Julianos gyvenimas aukštyn kojomis apvirto 2001 m. per Paskutiniojo skambučio šventę. Ją kartu su klasės draugais minėjo netoli Rudaminos esančiame miške. Po šventės išvyko mikroautobusiuku namo, ir įvyko avarija.
„Jos detalių aš dėl patirto šoko neatsimenu, tik kiti pasakojo, kad autobusiukas ne kartą vertėsi. Mūsų buvo vienuolika, ligoninėje atsidūrėme septyniese. Aš nukentėjau labiausiai“, – prisiminė Juliana.
Kai ji ligoninėje atsipeikėjo, buvo įsitikinusi, kad pasigydys ir pasveiks – na, juk šitaip gyvenime turi būti.
Taip ir buvo kitiems klasės draugės, bet ne Julianai – jie išėjo namo savomis kojomis, o ji tik po ilgo laiko išriedėjo vežimėliu.
Tiesa, tuo metu dar tikėjo, kad vaikščios. „Mane labai palaikė mama, kuri neleido man jaustis „nurašytai“, prikaustytai prie vežimėlio. Jeigu aš manydavau, kad kažko nesugebėsiu, ji patikindavo, kad man pavyks, padėdavo – ir pasistengus man tikrai pavykdavo. Ir pati turėjau jaunatviško entuziazmo, štai nusiteikiau, kad kiti gali studijuoti – vadinasi, ir aš galiu. Įstojau į viešojo administravimo specialybę ir studijas baigiau, nors ir buvo nelengva – pasitaikydavo laiptų ir kitokių kliūčių, bet mama ir kurso draugai padėdavo jas įveikti“, – pasakojo Juliana.
Pridūrė, kad artimieji ir tada, ir dabar su ja bendrauja kaip su paprasta moterimi, o ne su ligone, ir tai tikrai padeda geriau jaustis. Sykį net buvo taip, kad su kompanija važiavo į kavinę, linksmai plepėjo, o tada bičiuliai išlipo iš automobilio ir nuėjo, pamiršę, kad Julianai reikia pagalbos (daugelį dalykų ji daro pati, bet visuomet reikia, kad kažkas išimtų vežimėlį iš automobilio bagažinės).
„Tik po kokių 10 minučių jie grįžo, mane atsiminę – na, bet juk tai reiškia, kad jie tikrai užmiršta, jog aš neįgali“, – nusijuokė moteris, kuri galutinai su savo lemtimi susitaikė tik po dvidešimties metų.
Po traumos Juliana nė neleido sau pagalvoti, kad dėl savo būklės negalės turėti šeimos. Kaip ir iki tol, svajojo apie gražią šeimą, kurioje būtų daugiau nei vienas vaikas, mat pati buvo vienturtė – ir svajonė virto realybe.
Dabar Juliana su mylimu vyru augina du vaikus, penkiolikmetį Anielių ir dešimtmetę Oliviją. Pašnekovė prisipažino, kad vaikų laukiantis buvo neramu – juk buvo girdėjusi, kad kai kurie gydytojai neigiamai žiūri į neįgalias mamas, bet ji sutiko labai rūpestingą ir palaikančią gydytoją. Dar buvo baisu, kaip su dideliu pilvu reiks sėdėt vežimėlyje – na, bet pilvas užauga ne per naktį, jis didėja palaipsniui, tad nesunku prisitaikyti.
Kol vaikai buvo maži, taip pat buvo nelengva, daug padėjo mama. Ypač sudėtinga buvo tada, kai mažieji pradėjo vaikščioti – judant vežimėliu sunku sužiūrėti, kad ko neprikrėstų, be to, neramu, kad jie mažus pirštukus gali įkišti tarp rato stipinų.
„Dar buvo labai neramu, kad jie išbėgs į gatvę, šalia kurios gyvename. Ir dabar jaučiu baimę dėl situacijų, kurių negaliu pakeisti, – tarkim, jei besimaudydamas jūroje vaikas pradės skęsti, aš nepajėgsiu jo gelbėti“, – prisipažino Juliana.
Namai, pilni balionų
Pašnekovė labai džiaugiasi, kad su vyru sugebėjo pasistatyti savus namus, kurie puikiai pritaikyti judėti vežimėliu – ne tik patogus išvažiavimas, nėra slenksčių, bet ir kriauklė bei spintelės įrengtos žemiau, kad ji galėtų viską nesunkiai pasiekti.
„Esu be galo dėkinga savo ir vyro tėvams, kad statantis namus jie mums labai padėjo finansiškai, pardavė savo turėtą žemę. Kai kurie tėvai sako, kad paveldėtojai galės su palikimu daryti, ką norės, po jų mirties – o juk pagalbos vaikams labiau reikia, kol jie jaunesni ir mėgina įsitvirtinti“, – sakė Juliana.
Savo jaukiuose ir patogiuose namuose šeima mėgsta kurti tradicijas. Gražiai švenčia visų gimtadienius – nesvarbu, ar suaugusio, ar vaiko šventė, iš pat ryto kiti šeimos nariai jį pažadina su tortu, žvakutėmis, dovanomis, dainomis, ir būna tikrai smagu.
Gražiai švenčia Valentino dieną – namus labai išpuošia, ne tik tortas, bet ir servetėlės bei rankšluosčiai būna padabinti širdelėmis, svetainėje skrajoja net keli šimtai raudonų balionų – tądien užsukę į svečius artimieji puola viską fotografuoti.
Na, o Kalėdų proga kieme išsirikiuoja švenčiantys elniukai, ir jų būrys kasmet vis gausesnis.
Dirba ir sportuoja
Juliana anaiptol neleidža dienų vien namuose. Kas rytą keliauja į darbą – ji dirba inspektore Rudaminos seniūnijoje. „Dirbu po 4 valandas per dieną, ir kai kas stebisi, kam man apskritai tas darbas reikalingas, juk pinigų iš jo ne kažin kiek. Bet man tikrai norisi kas rytą pasitempti ir kažkur išeiti, pabendrauti su žmonėmis, antraip grėstų visą dieną slankioti po namus su pižama“, – sakė Juliana.
Moteris viliasi, kad bendradarbiai prie jos įpratę ir žiūri į ją kaip į eilinę darbuotoją – štai būna, kad nuėjusi į susirinkimą turi jiems priminti, kad nėra vietos jos vežimėliui, apie kurį kolegos būna visai užmiršę.
Namie Julianai nesinori sėdėti ir laisvalaikiu – šeima nuolat keliauja, nors tam ir reikia didesnio pasiruošimo – tenka dėl viso pikto pasiimti atsarginių detalių vežimėliui, be to, kartais moteris jaučiasi prasčiau ir kelionę tenka atidėti.
„Seniau jaučiausi sveika, net ir sėdėdama ratukuose. Bet metams bėgant sveikata prastėja, dažniau tenka lankytis pas gydytojus, stubure pradėjo kauptis skystis. Dar seniau man būdavo keista, jog kiti neįgalieji skundžiasi, kad kone visą pašalpą išleidžia vaistams – man nebent mama kokių vitaminų nupirkdavo, ir tiek – o dabar vis prireikia užsukti į vaistinę“, – pastebėjo Juliana.
Pridūrė, kad neseniai pradėjo sportuoti, nes pajuto grėsmę priaugti svorio, o sėdintiesiems vežimėlyje tai nerekomenduojama dar labiau, nei vaikštantiesiems. Trenerį rasti nebuvo lengva, bet visgi pavyko sutikti tokį, kuris pats juda ratukais ir yra tapęs pasaulio fitneso čempionu, tad jis geriausiai žino, kokius pratimus padaryti realu ir kokių geriau vengti.
Optimizmo įkvepia knygos
Ar keliaujančiai šeimai nebūna apmaudu dėl to, kad tai vienur, tai kitur Juliana negali su vežimėliu patekti – arba nėra privažiavimo, arba keltuvas tiesiog neveikia? „Na, tada nesinervinu, paraginu šeimyną eiti, o pati išsitraukiu knygą – ją visada vežiojuosi kuprinėje, be knygų tiesiog negaliu“, – sakė moteris.
Ji dažniausiai skaito ne romanus, o saviugdai skirtas knygas. Ir sako, kad jose tikrai randa naudingų patarimų, padedančių kažką pakoreguoti savo gyvenime. Pavyzdžiui, tokių knygų dėka išmoko geriau planuotis savo laiką ir dabar išnaudoja kiekvieną minutę. „Mes su vaikais niekur nevėluojame, ir dėl to man ramiau. Na, o kai aš ramesnė, tai ir jie ramesni – tai tikrai persiduoda“, – pastebėjo Juliana.
Be to, saviugdos knygos jai įkvėpia ryžto, kai sunku imtis kažko naujo, įkvepia stiprybės ir padeda nepalūžti, kai sunku. Labiausiai moterį įkvėpusios knygos – Robino Sharma'os „Kas verks, kai tu mirsi?“ ir Rhondos Byrne „Magija“.
Juliana stengiasi mėgautis kiekviena diena, pradėdama nuo ankstyvo ryto, – atsikelia 5 val. ir turi porą tik jai skirtų ramių valandų, per kurias medituoja, atlieka lengvą mankštą, ramiai papusryčiauja, išgeria kavos ir būtinai perskaito nors kelis puslapius knygos, o tada gerai nusiteikusi naujai dienai žadina vaikus. Pasidovanotą laiką ji skiria savo mėgstamiems užsiėmimams, kuriems anksčiau nerasdavo laisvos minutės.
Šiek tiek sunkesni laikai ateina žiemą – tada Juliana be palydos stengiasi neiti iš namų, nes kelkraščiai dažniausiai būna nenukasti, o jei ir nukasti – jie pernelyg siauri vežimėliui, be to, baisu paslysti. Ir apskritai žiemą lauke sunku ilgiau išbūti, kad ir nuvykus į Katedros aikštę prie eglutės, nes labai šąla kojos (sveikiesiems šilčiau, kadangi jie juda, o tiems, kurie galūnių pajudinti negali, jos greitai sustyra).
Tačiau apskritai Juliana džiaugiasi tuo, kad dabar neįgaliesiems aplinka pritaikyta daug labiau, nei buvo prieš dvidešimt metų. Štai pajūryje, Monciškėse, pritaikytas ir paplūdymys, taigi ji be niekieno pagalbos gali privažiuoti prie pat jūros.
Ar neįgaliojo vežimėlyje sėdinti moteris jaučiasi laiminga? „Manau, laimingas esi tiek, kiek pats to nori, taigi ir stengiuosi tokia būti. Anksčiau vis sukirbėdavo nuoskaudos, kodėl man taip nutiko, o dabar apmaudo nebejaučiu. Mirti gali kiekvienas, o štai iš tikrųjų gyventi sugeba tik nedaugelis. Kodėl gi neleisti sau gyvenimo malonumų dabar? Kam laukti, kol pasensim, kad tada galėtume džiaugtis gyvenimu? Gyvenimas yra skirtas gyventi čia ir dabar“, – sakė žavi pašnekovė.
