Su Rasa kalbėjomės apie jos gyvenimą ir ypač – apie kovą su sunkia onkologine liga, likus vos savaitei iki jos mirties. Moteris didžiąją laiko dalį gulėjo lovoje ir galėjo valdyti tik vieną ranką. Neslėpė, kad jaučiasi prastai, vis kamuoja stiprūs skausmai (nepalyginami su skausmu, kuri pajunti, įsipjovęs pirštą), bet ji neprarado vilties – dar svajojo apie reabilitaciją Palangoje, kuri gal padės jai išsijudinti ir pakilti iš lovos. „Taip, aš neprarandu vilties, o numirti visad spėsiu“, – sakė moteris.
Apie savo ji gyvenimą pasakojo entuziastingai, vis pasidžiaugdama tuo, kad teko pamatyti daug pasaulio – tai kas, kad didžiąją dalį savo pajamų išleisdavo kelionėms. Užtat prieš 11 metų lankėsi net Antarktidoje!
Tik kartą pasakodama apie klastingą ligą susigraudino: „Rodos, visą gyvenimą stengiausi būti gera, ir močiutėms padėdavau, ir į vaikų namus dovanų nuveždavau – niekaip nerandu atsakymo į klausimą, už ką nusipelniau tokios skaudžios lemties...“
Dar šių metų balandį Rasa atšoko savo vestuvių valsą – su savo išrinktuoju Gintautu ji 10 metų buvo kartu ir galiauliai nusprendė susituokti. O vos po mėnesio vieną gegužės rytą atsibudusi nebejautė kojų – nuo tada nebegalėjo žengti žingsnio, daugiausia tiesiog gulėjo lovoje ir mąstydavo apie pralėkusias dienas.
Jau po jos mirties jos vyras Gintautas portalui Lrytas.lt sakė: „Mes 10 metų gyvenome įdomų gyvenimą – Rasos dėka jame buvo daug kelionių, ji mane išmokė slidinėti. Ir visada būdavo linksma, su šypsena veide – jos draugės net sakydavo, kad jos šypsena yra išskirtinė. Aišku, paskutinis mūsų pusmetis kartu dėl jos ligos buvo sunkus, bet ji vis tiek nenuleido rankų – važiavome kelioms dienoms į Palangą, į Monciškes, aplankydavome sodybose draugus. Nors jai viską skaudėjo, bet ji stengėsi lėkti kaip visada...“
Rasos gyvenimas buvo nelengvas nuo vaikystės, bet ji visuomet buvo optimistė. Kai mergaitei buvo devyneri, pastebėta stuburo patologija ir ji iš namų Panevėžyje buvo išsiųsta mokytis į internatinę mokyklą Šiauliuose. Ten net keletą metų miegojo kietoje lovoje, kurioje iš gipso buvo nulieta taisyklinga nugaros forma – tuomet tikėta, kad toks gydymas padės, ir niekas nekreipė dėmesio į tai, kad vaikas toje pačioje lovoje miega keletą metų, nors sparčiai auga.
Užtat baigusi mokyklą Rasa mokėjo pati savimi pasirūpinti, buvo drąsi ir ėmėsi verslo. „Tada, kai pradėjau, mus dar vadino spekuliantais, verslininkais tapome vėliau“, – nusišypsojo.
Pradžioje jį vykdavo į Estiją parvežti sportbačių, kuriuos čia parduodavo turguje. Vėliau atrado pelningesnę sritį – iš Sibiro varydavo į Lietuvą automobilius ir juos perparduodavo. Tą darė vienui viena tais laikais, kai aplink siautėjo reketininkai. Dar buvo pakliuvusi į pabėgėlių stovyklą Vokietijoje, kur pramoko vokiečių kalbos.
Vėliau pradėjo nekilnojamojo turto verslą, iš kurio ir gyveno pastaraisiais metais.
Vietoje gydymo pasirinko keliones
Onkologinė liga Rasą užklupo prieš septynerius metus. Tada jai buvo diagnozuotas krūties vėžys ir išoperuoti limfmazgiai, skirti 8 chemoterapijos kursai. „Tačiau per pirmąjį chemoterapijos kursą jaučiausi taip klaikiai, kad nusprendžiau jos atsisakyti – kas bus, tas. Ir tada trejus metus dar gyvenau įprastą normalų gyvenimą – kasmet vykau slidinėti (slidinėju jau 30 metų), taip pat aplankiau Australiją, Naująją Zelandiją, Mianmarą“, – pasidžiaugė Rasa.
Po trejų metų ant krūtinės atsirado guzelių – pasak moters, tai galėjo išprovokuoti nesveikas maistas. Tuo metu ji mėnesį keliavo po Tailandą ir valgė daug vietinių patiekalų, kurie buvo labai skanūs, bet pilni įvairių skonio stipriklių ir saldiklių.
Grįžusi namo keliauninkė apsilankė pas gydytoją, gavo hormoninų vaistų, nuo kurių patinimai atsileido.
Netrukus toje pusėje, kurioje buvo išoperuoti limfmazgiai, ėmė smarkiai tinti ranka ir ją labai skaudėjo, be to, tapo sunku valdyti plaštaką – ši tiesiog tabalavo.
Medikai Santariškėse pasakė, kad užspaustas nervas – reikia jį atlaisvinančios operacijos, ir viskas bus gerai. Operacija atlikta vienoje privačioje klinikoje, ji buvo sėkminga, ir tuojau po to moteris išvyko į bičiulių vestuves Tenerifėje. Gydytojo dar paklausė, ar galima keliauti, ir išgirdo: „Tai bus gera reabilitacija.“
Tačiau išvykus pradėjo dar labiau skaudėti ranką, vestuvių ir salos grožio ji per skausmus beveik nematė, nors ir gėrė vaistus bei ieškojo pagalbos vietos ligoninėje. O paskui skausmas atlėgo, ji nusprendė išsinuomoti vilą ir Tenerifėje likti dar keliems mėnesiams – Lietuvoje tuo metu buvo žiema, o ten – šilta ir gera.
Ranką tai skaudėdavo, tai atlėgdavo, o Rasa daug vaikščiojo po salą, grožėjosi tai juodo, tai šviesaus smėlio paplūdimais, vandenynu („jo bangos visai kitokios, nei Baltijos jūroje, pirmą kartą nuėjusi maudytis vos nepaskendau, o vėliau supratau, kaip ten plaukiojama“) ir kitais vaizdais.
Taip pat Tenerifėje, vienos lietuvės patarta, apsilankė pas vietos šamanę, gyvenančią atokioje oloje – buvo įdomu, be to, ruseno viltis, kad atsiskyrėlė galėtų išvaduoti nuo rankos skausmų.
„Pas šamanę nebuvo kažkokio svaiginimosi ir dvasių, kaip mes linkę įsivaizduoti, užtat mes – be manęs ten buvo apsistoję dar keli svečiai – daug medituodavome, kalbėjomės, šokome. Buvo įdomu, o ir savijauta tarsi pagerėjo, bet tik tam kartui“, – atsiminė pašnekovė.
Metastazės išplito
Kai galiausiai 2019 m. pavasarį Rasa iš Tenerifės grįžo į Panevėžį, jautėsi prastai. Pradėjo lankytis pas gydytojus ir sužinojo, kad toje nuolat skaudančioje rankoje, taip pat pažastyje – atsinaujinusio vėžio metastazės.
Vėl skirta chemoterapija, bet po kurio laiko moteris dėl itin didelio šalutinio poveikio vėl jos atsisakė.
„Gal ir nesijaučiau labai gerai, bet mėgavausi gyvenimu – vieną ranką sunkiai valdžiau, bet sėkmingai važinėjau dviračiu, taip pat riedučiais. Būdavo, savaitgaliui sėdu į autobusą, kuriuo ir dviratį galima vežtis, ir važiuoju sau į Vilnių ar Druskininkus. Gal jums keista, kad važinėjau autobusu, bet tada man su mano diagnoze bilietas tekainavo 2-3 Eur, tad norėjosi pasinaudoti proga“, – pasakojo Rasa.
O jos būklė vis blogėjo – skaudėdavo ne tik ranką, bet ir nugarą, kol galiausiai dėl metastazių stubure nebegalėjo valdyti kojų. Po to šių metų gegužę iš gydytojos išgirdo, kad telieka gulėti ir laukti paskutiniosios.
Tada jos draugai susigriebė, kad negalima tiesiog laukti, reikia kažką daryti, ir išrūpino jai galimybę gultis į Kauno klinikas stuburo operacijai. Jau buvo atlikti kraujo bei COVID-19 tyrimai, bet tada ligonė sulaukė skambučio, kad gydytojų konsiliumas nusprendė, jog ją operuoti pernelyg rizikinga. Taigi teliko gulėti ir laukti.
Tad ar Rasa nesigailėjo, kad, pabūgusi prastos savijautos, atsisakė tęsti gydymą chemoterapija? Ji atsakė: „Gal dėl to kiek ir prašoviau, bet labiausiai gailiuosi dėl kito dalyko – dėl to, kad apskritai ryžausi pirmajai operacijai. Tada visos mano bėdos ir prasidėjo. Iki tol krūtinėje nebuvo jokių guzų, nieko blogo nejaučiau – bet gydytojas pasakė, kad man krūties vėžys, kad reikia operacijos, o aš pasijutau kaip gavusi šlapiu skuduru per veidą ir neprieštaravau...“ – sakė ligonė.
Paprašyta papasakoti tiksliau, pripažino, kad jos kraujo tyrimai tada buvo prasti. Bet ji buvo neseniai grįžusi iš kelionės po Madagaskarą, prieš kurią reikėjo kelių skirtingų skiepų nuo egzotiškų ligų, po kurių ir pasijuto prasčiau – taip pat buvo ir keliems jos bendražygiams. Moteris svarstė, kad gal po skiepų imunitetas susilpnėjo, o kraujas suprastėjo.
Grįžusi namo nuėjo pas šeimos gydytoją ir išgirdo, kad reikia pasitiktinti dėl moteriškų lygų, juolab, kad tyrimai priklausė pagal amžių. Ir tada iš ginekologo išgirdo, kad krūtyje yra nedidelis darinukas, reikia operacijos. Buvo nukreipta pas chirurgą, kuris greitai ją išoperavo.
„Dabar vis pagalvoju, kam man tos skubios operacijos reikėjo, jei jokių skundų neturėjau, o ir mamograma nieko blogo nerodė? O netekus limfmazgių organizmui sunkiau valytis, dėl to jis užsiteršia ir atsiranda visokių bėdų... Bet tada viskas įvyko taip greitai, kad galima buvo pagalvoti, jog gydytojui reikėjo įvykdyti kažkokį metinį planą – kaip tik buvo gruodžio mėnuo“, – sakė Rasa.
Tačiau dabar jau nebesužinosi, kaip ten buvo iš tiesų. Daug apie tai moteris ir negalvodavo – kas nutiko, tas, o gyvenimas tęsėsi.
Pasakutiniais mėnesiais Rasa vis rašydavo knygą apie savo nuotykius, bet tą darė mintyse – kompiuteriu rašyti jau neturėjo jėgų. O kai pajėgdavo prisijungti prie fesibuko, vis pasidalydavo žinutėmis apie beglobius šunis, kuriems reikia pagalbos – gyvūnus ji labai mylėjo.
Gražiu oru vyras ją įsodindavo į vežimėlį ir išveždavo į lauką – tada labai gražu atrodydavo ir gimtajame Panevėžyje, nebereikėjo jokių egzotiškų kraštų. Ir vis sapnuodavo, kad kažkur linksmai sau bėgioja – sapnai būdavo tokie įtikinami, kad atsibudusi mėgindavo judinti kojas, bet nieko neišeidavo. Visgi Rasa stengėsi džiaugtis gyvenimu iki pat pabaigos.
