Darbas nelengvas, bet įaugęs į kraują
Lazdijų policijos komisariate jau dešimtus metus dirbanti moteris sako, kad jos darbas išties nėra lengvas. Pareigūnės kelią ji pradėjo nuo darbo Prevencijos poskyryje, o dabar jį tęsia Veiklos skyriuje ir dirba su baudžiamomis bylomis. Nors didžiąją dalį darbo valandų ji praleidžia kabinete, karantinas ir migrantų krizė jai mestelėjo ir kitokių patirčių.
Ne kartą teko vykti į iškvietimus dėl Kapčiamiestyje apgyvendintų migrantų. Kartais jai tenka patruliuoti gatvėmis, o karantino metu, kai reikėjo vykdyti judėjimo tarp skirtingų gyvenviečių kontrolę, jai irgi reikėjo tai daryti.
Per jos kaip pareigūnės karjerą būta ir ekstremalių situacijų, kai jai teko panaudoti jėgą. Nepaisant to, ji nesijaučia nesaugi, net gi priešingai – tokiose situacijose užplūsta adrenalino jausmas.
„Darbas nelengvas, tačiau įdomus, dinamiškas. Kai pradėjau policijos pareigūnės karjerą, įvyko nemažai pokyčių šioje srityje. Dabar policijos pareigūnai turi būti universalūs, išmanyti platų spektrą sričių. Norėtųsi daugiau pastovumo, nes nuolat vykdomos reformos suteikia neužtikrintumo jausmą. Taip pat kai kuriais atvejais iš gyventojų trūksta pagarbos policijos pareigūnams, anksčiau požiūris į juos buvo pagarbesnis“, – pasakojo I. Pileckienė ir pridūrė, kad nepaisant visko, niekada nesigailėjusi savo profesinio pasirinkimo.
Moteris pripažįsta, kad darbas policijoje ne kiekvienai moteriai, tačiau jai pačiai ši profesija jau įaugusi į kraują, mat ji – jau trečioji karta, pratęsusi policijos pareigūnų tradiciją giminėje. Policijos pareigūnu dirbo jos senelis, tėtis. Mama pareigūne dirbo priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje.
Susidėjus šioms gyvenimo aplinkybėms, moteris niekada net ir nesvajojo apie kitokį profesinį pasirinkimą.
„Trys klasės draugai kartu nusprendėme stoti į policiją, tačiau iš visų medicininę atranką praėjau tik aš viena. Mokslai man patiko, todėl ir sekėsi juose“, – pasakojo pašnekovė.
Į vyrus – taip pat policijos pareigūnas
Studijų metais ji susipažino ir su savo vyru, kuris taip pat yra policijos pareigūnas. Kurį laiką jiedu net dirbo vienas šalia kito – tame pačiame poskyryje, o kabinetai buvo šalia. Vėliau vyras dirbti persikėlė į Alytų.
„Kai abu dirbome Lazdijuose, buvo sunku. O dabar, kai vienas – Lazdijuose, kitas – Alytuje, žymiai geriau. Susitinkame tik vakarais. Apie darbą šiek tiek pasikalbame, vienas kito patarimų sudėtingesnėse situacijose paklausome, bet dažniausiai stengiamės darbo reikalus palikti darbe. Tai svarbu dar ir todėl, kad auginame ketverių dukrą, kuriai irgi reikia tėvų dėmesio“, – pasakojo Ieva.
Pareigūnų dukra dažnai įsimuturiuoja į policininkų liemenes ir žaidžia, kad yra policijos pareigūnė. Ji savo tėvams net kartoja, kad užaugusi būtent toks ir bus jos pasirinkimas.
Tačiau kol kas Ieva į tokias dukters vaikiškas svajones rimtai nežiūri, nes yra įsitikinusi, kad augant norai gali keistis daugybę kartų. Taip pat ji tikina, kad niekada nesikiš į atžalos pasirinkimą.
„Linkėčiau jai lengvesnio darbo, tačiau kaip ji pati nuspręs, taip ir bus“, – sakė moteris.
Neretai policijos pareigūno įvaizdis siejamas su griežtumu, tikslumu, kategoriškumu, teisingumu, tvirtu charakteriu. Būtent tokių savybių Ieva įžvelgia tiek savyje, tiek savo sutuoktiniame. Tad kaip jiems sekasi surasti kompromisų, susitarti? Kas kam dažniausiai nusileidžia?
Išgirdusi tokius klausimus, pareigūnė kiek šypteli: „Kiekvienas iš mūsų ir po darbų turime savo užsiėmimų, tad savo savybes išnaudojame veikdami. Nuovargis daro savo, tad ginčytis tarpusavyje namuose jau nelieka nei noro, nei jėgų“, – tikino moteris.
Su nauju pomėgiu – į pergalingą turnyrą
Po sunkių darbo valandų tarnyboje jai atsipalaiduoti padeda tortų kepimas. Pareigūnės saldieji kepiniai bent jau Alytaus apskrities policijos pareigūnų gretose spėjo išgarsėti.
„Taip, tai mano pomėgis ir ne kartą tortus kepiau savo kolegoms. O viskas prasidėjo nuo mano dukros pirmojo gimtadienio, kuriam iš vietinės konditerės užsisakiau tortą. Man labai patiko ir nuo tada mečiau sau iššūkį išmokti tai daryti ir pati. Pradėjau nuo šeimos švenčių, o dabar jau ir visos giminių progos nepraeina be mano tortų“, – pasakojo Ieva.
Mamos pomėgiui neatsispiria ir mažoji Pileckų atžala. Ji noriai padeda savo mamai gaminti tortus.
Paaiškėjo, kad kadaise skanių tortų ir šimtalapių gaminimu garsėjo Ievos močiutė. Šiandien pareigūnė gailisi, kad taip ir nespėjo pasisemti iš jos žinių, mat anuomet tai jai neatrodė įdomu.
„Manęs daug kas klausia, iš kur tas polinkis ir gebėjimas kepti tortus, galbūt tai kažkaip persidavė per kraujo ryšį nuo močiutės“, – svarstė Ieva.
Pileckų šeima turi tradiciją kiekvienais metais su Ievos tortu paminėti ir spalio 2-ąją minimą profesinę šventę – Angelų sargų dieną. Tik šie metai jau bus kiek kitokie, kartu švęsti šios dienos negali Ievos tėtis, mat šiuo metu jis gydosi ligoninėje.
Kalbėdama apie savo pomėgį, Ieva buvo kukli ir apie savo pasiekimą konditerijos srityje nutylėjo, nors tortų kepimu užsiimti pradėjo vos prieš trejus metus.
2019-aisiais, paskatinta savo kolegų darbe, ji dalyvavo Druskininkuose vykusiame tortų turnyre.
Konkursui moters pasirinkimas buvo labai netradicinis – savo pačios augintų špinatų tortas, kuris jai dovanojo pergalę mėgėjų kategorijoje.
Ryžosi ir uogų ūkiui
Tam, kad tortai būtų ne tik skanūs, bet ir iš šviežių, ekologiškų produktų, moteris ryžosi pasisodinti ir užsiauginti savo pačios uogų. Su mama abi įsigijo 2 ha žemės ir šiemet pasisodino apie tris šimtus gervuogių sodinukų. Suspėjo užsiauginti ir arbūzų.
Ieva turi svajonę labiau išplėsti uogų ūkį, pasisodinti įvairesnio jų asortimento, tačiau vis pritrūksta laiko, ypač pastaruoju metu, kai dėl ekstremalių situacijų darbe reikia dirbti viršvalandžius.
