos ir maigo išmanųjį telefoną, aš nieko nesakysiu. Visgi po kelių tokių pasisėdėjimų ant sofos jaunuolis pats susimąstys, kad reikia imtis kažko kito – tarkim, pradėti piešti ar pažaisti stalo žaidimą“, – pasakojo pašnekovas.
Nereikia nei alkoholio, nei batų
Taip pat „Taške“ vyksta suaugusiems skirti kūrybiniai užsiėmimai, įrengtos Alekso ir kitų menininkų dirbtuvės, o viename aukšte yra patalpos, kuriose iš kitų miestų atvykę menininkai gali laikinai apsistoti ir dienos metu kurti ar ilsėtis pušynų apsuptame mieste.
„Taške“ ne tik jaunuoliams, bet ir suaugusiems draudžiama vartoti alkoholį ar rūkyti. Pasak Alekso, buvo tik keli bandymai šį susitarimą pažeisti, ir tai darė ne paaugliai, o suaugusieji – štai vienas trisdešimtmetis gurkšnojo savo atsineštas sultis, kol aplinkiniams tapo aišku, kad į jas įpilta alkoholio, ir teko jį išprašyti lauk.
Pats Aleksas alkoholio visiškai nevartoja šešerius metus – padarė išvadą, kad dirbdamas su jaunimu turi rodyti tinkamą pavyzdį. „Na, paaugliams gal ir atrodysi „kietas“, jeigu išgersi ir sakysi, kad tereikia džiaugtis šia diena, „Carpe Diem“, nes juk vis tiek mirsi, „Memento mori“. Bet aš, tikiuosi, jiems atrodau „kietas“ vien dėl to, kad gaminuosi ir persirengiu „Žvaigždžių karų“ ar orkų kostiumais, nuolat vykstame į visokius tam skirtus festivalius“, – sakė Aleksas.
Basas jis vaikšto dar ilgiau, jau aštuonerius metus. Vieną vasarą stovykloje vaidindamas indėną turėjo vaikščioti be batų ir suvokė, kad jam tai taip patinka, kad prie jų jau nebegrįš (beje, jis iki tol buvo prisiekęs metalistas ir nuolat avėjo sunkius kerzinius batus).
Sako, kad basos kojos tikrai nešąla, ir jam nė motais, kad kai kurios močiutės gatvėje bando jį „paprotinti“, kad dėl to negalės susilaukti vaikų ar turės vyriškų problemų.
Tik žiemą, kai apledėję, basomis vaikščioti tampa nemalonu – tad visgi turi pasilikęs vieną porą laisvų batų, kuriuos ta proga apsiauna.
O ar jam neateina į galvą minčių, kad apsiauti vertėtų ir kai kuriomis kitomis progomis, kad ir einant į LR Seimą? „Tikrai ne! Aš noriu kovoti su konservatyviu mąstymu, pasisakau už tai, kad žmogus elgtųsi su savo kūnu taip, kaip jam norisi. Yra straipsnis, kuris numato, kad negalima vaikščioti nusirengus, tai būtų viešosios tvarkos pažeidimas, tačiau to, kad reikia avėti batus, niekas nereglamentuoja, tad galiu elgtis taip, kaip man patinka“, – patikino menininkas.
Dirba, bet nieko neuždirba
Didžiąją laiko dalį Aleksas leidžia „Taške“ – gamina kostiumus bei suvenyrus, bendrauja su paaugliais, taip pat tvarko administracinius reikalus, rašo projektus, norėdamas pritaukti finansavimą.
Pats iš to nieko neuždirba, netgi priešingai – yra sutaręs, kad atlygis už gido darbą keliaus į „Taško“ sąskaitą ir bus naudojamas jo reikmėms. Juk tai – ne biudžetinė įstaiga, tad ir už šildymą reikia susimokėti patiems.
Tad iš ko jis gyvena? „Draugui padedu su jo įkurta internetine parduotuve, tai ir yra pagrindinis mano pragyvenimo šaltinis. Kartais parduodu savo sukurtų suvenyrų, pavyzdžiui, praėjusiais metais buvo pagavęs polėkis ir labai intensyviai gaminau sapnų gaudykles, dabar aprimau. Seniau dar vesdavau įvairius renginius, kad ir vestuves, bet gal žmonėms nepatiko tai, kad per daug improvizuodavau – na, juk scenarijuje ne visuomet surašyti protingi dalykai, tad to, kas man nepatikdavo, aš ir nesakydavau. O gal klientai nebesikreipia dėl pandemijos ir, kai viskas aprims, jų vėl atsiras“, – sakė pašnekovas.
Pridūrė, kad vis išgirsta bičiulių raginimų, kad reikėtų surimtėti. Tarkim, galima būtų Visagino profesinėje mokykloje išmokti suvirintojo specialybės ir pagal ją įsidarbinti užsienyje – tikrai nemažai uždirbtų. Tačiau jam didelis atlyginimas ir euroremontas nėra pagrindinis gyvenimo tikslas.
Vilniuje būtų kaip Rožytė
Vienas iš dalykų, kurie Aleksui atrodo labai svarbūs – prisidėti prie to, kas mokslus baigę jauni visaginiečiai norėtų grįžti atgal į gimtąjį miestą. Jeigu jie savo miesto nemylėjo, jie tikrai nenorės čia grįžti, bet gal „Taške“ gerai praleistas laikas prisidės prie to, kad jie po kurio laiko pajus sentimentus gimtinei ir panorės atgal.
Na, o vesdamas ekskursijas po Visaginą Aleksas nori visiems parodyti, kad šis miestas niekuo nenusileidžia kitiems. „Taip, jis ilgai buvo sovietinis, konservatyvus, ir dabar daugeliui atrodo kažkoks prastesnis už kitus Lietuvos miestus – lyg ir toks pats jos vaikas, bet truputį svetimas. O man norisi parodyti, kad jis toks pats, kaip visi“, – sakė pašnekovas.
Pridūrė, kad vesdamas ekskursijas apie architektūrą ir pastatus pasakoja nedaug – dauguma jų tipiniai ir tarpusavyje panašūs – o daugiausia kalba apie žmones.
Kuo visgi pačiam meniškam gidui taip patinka Visaginas? Atsakė, kad jis jaukus ir tylus, o žmonės jame nesusvetimėję – kad ir miesto merą pamatęs gatvėje gali prie jo prireiti ir aptarti rūpimą klausimą.
„Turbūt labiausiai man Visagine patinka todėl, kad ramus jo gyvenimo ritmas mane subalansuoja. Juk tvarkau daug visokių administracinių reikalų kaip „Taško“ direktorius, bendrauju su miesto svečiais ir jaunimu, ir įvairiausių reikalų turiu tikrai daug. Vilniuje su tiek reikalų lakstydamas gal ir su išprotėčiau – galiausiai viską mesčiau ir vaikščiočiau po miestą su savo kostiumais, panašiai kaip ta keistuolė Rožytė. O čia gatvėje įkvepiu gaivaus pušynų oro, nusiraminu – ir gražiai tvarkau reikalus toliau“, – sakė Aleksas.
